A. Meškauskaitė apie „Septynias vienatves“: „Čia ištiestomis rankomis sutinkamas kiekvienas“

Dirbote knygyne „Septynios vienatvės“ – kaip ten įsidarbinote ir koks darbinis gyvenimas virė Kauno kultūriniu židiniu tapusiame knygyne?

Tiesiog atsitiktinai pamačiau darbo skelbimą, kai jau buvau suplanavusi kelionę į JAV baigusi bakalauro studijas. Taip ir likau Kaune visam laikui. K. Navaką dažnai matydavau rūkantį prie knygyno lango Daukšos gatvėje, vis lyg ir norėdavau užkalbinti, tačiau nedrįsau. O darbo pokalbyje įsišnekėjome – prie arbatos puodelių užtrukome keletą valandų. Supratau, kad jei noriu šio darbo, turiu pasirodyti „įdomi“, nes tai knygynas, kuriame tikrai neužteks čekio išmušti. O kasdienis darbas irgi nebuvo nuobodus.

Mano skyrius, kuriame buvo poezijos, istorijos, menų, filosofijos knygų, įsikūręs rūsyje, tai ir žmonių sulaukdavau mažiau. Intensyviausi srautai lankėsi pirmame aukšte, kur vaikai sklaidė savo knygutes, o suaugusieji godžiai graibstė tuomet tik pradėtą leisti klasiką ir šiuolaikinius bestselerius. Tai buvo unikalus laikas, kai žmonės buvo išsiilgę knygų, skaitė ir diskutavo apie knygas, nes kiekvienos ryškesnės pasirodymas buvo tarsi įvykis. Turbūt nebuvo žmogaus, bent jau negirdėjusio apie „Sofijos pasaulį“ ar „Sinuhę egiptietį“. Apskritai knygynas yra vieta, kurioje telkiasi labai įdomūs, apsiskaitę žmonės. Ir, žinoma, visokio plauko keistuoliai. Todėl po darbo, kas prie cigaretės, o kas prie sulčių stiklinės, turėjome ritualą pasidalinti dienos įspūdžiais, pirmiausia paminėti, kokių keistų įvykių ir lankytojų sulaukėm. Nebuvo dienos, kad nebūtų ko papasakoti. Žodžiu, dirbti buvo smagu.

Kokias „Septynias vienatves“ prisimenate geriausiais knygyno laikais? Čia nuolat vykdavo kultūriniai renginiai, bet kurie iš jų įsiminė labiausiai ar sulaukė daugiausia atgarsių?

Taip, renginių buvo daug, nes rašytojai neatsisakydavo atvykti į „Septynias vienatves“, kuriose vyko neformalūs, laisvos dvasios renginiai, kurie dabar mums jau atrodo įprasti, o tuomet atrodė originalūs, be perdėtos pompastikos ir nereikalingų mandagybių. Aišku, labiausiai įsiminė Estijos prezidento Lennarto Meri ir jo palydovų vizitas. Pabuvo trumpai, kažką vokiškai pasikalbėjo su K. Navaku, bet įspūdis buvo ypatingas.

„Į knygyną atvažiuodavo beveik visi pagrindiniai rašytojai, nuo Gedos ir Venclovos iki Gavelio ir Kunčino. Buvo visokių graikų, italų, suomių ir kitų švedų. Buvo Nobelio premijos laureatas Tomas Gösta Tranströmeris. Kartais renginiai vykdavę po trissyk per savaitę, o tai jau vargina“ – esė apie knygyną rašė K. Navakas. O į Jurgos Ivanauskaitės renginį net ir aš nepatekau, nors „blatą“ lyg ir turėjau. Tiesiog fiziškai netilpau. O po renginių dar laukdavo uždari pokalbiai prie vyno taurės savame būrelyje – man pats įdomumas, nes išgirsdavau to, ko jokiame universitete nesužinosi. Tie rašytojai be galo skirtingi, saviti, kiekvienas susikūręs atskirą pasaulį.

