Andrius Tapinas „Šmėklų mėnuo“, Laisvės media group, 2025, 376 p.
Recenzijos autorius Martynas Riekašius – Nacionalinės moksleivių akademijos, skirtos gabiems ir motyvuotiems vaikams, mokinys.
Ilgai lauktas Andriaus Tapino „Šmėklų mėnuo“ pasirodė pernai, praėjus dešimtmečiui nuo ankstesnės „Akmens ir garo miestų“ (bene vienintelės lietuviško stimpanko serijos) dalies išleidimo. Šią knygą įsigijau ir aš – anksčiau skaitytos pirmosios dvi serijos dalys („Vilko valanda“ ir „Maro diena“) pasirodė įdomios ir unikalios. Nors skaitymą vis atidėliojau (galbūt dėl kiek netraukiančio ir, mano manymu, turinio neatspindinčio viršelio, apie kurį dar pakalbėsiu vėliau), neseniai nusprendžiau knygą atsiversti. „Šmėklų mėnesį“, autoriaus teigimu, „drąsiai galima skaityti ir neskaičius pirmųjų knygų“, nors jis pats rekomenduoja pradėti nuo jų. Ir ne be reikalo: perskaitęs knygą nusprendžiau, kad „Šmėklų mėnuo“ nepanašus į nieką, ką A. Tapinas buvo išleidęs iki tol. Tiesą sakant, laikyti jį tiesiog dar vienu serijos tęsiniu būtų nusikaltimas. Tačiau šio nusikaltimo skaitant knygą išvengti nepavyko.
Nepaisant A. Tapino knygų populiarumo, prieš kalbant apie pačią knygą, verta trumpai pristatyti Lietuvoje vis dar gana mažai pažįstamą stimpanko žanrą. Tai mokslinės fantastikos ir alternatyvios istorijos kryptis, vaizduojanti pasaulį, kuriame technologijų pažanga remiasi ne elektra ar vidaus degimo varikliais, o garo mašinomis. Todėl tokiuose kūriniuose gausu dirižablių, mechaninių automatų ir kitų retrofuturistinių technologijų. A. Tapino kuriamas „Akmens ir garo miestų“ pasaulis šį žanrą papildo maginės fantastikos elementais. „Šmėklų mėnesyje“ magija tampa itin svarbi siužetui, nors daugumai pasaulio gyventojų ji išlieka nežinoma, o jos egzistavimą slepia valdžia.
Taigi gana aišku, kodėl „Akmens ir garo miestai“ yra garo, bet kodėl jie akmens? Galbūt akmuo reiškia šio pasaulio šaltumą ir distopiškumą. Veiksmas vyksta alternatyvioje XX a. pradžioje, kurioje bankininkų Rotšildų klanas valdo vadinamuosius laisvuosius miestus – Vilnių, Taliną, Prahą, Krokuvą ir dalį Konstantinopolio. Nors šie miestai pirmauja technologijų ir magijos srityse, jų visuomenė toli gražu nėra laisva. Gyventojus stebi gildijos ir ložės, miestų sargyba korumpuota, o neturtingiausi rajonai paliekami likimo valiai. Todėl laisvieji miestai labiau primena kapitalistinę distopiją nei pažangos utopiją. Nelengva ir už jų ribų – carui pavaldžios Lietuvos gyventojai vaizduojami kaip itin prietaringi, o valdžia labiau rūpinasi paranormalių reiškinių slėpimu nei jų padarinių šalinimu. Ypač pažeidžiami šiame pasaulyje yra magiškų galių turintys vaikai, kuriuos įvairios organizacijos siekia panaudoti savo tikslams.
Pagrindinė knygos veikėja, paauglė Unė, ir yra būtent toks vaikas. Pasakojimas prasideda nuo to, kad jos magiškas galias atranda prietaringo (ir iš esmės gana necivilizuotai vaizduojamo) kaimo gyventojai. Šio įvykio pasekmės lydi Unę visos knygos metu ir priverčia ją leistis į kelionę. Keliaudama ji aplanko įvairias unikalaus knygos pasaulio vietas, tačiau, kad ir kaip būtų keista, jos charakteris beveik nesikeičia ir menkai atsiskleidžia. Kaip tik priešingai – kol skaitytojo dėmesį prikausto sutinkami veikėjai, Unė vis labiau virsta savotišku žmogiškuoju MacGuffin’u, t. y. objektu, svarbiu siužeto eigai, bet neturinčiu didesnio savarankiško svorio. Nors pasitaiko epizodų, kuriuose Unė veikia vedama savo norų, šie norai dažniausiai stebėtinai patogiai sutampa su tuo, ko reikia kitų veikėjų siužetinėms linijoms plėtoti. Todėl pagrindinė veikėja, mano nuomone, atrodo gana blanki ir neįsimenama, ypač lyginant su kitais knygos personažais.
