A. Gurnaho romanas „Rojus“: atmintis, egzilinė patirtis ir europiečio portretas

Kūryba – būdas suprasti save ir permąstyti savąją patirtį

A. Gurnaho kūryboje išryškėja migracijos, kolonializmo ir jo destruktyvių padarinių, skirtingų kultūrų susidūrimo, tapatybės, taip pat – atminties temos, kurios dažnai gvildenamos būtent egzilio literatūroje. Viename interviu autorius teigė: „Kadangi pats turiu tokios patirties, rašau šiomis temomis – tai mano gyvenimo dalis.“[1]

A. Gurnahas gimė 1948 m. Zanzibaro sultonate (egzistavo 1856–1964 m.) – saloje, kuri iki XX a. vidurio buvo Didžiosios Britanijos protektoratas, o dabar yra Tanzanijos dalis. 1964 m. kilus Zanzibaro revoliucijai, buvo nuversti valdantieji arabai, prasidėjo arabų piliečių persekiojimai ir žudymai. A. Gurnahas gimė Jemeno musulmonų šeimoje, todėl būdamas 18 metų paliko salą, o 1968 m. atvyko į Angliją kaip pabėgėlis. Čia jis įstojo į Kenterberio Kristaus bažnyčios universitetą, dirbo mokytoju, vėliau įstojo mokytis į Kento universitetą, kur įgijo daktaro laipsnį ir ten iki 2017 metų skaitė paskaitas kaip anglų ir postkolonijinės literatūros garbės profesorius.

Ne viename interviu A. Gurnahas yra akcentavęs, kad niekada nesvajojo tapti rašytoju, tačiau atvykus į Angliją slėgė gimtųjų namų ilgesys, svetimumo jausmas – būtent tai paskatino rašyti ir taip suprasti save, permąstyti savąją patirtį. Galiausiai savirefleksija pradėjo virsti fikcija, kuri pamažu plėtėsi ir įgavo materialų pavidalą – tapo romanais, kitų žanrų kūriniais. Taigi, ganėtinai skausmingas dviejų kultūrų susidūrimas paskatino kurti, nuvedė literatūros mokslo ir meno keliu. 

Rašytojo Abdulrazak Gurnah romanas „Rojus“. / Autorės nuotrauka.

Nors rašytojo gimtoji kalba yra suahilių, jis rašo angliškai, bet nepamiršta įterpti gimtosios kalbos, taip pat – arabiškų ir vokiškų žodžių. Jo kūryboje susikerta daugybė literatūros tradicijų, įkvėpimo A. Gurnahas semiasi iš Korano ir Biblijos, arabų, persų ir anglų poezijos. Daugelyje jo kūrinių pagrindinės temos yra ilgalaikio ir destruktyvaus kolonializmo pasekmės bei imigrantų ir pabėgėlių sukrečiančios patirtys.

Europiečio paveikslas romane „Rojus“

Romanas „Rojus“ laikomas autoriaus proveržio darbu, patekusiu į „Booker“ ir „Whitbread“ premijų trumpuosius sąrašus. Kūrinyje veiksmas vyksta XX amžiaus pradžioje Rytų Afrikoje, dabartinėje Kenijoje ir Tanzanijoje, o vėliau – Tanganikos ir Zanzibaro apylinkėse. Prieš I pasaulinį karą į šias teritorijas atsikelia, o tiksliau – jas kolonizuoja, vokiečiai. Pagrindinis veikėjas – 12-metis Jusufas, kurį tėvas, grąžindamas skolą, atiduoda turtingam ir įtakingam pirkliui Azizui. Taigi, Jusufas tampa vergu, ir taip prasideda jo brandos istorija, t. y. pagrindinis veikėjas romano pradžioje yra dar vaikas, o pabaigoje – jau subrendęs jaunas vyras.

Kai Juzufas persikelia gyventi pas dėdę Azizą, istorija iš gana uždaro kaimo tarsi persikelia į kosmopolitišką pakrantės miesto pasaulį. Čia diskutuojama apie Afrikoje tuo metu vyraujančias religijas, įvairių dievų skirtumus, veikėjai vartoja skirtingas kalbas, įskaitant arabų, vokiečių, anglų, tačiau lingua franca yra suahilių kalba.

Skaitant romaną neabejotinai pribloškia kuriamas europiečio (kolonizatoriaus) paveikslas. Vietinių akimis, atvykėliai – visiškai svetimi, nepaprasti, tarsi antgamtinių galių turintys žmonės, naikinantys kraštą ir jo tradicijas. Nors vietinių gyventojų požiūris į europiečius apipintas mistika ir kartais netgi vaikiškas ir juokingas, jų svarstymai ir diskusijos atspindi didžiulę svetimo baimę:

„[V]isur jau apsilankyta europiečių, kurie kiekviename kaimelyje palieka savo samdinius, kareivius bei tarnautojus, tvirtindami, kad atvažiavę gelbėti žmonių nuo priešų, pasinešusių juos pavergti. <...> Tie ateiviai užgrobia geriausias žemes, <...> įvairiomis suktybėmis verčia žmones jiems dirbti, ėda viską, net kietą ar supuvusį maistą. Jie tokie nepadoriai ir nepasotinamai ėdrūs kaip skėrių pulkai. Reikalauja mokesčių tai už viena, tai už kita, o tuos, kurie neklauso, tupdo už grotų arba nuplaka bizūnais, arba net pakaria. <...> Jie dėvi metalinius apdarus, kurie nežeidžia kūno, ir gali ištisas dienas nei miegoti, nei valgyti. Jų seilės nuodingos. <...> Jei tave apspjauna, odą nudegina. Nudėti juos galima tik smeigus į kairę pažastį, kitur neveikia, bet ir ten beveik neįmanoma, nes ta vieta labai apsaugota. Vienas pirklys dievagojosi matęs, kaip vienas europietis kritęs negyvas, o kitas įpūtęs jam gyvybės. Pasak jo, matęs, kad taip daro gyvatės, o gyvačių seilės taip pat nuodingos. Žodžiu, kol europiečio kūnas nesunaikintas, nesudarkytas arba dar nepradėjęs pūti, kitas europietis gali grąžinti jam gyvybę.“

(A. Gurnah, „Rojus“, 2022, 73–74 p.).