Kokie žmonės lankydavosi knygyne ir nuolat sugrįždavo? Koks žmogus galėjo jaustis ten svetimas, o gal atvirkščiai – visi galėjo ten pritapti?

Kai galvoju apie „Septynias vienatves“, svarbiausias knygyno bruožas ir atrodo demokratiškumas, kai ištiestomis rankomis sutinkamas kiekvienas – ir Daukšos gatvės girtuoklėlis, ir prezidentas ar profesorius. Ten visi tapdavo vienodai reikšmingi, tarsi spalvingi romano personažai, be kurių kažko tarsi trūktų. Laisvės atmosfera tikriausiai pirmiausia ir reiškia tai, kad ten visiems atsiranda vietos, visi jaučiasi savi.

Kur glūdi „Septynių vienatvių“ pelnyto legendinio knygyno titulo paslaptis? Galbūt, jei ne dendiška ir geniali poeto K. Navako asmenybė, knygynas nebūtų sulaukęs tokios sėkmės?

Taip, jis buvo šio knygyno įkūrėjas, sumanytojas ir siela. K. Navakas buvo be galo kūrybingas žmogus. Knygynas – vienas jo kūrinių, labai svarbus ir reikšmingas gyvenimo etapas. Jam patiko generuoti idėjas, bandyti ką nors nauja, vargino monotonija ir kasdienybė. Rašytojas nuolat teigė, kaip jam svarbu žaisti. Tarsi „sužaistas“ buvo ir šis projektas, atspindėjęs siekius tapti aktyvia kultūrine vieta, svarbiu tašku Kauno žemėlapyje. K. Navakas buvo ambicingas, visada siekė būti ryškiu, matomu, todėl ir knygynas turėjo atitikti aukščiausius standartus. Novatoriškas tuo metu buvo ir „Humanito“ knygynas. Lyg ir turėjo būti konkurentai, bet iš tiesų labiau draugai. Ta konkurencija buvo tokia smagi ir žaidybiška, kurią puošė ir noras padėti, ir bendri vakarėliai.

K. Navako palikimas mums visiems – ne tik poezija, į daugybę kalbų versta ir į knygas nugulusi kūryba, bet ir legendinės istorijos apie poeto asmenybę, gyvenimą ir prisiminimai apie „Septynias vienatves“. Ar kartais tos legendos neužgožia poeto kūrybos, o gal kaip tik – padidina susidomėjimą ja?

Tiesą sakant, aš apie tai galvojau. Vienareikšmio atsakymo turbūt nėra. Žinomumas nulemia tai, kad apie tavo darbus ir kūrybą išgirs daugiau žmonių, bet ką jie ten atras, jau kitas klausimas. Manau, kad suformuotas įvaizdis, ypač toks ryškus, kaip K. Navako atveju, kūrybos suvokimui nepadeda. Tampa tarsi išankstiniu štampu. Daugelį pikantiškos istorijos domina labiau nei prasmingi tekstai. Bet tuos, kuriems išties jų reikia, turbūt pasieks...

Kaip manote, jeigu kas nors dabar bandytų įkurti ką nors panašaus į „Septynias vienatves“, ar tai būtų sėkmingas projektas? Ar jis pasiteisintų, sulauktų tiek lankytojų?

Manau, kad dabar tokių jaukių, kamerinių knygynų, kuriuose nuolat vyksta kūrybiniai vakarai, susitikimai, kuriuose susiformuoja bendraminčių ratas, galima užeiti pavartyti knygų ar išgerti kavos ir susitikti savus, yra ir dabar – ypač Vilniuje. Taip, jie dažniausiai prekiauja senomis knygomis, nes sėkmingai dirbti mažiesiems pegasų apsuptyje be galo sunku. Todėl aš laikau kumščius už drąsuolį „Kolibrį“ Kaune. Gal jis išgyvens ir sustiprės, tikiu, kad yra žmonių, kuriems reikia nestandartinių mažųjų leidėjų leidinių ir malonu juos nusipirkti jaukiame knygyne pasišnekučiuojant su pardavėja, o ne internetu.