Apie slyvmedį

Goda Kazlauskaitė

11/18/2026

Socialiniuose tinkluose galima aptikti du iš pirmo žvilgsnio visiškai priešingus tipažus, kurie nurodo, kaip gyventi gerą gyvenimą. Pirmasis – produktyvusis entuziastas, kuris išgirsta čirškiantį žadintuvą penktą valandą ryto, sportuoja, pusryčiams valgo proteino gausų maistą (juk šiais laikais baltymų galima pridėti beveik visur). Grūdėta varškė tiesiog užvaldė internetą: nėra nė vieno maisto tinklaraštininko ar nuomonės formuotojo, kuris neturėtų savo versijos, kaip iš jos pagaminti baltymų gausų patiekalą. Nors, kai su papildomu baltymų kiekiu gaminama viskas, įskaitant ir ledus, tai nėra labai sunku. Po pusryčių jis keliauja į darbą, kuriame ne tik atlieka jam paskirtas užduotis, bet tuo pačiu metu organizuoja ir vykdo savo papildomą projektą, imasi iniciatyvos arba filmuoja turinį savo paskyrai socialiniuose tinkluose. Po darbo laukia dalyvavimas renginiuose, socializacija ar antroji treniruotė. Žinoma, tikras šiuolaikinis žmogus spės ir pasportuoti, ir socializuotis. Galiausiai, prieš miegą dar reikia perskaityti knygą. Bet ne šiaip perskaityti tiek, kiek norisi. „Skaitau, kai noriu“ – mėgėjiškas požiūris. „Profesionalus“ skaitytojas sausio pirmąją išsikelia tikslą perskaityti 50, 75 ar 100 knygų ir per metus gali stebėti, ar yra perskaitęs dviem knygomis daugiau, ar trimis mažiau. „Goodreads“ platformoje išsikėlus metinį skaitymo tikslą galima sekti savo pažangą ir skaičiuoti, kiek dar knygų liko perskaityti iki metų pabaigos.

Antrasis tipažas – ramybės ekspertas, kuris siūlo lėtą gyvenimo ritmą. Žmogus sėdi prie lango, klausosi melodingo lietaus barbenimo, rankas šildo garuojanti slyvų arbata, o ant kavos stalelio laukia Sylvia Plath romanas, nes populiarus meilės romanas ryškiai rožiniu viršeliu neatrodys estetiškai socialiniuose tinkluose. Visgi gyvenant lėtą gyvenimą taip pat reikia atsikelti, užsiimti joga, ryte išeiti pasivaikščioti po ūkanotą mišką, pamedituoti, nepamiršti penkiolikos žingsnių veido priežiūros rutinos, pusryčiams valgyti tik savo raugo duoną arba pasigamintą granolą su mačios arbata. Svarbiausia viso šito proceso nepamiršti filmuoti, nes vėliau reikės sumontuoti vaizdo įrašą socialiniams tinklams.

Iš kur atsiranda poreikis taip griežtai organizuoti savo gyvenimą, jeigu niekas mūsų to daryti neverčia? XX a. prancūzų filosofas Michel'is Foucault, nagrinėdamas moderniosios visuomenės veikimo principus, knygoje „Disciplinuoti ir bausti“ kalba apie disciplinuotą visuomenę, kurioje žmogaus elgesys kontroliuojamas pasitelkiant taisykles, draudimus ir įvairias priežiūros formas. Disciplina čia veikia ne tik nurodydama, ko negalima daryti, bet ir organizuodama žmogaus kūną, laiką bei elgesį. Šioje sistemoje nustatoma, kada reikia keltis. Kada dirbti. Kada ilsėtis. Kaip elgtis ir kaip atlikti paskirtas užduotis. Mokykla, kariuomenė, ligoninė ar gamykla tampa erdvėmis, kuriose žmogus mokomas paklusti nustatytai tvarkai ir prie jos prisitaikyti. Tačiau ilgainiui nuolatinė priežiūra tampa nebereikalinga, nes žmogus išmoksta pats save kontroliuoti ir vertinti pagal nustatytas normas.

O ką daryti, kai prižiūrėtojo nebereikia? Esminis postmodernios visuomenės virsmas – tai perėjimas iš bausmėmis, draudimais ir suvaržymais grįstos disciplininės santvarkos į laisve ir neribotomis galimybėmis pasižymintį modelį, kurį XXI a. korėjiečių kilmės vokiečių filosofas Byung-Chul Hanas savo knygoje „Nuovargio visuomenė“ pavadina pasiekimų visuomene. Šioje visuomenėje vietoje paliepimų, draudimų ar įstatymų randasi projektas, iniciatyva ir motyvacija. Tačiau be jokios išorinės prievartos žmogus pats save išnaudoja. Tokiu būdu žmogus tampa smurtautoju ir sykiu auka. Taip bet kokia veikla tampa nauju atskaitos tašku, o gautas rezultatas paskatina siekti daugiau. Pastaraisiais metais pasaulyje itin išpopuliarėjo ištvermės sporto šakos. Remiantis sporto programėlės ir socialinio tinklo „Strava“ 2024 metų ataskaita, parengta pagal daugiau kaip 135 milijonų vartotojų iš 190 šalių įrašus, bėgimo klubų skaičius pasaulyje išaugo 59 procentais. 2025 metų „Strava“ ataskaita rodo, kad naujų bėgimo klubų skaičius per metus išaugo dar tris su puse karto. Taip pat „Strava“ 2025 metų ataskaita rodo, kad didėja susidomėjimas lenktynėmis. Vien Z kartos (žmonių, gimusių maždaug nuo 1997 iki 2012 metų) vartotojų dalis, nubėgusių maratoną per metus, padidėjo 33 procentais. Šiandien „aš galiu“ pavirsta į „aš turėčiau“. Jeigu reguliariai sportuoju, turėčiau siekti geresnio rezultato, nes užsiimti pasirinkta sporto šaka savo malonumui – negana. O jeigu jau galiu nubėgti trokštamus penkis kilometrus, tai kodėl dar negaliu nubėgti pusmaratonio? O jeigu galiu nubėgti pusmaratonį, kodėl negaliu nubėgti maratono? Pasiekimas neužbaigia veiklos, o tampa nauju atskaitos tašku. Taip sukuriamas paradoksas. Žmogus neturi išorinio prižiūrėtojo, tačiau pats tampa savo prižiūrėtoju. Visgi pats sportavimas nėra blogai. Bėgiojimas, dalyvavimas tarptautinėse „Ironman“ ar „Hyrox“ ištvermės varžybose skatina sveiką gyvenseną ir jungia žmones į bendruomenes. O tai ypač aktualu šiais laikais, kai visuomenė sunerimusi dėl gyvo bendravimo trūkumo.

O jeigu visos gyvenimo galimybės kabėtų ant vieno vaismedžio šakų? Įsivaizduokite, kad stovite po slyvų medžiu ir, pakėlę galvą, matote, kad kiekviena jo šaka apkibusi prinokusiomis, saldžiomis, sultingomis slyvomis. Taip stovėdami po medžiu renkatės, kurį vaisių nuskinti ir paragauti, tačiau jūsų akys laksto nuo vienos slyvos prie kitos, nes kiekviena atrodo tobulai prinokusi, o nė viena nėra vertingesnė už kitą. Taip ir visas mūsų gyvenimas telpa į vieną medį: ant vienos šakos – vienas karjeros kelias, ant kitos – kitas, dar ant kitos – kelionės, nuotykiai, skirtingi hobiai. Šią nuo daugybės galimybių kylančią stagnaciją XX a. amerikiečių poetė, prozininkė ir eseistė Sylvia Plath aprašo pasitelkdama figmedžio metaforą. Dauguma mūsų per gyvenimą atsiduriame situacijose, kai reikia pasirinkti, kurią „slyvą“ ar „figą“ nuskinti, t. y. kokį darbą dirbti, į kurią šalį nuvykti ar kuriose varžybose šiais metais dalyvauti, pvz., „Ironman“ ar „Hyrox“. Įdomu tai, kad šiuo metu socialiniuose tinkluose stipriai paplitęs turinys, kuriame Z kartos žmonės dalijasi tokiomis frazėmis kaip „Sorry Sylvia, I ate every fig“ ar „Don't let your figs rot“. Taip kuriama vizija, kad šiandieniniame pasaulyje įmanoma viskas. O jeigu viskas įmanoma, vadinasi, visomis šiomis galimybėmis reikia pasinaudoti. Deja, suvalgyti visas figas nėra problemos sprendimas. Šiuolaikinio žmogaus iššūkis – rasti šioje įtemptoje dienotvarkėje laiko ir tiesiog gyventi o, galbūt, kartais leisti sau pramiegoti čirškiantį žadintuvą.

Visos teisės saugomos. © 2022–2026 „Humanitarų meka“