Apie lietuviškas kapines

Visais laikais Vėlinės, arba Ilgės, lietuviams – svarbi šventė. (Neseniai susimąsčiau, ar Vėlines galima vadinti „švente“? Etnologas dr. Arūnas Vaicekauskas patikino, kad ne tik galima, bet ir reikia. Ramu). Atrodo, visi susivienija – visa tauta tas dvi dienas nustumia į šalį darbus, šeimyninius (ne)sutarimus ir keliauja į kapines. Gražu. Kapų lankymo tradicijos per laiką irgi keitėsi – gal ir džiugu, kad nebenešame maisto ant kapų: dabartiniu požiūriu juk tai – maisto švaistymas, didelė paukščių ir gyvūnų trauka, šiukšlinimas ir šiaip gal tiesiog nelabai higieniška? O toks paprotys buvo paplitęs Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje iki pat XX a. pradžios, nors per Kūčias vis dar pamaitiname vėles. Tik XX a. atsirado tradicija ant kapo dėti žvakelę.

Mūsų šeimoje labai atsakingai žiūrime į mirusiųjų lankymą ir kapų tvarkymą. Bet vienas gana tolimos kartos, mano proproprosenelių, kapas buvo pamirštas. Kurį laiką išvis nežinojome, kurioje kapinių vietoje yra kapavietė, o kapinės didelės (čia dar iki CEMETY projekto atsiradimo laikų, o dabar surasti kapą yra kelių mygtukų paspaudimo reikalas). Išvažiavome ieškoti, nežinodami, ar kažką iš to pešime, visgi pavyko rasti kapą, bet jo vieta kažin kaip laikui bėgant nuėjo užmarštin, kol pernai vasarą, jau žinodama, kad dabar masiškai kapinėse yra štabeliuojami ženklai su užrašu „neprižiūrėta kapavietė“, surinkau giminaičius ir mes vėl nuvažiavome į kapines. Žinojau, ką rasiu. Ir buvo gėda. Tikrai.

Lietuvos Vyriausybė 2008 metais (įvairiais metais buvo papildoma, pakeičiama) priėmė Žmonių palaikų laidojimo įstatymą, kuriame taip pat yra punktas dėl kapavietės pripažinimo neprižiūrima, jeigu ji daugiau kaip dvejus metus yra netvarkoma. Toliau seka procedūros, į kurias čia per daug nesigilinsime, bet esmė tokia: jeigu kapavietę pripažįsta neprižiūrėta, bet kas gali pretenduoti tapti tos kapavietės savininku ir daryti su vieta, ką išmanydamas. Pavyzdžiui, naujausiais duomenimis, šiemet Garliavos (II) kapinėse 50 kapaviečių pripažintos kaip neprižiūrimos. Ir tai tik vienos kapinės. O Lietuvoje iš viso yra 7 835 kapinės, iš kurių – 2 194 veikiančios. Užtenka pereiti per vienas didesnes kapines, ir tokių sužymėtų neprižiūrėtų kapų rasime kelias dešimtis. Šioje situacijoje labiausiai skauda dėl tų artimųjų, kurių kapai, kad ir kur būtų – toliau ar arčiau, – vis dėlto yra, bet mes juos pamiršome. Kad šiandien egzistuotume iš prieš tai buvusių 12 kartų, iš viso reikėjo 4 094 protėvių, per kiek daugiau nei 400 metų, tam, kad jie susitiktų. Kiek kartų protėviai galvojo apie tolimą tolimą ateitį, tam, kad šią minutę galėčiau rašyti šį tekstą. Ir aš taip pat būsiu promotė. Kažkam. Kada nors.

Kapų lankymas sąlyginai nesena tradicija. Architektė dr. Eglė Bazaraitė monografijoje Kapinės už miesto, miške. Katalikų laidojimo kraštovaizdžiai XIX a. Vilniuje (2023) rašo: „Per visą krikščioniškąjį laikotarpį iki pat XVIII a. vidurio Vakarų pasaulyje kapų lankymas nebuvo paplitusi praktika. Mirusieji buvo patikėti Bažnyčiai, o artimieji rūpestį dėl mirusiųjų išreiškė maldomis. Kapų vietos taip pat nebuvo išsaugomos, ženklinamos ar prižiūrimos. Užteko žinoti, kad palaidota bažnyčios teritorijoje. Tik palaidojus Bažnyčiai svarbų ar kilmingą asmenį buvo galima tikėtis tokio žmogaus atminimo išsaugojimo jam pastačius antkapį.“ Viešų kapinių atsiradimas ir noras aplankyti kapus rodė naują požiūrį į mirtį. Šiais laikais kapų lankymas gali turėti daug tikslų ir motyvų: bandoma susitaikyti su gedulu, likusi tik vienintelė vieta susitikti, noras išlaikyti atmintį gyvą, genealoginės priežastys. Pastarasis motyvas mano, kaip praktikuojančios genealogės, gana dažnas. Norint sužinoti apie savo praeitį kapinės yra antroji vieta, kurią reikia aplankyti. O pirmiausia reikia keliauti pas dar gyvus vyriausius giminės atstovus. Ir tik tada aplankyti mirusiuosius. Vien iš kapų galima sudėlioti keletą kartų su tiksliais (tikrai ne visada) duomenimis.