A. Tapino „Šmėklų mėnuo“. Nuotrauka iš laisvesknygos.lt
Tai kas gi tie kiti veikėjai? Autorius jų pateikia įvairių – nuo magų iki kilmingųjų. Kaip ir ankstesnėse serijos dalyse, A. Tapinas įvairius istorijos (o kartais ir literatūros) vadovėliuose sutinkamus asmenis paverčia veikėjais, suteikdamas jiems naują, stimpankišką vaidmenį. Ši tradicija tęsiama ir „Šmėklų mėnesyje“, kuriame svarbią vietą užima vienas gerai žinomas lenkų socialistas. Tačiau autoriui netrūksta ir originalių personažų – kūrinyje gausu ryškių, vienas nuo kito charakteriu besiskiriančių veikėjų. Gaila tik, kad šio charakterių margumo nebuvo suteikta pagrindinei veikėjai. Vis dėlto A. Tapinas nusprendžia trumpam sugrąžinti ir vieną ankstesnių knygų veikėją. Nors toks pasirodymas turėtų pradžiuginti ištikimus serijos skaitytojus, man jis pasirodė veikiau primenantis vieną didžiausių knygos problemų.
Tą problemą jau minėjau įžangoje – „Šmėklų mėnuo“ su pirmosiomis dviem serijos knygomis susijęs gana silpnai. Stiliumi ir pasauliu tai neabejotinai ta pati „Akmens ir garo miestų“ visata, tačiau ryškesnių siužetinių jungčių tarp knygų beveik nėra. Antrosios dalies – „Maro dienos“ – įvykių pasekmės menkai juntamos, o pagrindiniu jungiamuoju elementu tampa vienas visose trijose knygose pasirodantis magas, kurį, vengdamas spoilerių, pavadinsiu X. Jo ilgainiui vystomi planai sudaro vos pastebimą ryšį tarp pasakojimų ir kartu suteikia trečiajai knygai gilesnių pasekmių. Be jau minėto sugrąžinto veikėjo pasirodymo, tai iš esmės ir yra vienintelė jungtis su ankstesnėmis dalimis. Todėl „Šmėklų mėnuo“ man pasirodė ne tiek serijos tęsinys, kiek naujos istorijos toje pačioje visatoje pradžia. Tokį įspūdį sustiprina ir labai atvira pabaiga bei nieko galutinai neužbaigiantis epilogas. Belieka tikėtis, kad būsimoji ketvirtoji dalis šias gijas sujungs tvirčiau.
Nors rekomenduojama „nespręsti apie knygą iš viršelio“, trumpai jį paminėsiu – bent jau man jis nepatiko. Pirmųjų dviejų serijos knygų viršeliuose vaizduojamos būtybės-antagonistės veiksmo vietos architektūros fone (t. y. „Vilko valandos“ viršelyje yra vilkas, o už jo – Vilniaus senamiesčio pastatai). Tuo tarpu šios knygos viršelyje vaizduojamas veidrodis su siluetu jame. Nors veidrodis pasakojime trumpai pasirodo, vien iš viršelio sunku suprasti, kodėl jis svarbus, todėl pats viršelis nelabai sudomina ir neskatina skaityti. Ankstesniųjų dalių viršeliai, nors kiek priminė bulvarinių žurnalų viršelius, šią funkciją atlikdavo kur kas sėkmingiau. Panašu, kad pagrindinis planuotas knygos patrauklumo elementas buvo ne viršelis, o tai, kad tai A. Tapino knyga ir „Akmens ir garo miestų“ tęsinys.
Vis dėlto viršelis nėra svarbiausias dalykas vertinant knygą. Pažvelgus į internete randamas skaitytojų apžvalgas matyti, kad mano kritika gali pasirodyti kiek griežta. Ilgesnių recenzijų aptikti nepavyko – radau daugiausia „Goodreads“ vertinimus, kuriuose knyga dažniausiai vertinama keturiomis žvaigždutėmis, o neigiamų atsiliepimų beveik nėra. Ir iš esmės su tokiais vertinimais sutinku. Nepaisant MacGuffin tipo protagonistės, silpnoko ryšio su ankstesnėmis serijos dalimis ir kitų smulkesnių trūkumų, „Šmėklų mėnuo“ yra visai vykusi ir lengvai skaitoma lietuviško stimpanko knyga, kurią rekomenduočiau daugumai fantastikos mėgėjų. Tiesa, didžiausi pirmųjų dviejų dalių gerbėjai gali likti kiek nusivylę. Apibendrindamas knygą įvertinčiau taip, kaip vienas interneto apžvalgininkas: „not great, not terrible“.