Apie atidėliojimo meną

Gyvenime nuolat skubame: planuojame laiką, dėliojame užduočių sąrašus, dažnai tikriname, kuri šiandien diena. Tai darome, kad viską atliktume kuo greičiau ir tvarkingiau. Tikriausiai net nepagalvojame, kad kartais sąmoningas delsimas gali būti visai ne trukdis ar yda, o gyvenimą pagyvinantis prieskonis. Atidėliojimas yra menas, kurį įvaldyti geba ne kiekvienas.

Atidėliodami leidžiame darbui subręsti. Kol užduotis guli sąmonės pakraštyje, protas, regis, tyliai (o gal ir nesąmoningai) ją brandina. Tuomet mes užsiimame kitais, dažnai net nebūtinais dalykais: perstumdome baldus, tvarkome spintas, kuriame naujus grojaraščius. Iš šalies tai atrodo laiko švaistymas, bet iš tiesų tai yra lyg kriaušės nokimas ant šakos. Vaisus noksta, kol galiausiai įgauna savo tikrąjį skonį.

Kita atidėliojimo pusė – emocijos. Tie, kurie darė darbus paskutinę naktį, žino, ką reiškia adrenalino būsena (o tyrimai rodo, kad į akademinį atidėliojimą įsitraukia iki 90 procentų studentų). Adrenalinas yra pagrindinis variklis, kuris darbus veda į priekį. Laikas praranda įprastą tėkmę – tuomet kiekviena minutė tampa svarbi, o ranka, laikanti trečią kavos puodelį, dreba dėl įtampos, o gal dėl per didelio kofeino kiekio? Tai jau tampa nebeaišku, bet ir nebesigilini, nes pajauti, kaip atsiveria ypatinga susikaupimo būsena. Būsena, kurioje prasisklaido rūkas mintyse, – idėjos išryškėja, kaip ką tik pasirodžiusi vaivorykštė, kūrybiškumas veržiasi lyg bangos į krantą, o mąstymas tampa aštrus it ką tik pagaląstas peilis. Atidėliodami galime atrasti savo tikrąjį potencialą, pažadinti primigusį kūrybiškumą ir pasiekti kitokią minčių tėkmę.

Nepaneigtina, kad atidėliojimas tinka ne visiems. Vieni jame atranda kūrybinį įkvėpimą, kiti – tik chaosą ir nusivylimą. Įsivaizduokite studentą, kuris naktį prieš atsiskaitymą pirmą kartą atsiverčia konspektus: akys merkiasi, širdis spurda, ne tiek mokosi, kiek bando nuvyti paniką į šalį. Aš esu tas studentas. Manęs negelbėja nei adrenalinas, nei kavos puodeliai – šie veikiau sukelia dar didesnį stresą ir jaudulį, kurie išauga į nervų pakrikimą. Laikrodis tampa tiksinčia bomba, o mintys padrikos, tarsi į visas puses blaškomi rudens lapai, nesueinantys į vieną visumą. Mintys sukasi ne apie užduotį, o apie gailėjimąsi, kad jos nepradėjau anksčiau. Atėjus užduoties terminui, mintis apie darbų atidėliojimą daugiau nebevilioja, o laikas, kurį prisimenu kaip košmarą, tampa paskata darbų neatidėlioti.

Pažįstu žmonių, kurių gyvenimas – tarsi gerai sutvarkytas stalčius: mintys ne padraikos, darbai suplanuoti, o ir į derybas su laiku nesileidžia. Jų vidinis laikrodis matuoja ne minutes, o atsakomybę – varneles užduočių sąraše žymisi dar prieš terminą, o kava ryte niekada neatšąla. Tokie žmonės ne laukia įkvėpimo, o jį pasitinka – net jei jis ateina tyliai ir lėtai. Jie keliasi anksti, kai miestas dar miega, ir paėmę rašiklį pradeda planuoti, tikrinti, ar visi laiškai atsakyti, ar niekas nepražiūrėta. Mąstydama apie tokius žmones, prisimenu Lucilijaus Anėjaus Senekos – romėnų filosofo – laiškus, kuriuose rašoma: „Taigi daryk taip, mielas Lucilijau, kaip ir rašai darąs: neprarask nė valandos. Jeigu prie šiandienos ranką pridėsi, mažiau priklausysi nuo rytojaus.“ Mąstau, kad Lucilijus būtų sužavėtas žmonėmis, kurie valdo savo laiką ramiai ir tikslingai. Žaviuosi ir aš, nes suprantu, kad darbų neatidėliojantys žmonės užduotis palieka ne iš valios trūkumo, o todėl, kad šios laukia savo eilės – tarsi knygos lentynoje, pasiruošusios būti atverstos tinkamu metu.

Atidėliojimas vieniems yra lyg tiksinti bomba, verčianti skubėti, jaudintis ir patirti stresą, kitiems – kūrybinės energijos užtaisas, suteikiantis galimybę susikaupti ir atrasti naujų idėjų. Atidėliojimo poveikis priklauso ne nuo pačio veiksmo, o nuo žmogaus gebėjimo jį valdyti, pažinti savo ribas ir pasinaudoti momentu kūrybiškai.