Apie kapines būtų galima galvoti kaip apie atskirą pasaulį su savo taisyklėmis. Aišku, daugumą tų taisyklių visada diktavo krikščionybė. Pavyzdžiui, kad laidoti mirusįjį reikia nukreipus į rytų pusę (Jeruzalės link) arba kojomis nukreipiant į artimiausią bažnyčią. Tai kildinama iš senovės tikėjimo, kad Dievas ateis teisti iš šiaurės. Arba savižudžius visada laidodavo už kapinių tvoros, kartu su kitais „nusidėjėliais“. Tokios laidojimo tradicijos Vakarų Europos katalikų kapinėse vyravo iki pat XIX amžiaus.

Ėjimas į kapines yra ritualas. Aš vaikštau po senąsias mažų kaimelių, miestelių, kaip Pajūrio, Didkiemio (taip, miestelių pavadinimai labai romantiški) kapines, žinau ir keletą kapinių miško proskynėlėse, vidury laukų, kur geriausiu atveju privažiuosi tik su dviračiu, o visos kapinaitės yra tik 3 paminklai, jau beveik visiškai susmigę į žemę. Skaitau beišnykstančius užrašus, garsiai tariu mirusiųjų vardus ir pavardes, taip paminėdama tuos, kurių jau gal ir nebėra kam prisiminti. Visi savotiškai žiūri į šį ritualą. Pažįstu tokių, kurie kiekvieną dieną eina į kapines ir vis tvarko, tvarko, tvarko, nors jau nebėra ko ten tvarkyti. Vis keičia gėles, vis šveičia paminklą, vis taupo pinigus kapui atnaujinti. Kiti – ar dėl negalėjimo dažnai atvykti ir tvarkyti, ar dėl kitų priežasčių, uždeda didžiulę marmuro plokštę (su balandžiais, chrizantemomis, rožėmis ir citatomis iš Biblijos). Aišku, skonis individualus dalykas. Pompastiška? Taip, labai. Ar būtina?

Pasirodo, yra toks dalykas kaip „kapinių kultas“. „Toks parodomasis. Kapas paverčiamas vos ne gėlių darželiu. Gėlės kas antrą dieną laistomos, žolytės ravimos. To anksčiau niekada nebuvo. Aišku, neįsivaizduojama, kad būtų palaidota po medžiu, miške kur nors. Priežiūra tada atpuola. Masinėje kultūroje yra labai daug parodomojo momento – svarbu, ką kaimynai pasakys, ką pagalvos. Dėl to labai skrupulingi esam – daug kur perdedam. Vaidinam tiesiog jausmą, o neišjaučiam iš tikrųjų“, – kalba etnologas prof. Libertas Klimka. O per Vėlines „kulto“ paūmėjimą pajauti dar labiau. Žvakių, gėlių, vainikų veža dėžėmis ir maišais. Ir po švenčių pilni konteineriai tų pačių žvakių ir vainikų. Yra tokių, kurie bijo kapinių, anapusinis pasaulis ne jiems. Tame logikos irgi matau. Apie kapines būtų galima galvoti kaip apie filosofo Michel Foucault 1967 metais pristatytą erdvės konceptą – heterotopiją. Vietą, kuri yra kitokia, trikdanti, prieštaringa, nesuderanti. Foucault išskiria šešis heterotopijų principus, iš kurių net keli tiktų kapinėms: vieta, kuri nei iki galo atvira, nei iki galo uždara, nors yra vieša vieta, skirta visiems, tačiau turinti savo elgesio etiketą, kurio turi būti paisoma; heterotopija tuo pačiu yra ir heterochronija – vieta, vienoje vietoje sutelkianti keletą laiko atkarpų, skirtingų socialinių sluoksnių. Pavyzdžiui, Rasų kapinės Vilniuje, atidarytos 1801 metais, jungiančios XIX amžių su šiomis dienomis, taigi, daugiau kaip 200 metų istorijos; heterotopija – vieta, su laiku keičianti savo išvaizdą, t. y. kapinės tampa kitokiomis viešomis vietomis – parkais, sodais, lankytinais objektais. Liuteronų sodas Vilniuje ant Tauro kalno – buvusios evangelikų liuteronų kapinės, Ramybės parkas Kaune – buvusios Karmelitų kapinės. Taip pat trejos kapinės Vilniuje – Rasų, Bernardinų, Saulės, tapusios savotiškomis įžymybėmis – čia rengiamos ekskursijos, kapinės įtrauktos į Kultūros paminklų sąrašą ir yra gana dažnas lankytinas objektas, ypač pavasarį, kai žydi scylės.

Viena vertus, galima pasidžiaugti, kad lietuviams protėviai vis dar yra svarbūs, tiek per Vėlines, tiek per Kūčias, kad nors tradicijos keitėsi, jos išliko gyvos, kad ir su pompastika, kičiniais marmurais ir gėlių kalnais. Belieka viltis, kad bus daugiau prisimenančiųjų artimųjų kapus ir nuvažiuojančiųjų pakeisti neprižiūrėtos kapavietės statuso, kol netapo tiesiog per vėlu.

Lietuviai irgi žino, kad per Vėlines dvasios keliauja, juda, spiečiasi kapinėse. Na ir mūsų atsakas – jei dvasios ateina, reikia jas pasitikti. Negi praleisi progą pasimatyt su miruoliais.

Gintaras Beresnevičius, Vėlinėms žodžiai, 2003