Bevardėje lentynoje: Nijolės Miliauskaitės poetinio priskyrimo dilema

Einant į pabaigą Nijolės Miliauskaitės 75-osioms metinėms skirtam laikotarpiui norisi dar kartą atsigręžti į šios kūrėjos poetinį palikimą ir jos vietą literatūros diskurse.

„Penkiasdešimtųjų kartos poetai mūsų literatūros istorijoje liko įsprausti tarp dviejų ryškesnių kartų: iš vienos pusės – vėlyvojo modernizmo raiteliai Sigitas Geda ir už jį vyresni Marcelijus Martinaitis su Judita Vaičiūnaite, o kitoje – labai stipri Aido Marčėno, Sigito Parulskio ir Gintaro Grajausko karta, dar ir šiandien matomai veikianti naujosios mūsų poezijos trajektorijas“, – teigia literatūrologas Mantas Tamošaitis. Kuklios ir santūrios laikysenos poetė Nijolė Miliauskaitė (1950–2002) tarsi ištirpsta šalia savo amžininkų. Neatsiranda šalia vyresniųjų, o prie jaunesniųjų nelabai gal ir dera. Prabėgomis jos vardą kaip reikšmingą įamžina pavieniai tyrėjai ar menininkai, pavyzdžiui, Rolandas Kazlas savo monospektaklyje „Viskas, ko neturi“. Jame N. Miliauskaitė pastatoma į vieną eilę kartu su Valdemaru Kukulu, Vladu Šimkumi. Galvojant apie J. Vaičiūnaitės ir N. Miliauskaitės poetines galimybes panašu, jog jėgos yra apylygės. N. Miliauskaitė išties J. Vaičiūnaitei nenusileidžia savo sklandžiu verlibru, daiktiškumu, o pagrindinis reikšminis skirtumas tarp šių poečių, ko gero, yra tas, jog J. Vaičiūnaitė yra laikoma modernia miesto poete, o N. Miliauskaitė – tiesiog modernia poete. Vėlgi, sunku apibrėžti. Stebint diskursą pasidaro aišku viena – tikrai neaišku, kur yra jos vieta. Tad dažnai pasirenkamas lengvesnis kelias – jos nepozicionuoti apskritai. Galime tik stebėti(s), kaip šios šios kūrėjos poetinis kvapas išsivadėja vos tik užgimęs.

Jau buvo minėta, kad N. Miliauskaitė poetiškai dera šalia J. Vaičiūnaitės, nepaisant ir kai kurių individualių estetinių pasirinkimų. Tiesa, N. Miliauskaitės išties nepavadintume miesto poete, tačiau ar galėtume sakyti, kad ji kaimo / agrarinės pasaulėjautos poetė? Tikrai ne. Ji, ko gero, šia prasme net arčiau dvaro estetikos: „[T]os trys mergaitės, gal seserys / išėję pavaikščiot / sekmadienį / nutolsta / šlamančiom alėjom <...>.“ (Sielos labirintas, p. 226) Ši problema kyla todėl, kad N. Miliauskaitės kūryboje nėra tendencingo poetinių erdvių skirstymo, poetinis žmogus nėra pririštas ar prisirišęs prie tam tikrų erdvinių sferų, dažniau besimokantis gyventi nykstančių formų pasaulyje. Lyrinio subjekto siela klajoja laisvai. Erdvės išnyra susiklosčius tinkamai situacijai. Daiktai ir vietos yra vaizduojamos savo grynaisiais pavidalais, nepriskiriant jų kaimiškai ar miestietiškai pasaulėjautai. N. Miliauskaitės kūrybos centre – viskam vadovaujantis lyrinis subjektas (nors gal tiksliau būtų sakyti „lyrinė subjektė“). Ji(s) valdo laiką, daiktus ir erdves. Ji(s) yra atskaitos taškas, nuo kurio(s) atliekamų judesių keičiasi daiktų esmė ar vietos paskirtis: „[T]ik iš tolo šviečia / mylimas kalnelis / tarsi visos žvaigždės būtų žemėn nusleidę / prie užmiršto poeto kapo.“ (Sielos labirintas, p. 339) Tampa ne taip svarbu, kurioje vietoje stovi apleistas namas ar kapas, pirmuoju smuiku sugroja lyrinio subjekto JAUSMAS: „[O]re duriantis, aštrus smėlis / burnoj, tarp pirštų, tarp dantų, taip man baisu, taip baisu man.“ (Sielos labirintas, p. 270) Nuo J. Vaičiūnaitės kūrybos N. Miliauskaitės tekstai neatsilieka ir savo intertekstualumu, mitologiniais, kai kada antikiniais motyvais: „[R]anką man duok, Persefone, / geriausia vaikystės drauge <...>.“ Taip pat su J. Vaičiūnaitės poetine estetika N. Miliauskaitės kūryba gali būti siejama ir dėl polinkio proziškai kurti tarsi mažyčius portretus: „[S]ėdėjo prie pat gatvės <...> tokia nedidele mėlyna berete, kokias nešioja traktorininkai / storu lietpalčiu dar nuo neatmenamų laikų, guminiais / batais aukštais aulais / sėdėjo ir valgė ledus su vafliais.“ (Sielos labirintas, p. 271)

