Artimas ir tolimas – Vincas Mykolaitis-Putinas

Norinčiuosius pasitikti V. Mykolaitį-Putiną „tarp dviejų aušrų“ ir nerti gilyn į jo vidinį pasaulį (kiek tai įmanoma) praėjusiais metais pradžiugino literatūrinių biografijų ekspertė Aldona Ruseckaitė, skaitytoją iš arčiau jau supažindinusi su tokiais lietuvių literatūros klasikais kaip Maironis, Žemaitė, Salomėja Nėris ir Vytautas Mačernis. Rudens pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistame romane apie V. Mykolaitį-Putiną ir keturias svarbiausias jo gyvenimo moteris, pavadintą „EMMI“ pagal pirmąsias tų moterų vardų raides, randame gilų, skvarbų ir be galo jautrų rašytojo portretą.

Kas geriau jį galėjo nutapyti, jei ne A. Ruseckaitė? Baigiamajame knygos žodyje autorė išduoda, kad, dar neparašiusi knygų apie kitus garsiuosius lietuvių rašytojus, ji vis įsivaizduodavo, kad tuoj pradės rašyti apie V. Mykolaitį-Putiną – „tačiau laikas bėgo, ir galop supratau, jog iš tikrųjų tekstą apie šį klasiką turėjau parašyti paskutinį, tarsi užbaigti šią biografijų seriją“. To priežastis yra V. Mykolaičio-Putino svarba kiekvieno iš jų biografijoje – visur jis pasirodo kaip svarbus veikėjas, turėjęs artimą ryšį.

Tačiau vienokie ar kitokie ryšiai V. Mykolaitį-Putiną siejo ne tik su jo amžininkais, bet ir su gerokai vėliau, jau po rašytojo mirties, gimusiais jo kūrinių skaitytojais. Bent jau taip, skaitydama biografinį A. Ruseckaitės romaną, pasijaučiau aš – pažindama jo santykį su motina ir seserimi, abejomis Magdalenomis, su žmona Emilija ir mūza Irena, taip pat jo didžiuosius gyvenimo skausmus, nejučia ėmiau prisiminti ir kitus „susidūrimus“ su klasiku, palikusius neišdildomų prisiminimų ir apmąstymų.

Vienas iš tokių „susidūrimų“ – kai sykį su Lituanistikos katedros dėstytoja ir kitomis studentėmis keliavome aplankyti V. Mykolaičio-Putino gimtinės. Su nekantrumu laukiau, kada išsipildys mano maža literatūrinė svajonė – išvysti Aušrakalnį – turėta nuo tada, kai vyresnei sesei garsiai skaitinėdavau „Altorių šešėly“ (kad nereiktų to daryti pačiai, vasarą įdarbino mane, mėgstančią skaityti garsiai kitiems). Tas noras dar paaugo, kai jau ir pačiai atėjo laikas gilintis į romaną. Iš dailiai aprašytų Aušrakalnio epizodų įsivaizdavau jį išties didingą ir net nebūdingą Lietuvos peizažui: visą apžėlusį šimtamečiais medžiais, tokį aukštą, kad nesustojęs atsipūsti ir neužlipsi, o nuo jo atsiveria įspūdinga miškų ir laukų panorama. Koks nusivylimas apėmė, kai išvydau tikrąjį Aušrakalnį... Nedidelis kalnelis, keli medeliai ir vaizdas, beveik nesiskiriantis nuo to, kokį matytum stovėdamas kalnelio apačioje. Tačiau kiek žmogui tereikia? Ypač jaunam, kupinam svajonių ir širdies skaudulių. Neabejotinai laki rašytojo vaizduotė leido jam matyti kalnelį kur kas didesnį, suteikiantį saugų prieglobstį svajoti ir kurpti idėjas būsimiems kūriniams...

Perskaičius A. Ruseckaitės biografinį romaną, Aušrakalnis vėl tapo didingas – didingas dėl V. Mykolaičio-Putino ir jo dvasios, sklandančios ore. Dėl žinojimo, kad stovi ten pat, kur stovėjo rašytojas, ir žvelgi į tą patį horizontą, kurį matė ir jis.

Ir dar mokyklos laikais su klase keliavome į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą stebėti ir išgyventi V. Mykolaičio-Putino romaną per šokio spektaklį „Altorių šešėly“. Būdami tokie jauni stebėjomės, kaip spektaklyje gali neprireikti beveik nė vieno balsu ištarto žodžio. Džiaugėmės, kad romaną jau buvome perskaitę, kitaip, galvojome mes, būtume nieko nesupratę. Bet ar suprasti kūrybos ir gyvenimo kančioms reikia žodžių? Pakanka grakščių šokio judesių ir salėje plevenančio supratimo apie skausmą, meilę ir viltį.

Žodžiai gal būtų pasirodę net nepadoru dramatiškoje Liucės mirties scenoje – stebint iš visų pusių vandeniu laistomą Liucę taip ir užgniaužia kvapą, ir žodžiai tik pagadintų sugniuždytą, visų apleistą, nesuprastą ir vienišą heroję. Tai kiek kitokia patirtis, būtina kiekvienam klasiko gerbėjui, ir nuostabus suvokimas, kad rašytojas vis dar aktualus įvairiais pavidalais – ne tik vis perleidžiamais kūriniais, minėjimu moksleivių ir studentų darbuose, deklamuojamais eilėraščiais, išleistais moksliniais darbais ar literatūrinėmis biografijomis.

Naujausias klasiko įamžinimas literatūrinėje biografijoje „EMMI“ ir A. Ruseckaitės pasirinkta prieiga prie V. Mykolaičio-Putino asmenybės – per keturias jam svarbiausias moteris – ne tik originali, bet ir nutapanti, kaip jau minėjau, detalų rašytojo paveikslą. Žvelgdamas ne į patį žmogų, o į jo santykį su kitais, išvysti visai kitas žmogaus spalvas. Vienoks jis buvo su motina, kitoks su seserimi, dar kitoks – su žmona ir mūza. Mąstydami apie visus šiuo skirtingus ir savitus santykius, galėtumėte susidėlioti beveik visą V. Mykolaičio-Putino paveikslą – pritrūktų tik to, ką jis pasiliko sau, nė vienam neišdavė.

Ne kartą braukiau ašarą skaitydama, kaip tėvai būsimąjį klasiką jau nuo pirmo seminarijos kurso pradėjo vadinti „kunigėliu“, o šis ir susigėsdavo, ir pasijusdavo toli toli nuo mylimų tėvelių. Atrodytų, tokia iškili asmenybė, toks etalonas, nepajudinamas ir nenugalimas. Tad ir apie jo jausmus nesusimąstai. Net jei tai ir poetas – gal net tuo labiau, juk arti Dievo – kuris tiek išjaučia ir tuos jausmus užrašo... Vis tiek nesąmoningai galvoji, kad jis arčiau dangaus ir žemiškų sunkumų nepatiria. Tad tokie intymūs prisiminimai, laiškų, dienoraščių ir raštų ištraukos netikėtai, bet ir labai tikėtai pribloškia, atveria akis.

Tiesa, ne iškart pastebėjau ant knygos viršelio užsilikusią korektūros klaidą – „Vinco MYKOLAČIO-Putino gyvenimo moterys“. Gal visai paradoksalu, metaforiška ar tiesiog labai tinkama, kad tokia klaidelė (vėliau labai greit ištaisyta) atsirado – V. Mykolaičio-Putino gyvenime juk irgi būta klaidos, jį gniuždžiusios ir neraminusios, galiausiai – ištaisytos. Kunigystė jam visad buvo katorga, prievolė, laisvu jis pasijuto tik išėjęs iš kunigų luomo ir vedęs savo žmoną. Tad vienu atveju klaida turėjo ilgalaikių padarinių, kadangi buvęs kunigas dėl savo poelgių dar ilgai buvo smerkiamas, kitos klaidos atveju, tikėtina, niekas ilgai to ir nebeprisimins.

Naujasis A. Ruseckaitės biografinis romanas išties prasmingas ir svarbus, leidžiantis mums iš arčiau pažinti tokią iškilią literatūros asmenybę kaip V. Mykolaitį-Putiną, gaubiamą skandalingų įvykių, paslapčių ir rimties dvasios. Ir vienokiu ar kitokiu būdu ant Aušrakalnio ir į V. Mykolaičio-Putino tėviškę aš dar tikrai grįšiu – ar skaitydama rašytojo kūrybą, ar nukeliavusi tą atstumą fiziškai – juk visai netoli. Taip netoli, kaip šiandien mums „netoli“ yra likęs pats rašytojas su savo nesenstančiais ir vis dar aktualiais gyvenimo skausmais ir neblėstančia meile kūrybai. 

Aldonos Ruseckaitės romanas „EMMI“. / Autorės nuotrauka.