Nors romane tarp vietinių gyventojų taip pat tvyro susiskaldymas dėl rasinių, religinių ir kultūrinių skirtumų, visgi europietis (kolonizatorius) suvokiamas kaip absoliuti grėsmė, kuri visais įmanomais būdais siekia primesti vietiniams savąją kultūrą, prievarta civilizuoti kraštą. Postkolonijinės literatūros tyrinėtojas, profesorius Homi K. Bhabha, kalbėdamas apie mimikriją ir pasityčiojimą, teigė, kad „reformuojančiai, civilizuojančiai misijai grėsmę kelia visa keičianti drausminančio dvylypumo perspektyva“[2]. Romane tai kuo puikiausiai atsispindi: kalbama, kad europiečiai stato turgus, sandėlius, bažnyčias, naikina vergiją, tačiau tai lemia esamų kultūrų ir tradicijų draskymą, prievartinį svetimos kultūros primetimą. Kolonizuotasis nėra lygiavertis kolonizatoriui, vietiniai atsiduria hierarchinių ryšių apačioje, praraja tarp savo ir svetimo – itin gili.

Bibliniai motyvai ir nuolatinė migracija

Romane „Rojus“ itin reikšminga nuolatinė migracija. Pagrindinis veikėjas Juzufas pirklio namuose ilgai neužsibūna, po kurio laiko jis yra perkeliamas į kitos šeimos namus, paskui vėl grįžta į pirklio namus, dar vėliau leidžiasi į itin pavojingą kelionę kartu su pirkliu ir jo vilkstine, toje kelionėje jis patiria daug nuotykių, susipažįsta su skirtingais žmonėmis, įgyja gyvenimiškų pamokų, įsimyli, galiausiai netgi atsiduria ant gyvybės ir mirties slenksčio. Po kelionės – grįžimas į pirklio namus, galiausiai – vėl tolima kelionė.

Romano pavadinimas ne veltui yra „Rojus“. Pirmiausia prarastuoju rojumi galima laikyti gimtuosius namus, vėliau jų vaizdinys ir netgi ilgesys blėsta, protagonistas atranda rojų pirklio namuose, t. y. sodą, kuris iš aprašymo išties primena biblinį Edeno sodą. Būtent tame pirklio sode Juzufas atranda dvasinę ramybę, atsiriboja nuo vergiškos kasdienybės, keliaudamas vis prisimena ir nori sugrįžti į tą vietą. Šiame sode yra ir uždraustasis vaisius – vaikiną nuolat stebinčios pirklio žmonos, su kuriomis jam draudžiama bendrauti. Žinoma, galiausiai jis atsikanda uždrausto vaisiaus, tačiau, priešingai nei bibliniame pasakojime, Juzufas pats apsisprendžia palikti savąjį rojų.

Romano pabaigoje, kuri ženklina karo pradžią, žinia apie Jusufo tėvo mirtį, taigi, nubrauktą skolą, tampa lemiamu momentu, kuris tarsi sugrąžina pagrindinį veikėją į pradžią: ar jis liks tarnauti, sutiks su savo vergija iki gyvenimo galo, ar maištaus, pasipriešins tam, galų gale – pagaliau priims sprendimą, kuris priklausys tik nuo jo paties? Visi kiti veikėjai romane priima savo vergovę, tai tampa jų gyvenimo būdu: juk net jei esi „išlaisvintas“, kur kitur galėtum eiti? Ką darytum?

Taigi, autoriaus biografija ir jo kūryba ryškina diasporinės tapatybės ir ją lėmusių aplinkybių temas. Neabejotinai viena svarbiausių temų – kolonializmas ir jo padariniai, turintys reikšmingos įtakos tiek individualiai, tiek kolektyvinei patirčiai. Kalbėdamas apie tai A. Gurnahas remiasi asmenine ir, žinoma, bendrąja tautos atmintimi. Kaip teigia pats autorius: „Rašytojui atmintis yra nuostabus įrankis siekiant konstruoti ir dekonstruoti, kurti ir perkurti tai, kas gali būti žinoma, ir tai, ką žinai.“[3]

Šaltiniai

[1] Cicėnaitė, A. 2022. Nobelio literatūros premijos laureatas Abdulrazakas Gurnah: „Namai turi daug skirtingų prasmių“, 15 min.lt. Prieiga internete: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/nobelio-literaturos-premijos-laureatas-abdulrazakas-gurnah-namai-turi-daugybe-skirtingu-prasmiu-286-1920678

[2] Bhabha, H. K. 2004. Apie mimikriją ir žmogų: kolonijinio diskurso dvilypumas. XX amžiaus literatūros teorijos, II dalis, 2011, 387–399.

[3] Cicėnaitė, A. 2022. Nobelio literatūros premijos laureatas Abdulrazakas Gurnah: „Namai turi daug skirtingų prasmių“, 15 min.lt. Prieiga internete: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/nobelio-literaturos-premijos-laureatas-abdulrazakas-gurnah-namai-turi-daugybe-skirtingu-prasmiu-286-1920678