N. Miliauskaitės polinkis vėlyvojoje poezijoje įtraukti Rytų simboliką („esu jau buvus, tikrų tikriausiai / esu jau buvus – sudžiūvus kinė, tokia mažutė moterėlė“ (Sielos labirintas, p. 414) atitolina ją nuo priskyrimo kaimo-miesto estetinėms tendencijoms, kurios gana ryškios lietuvių literatūroje, ir priartina prie kito gana iškilaus kūrėjo – Donaldo Kajoko. Kai kurie D. Kajoko eilėraščiai panašėja į miniatiūrines poetines meditacijas, kurios būdingos ir vėlyviesiems N. Miliauskaitės eilėraščiams: „[D]abartis amžina, – šypsodamasis taria / akiniuotas sulysęs vienuolis / su knygų ryšeliu po pažastim.“ (Sielos labirintas, p. 367) Dvasingumo apraiškos N. Miliauskaitės poeziją panardina į transcendentinius ritualus: „[P]ažiūrėk, jie subėga ir šoka / iškeltomis rankomis, šypsosi, mokytumą užmiršę visą, sukasi, dūksta, įsižaidžia <...>.“ (Sielos labirintas, p. 361)

Apie sąsajas su Vytauto Bložės poezija taip pat natūraliai kyla minčių. Juo labiau kad N. Miliauskaitė ne kartą yra minėjusi, jog V. Bložė buvo poetas, iš kurio ji mokėsi nuo pat jaunystės. V. Bložė interviu su Aušra Tamaliūnaite yra minėjęs, kad polinkis į biografiškumą, verlibro naudojimas bei autentiško lyrinio subjekto kūrimas yra paveldėtas iš jo kūrybos. Įvairių tyrėjų V. Bložė gana nesudėtingai įrašomas šalia S. Gedos kaip jo bičiulis ir amžininkas. O pats V. Bložė, paklaustas, su kuriais poetais jis turi kūrybinių sąsajų, įvardija, kad jo kūryba polinkiu į biografiškumą turi panašumų su Antano Venclovos, Eduardo Mieželaičio poezija. Svarbu pastebėti, jog nepaisant tam tikrų panašumų, N. Miliauskaitės kūryba nuo minėtų poetų labiau skiriasi nei siejasi. Ypač jei grįžtume prie minėtosios kaimo-miesto estetinės perskyros. V. Bložės kūryboje vis dar galima justi kuriamą glaudų ryšį su žeme, archajine, kaimo pasaulėžiūra (tai būdinga ir jo amžininkams), o šių aspektų N. Miliauskaitės kūryboje jau neberasime. Ryšys su minėta simbolika turi kiek kitokią paskirtį nei trisdešimtųjų ar penkiasdešimtųjų kartos poetams. Tad palyginus N. Miliauskaitės ir V. Bložės kūrybą, N. Miliauskaitės poetika, naudojami kultūriniai ženklai, erdvės bei įvaizdžiai atrodo modernesni.

Akivaizdu, kad vieno atsakymo, kur, kam ir kaip priskirti N. Miliauskaitės kūrybą, nėra, tačiau tai nereiškia, jog galima eiti lengviausiu keliu – apie jos egzistavimą apskritai nutylėti. Atrodo, N. Miliauskaitės poetinei minčiai yra būdinga savita, nuo lyrinio (o gal prozinio?) subjekto atsispirianti pasaulėžiūra, neprisirišanti prie konkrečių erdvės ar laiko nuorodų, intertekstualumas. Tad galbūt galima atlaisvinti šiek tiek vietos šalia J. Vaičiūnaitės, V. Bložės ir D. Kajoko?

Naudota literatūra:

Miliauskaitė Nijolė, Sielos labirintas, Vaga, 1999.

Moteris su lauko gėlėmis. Knyga apie Nijolę Miliauskaitę, sud. Gražina Ramoškaitė-Gedienė, Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

Tamošaitis Mantas, „Užkalant suokalbius, užkemšant butelio fleitą“ , Naujasis židinys-Aidai, 2020, nr. 7.

Publikacijos viršelio nuotrauka – iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo.