Sakoma, apie žmogų galima nemažai sužinoti iš jo aprangos, kalbėjimo manieros, asmeninių daiktų. Apie jau išėjusiuosius mena likusios nuotraukos, amžininkų atsiminimai, laiškai, likę daiktai. Žymių žmonių, rašytojų, visuomenės veikėjų, politikų, menininkų palikimu rūpinasi muziejai ir archyvai. Maironio lietuvių literatūros muziejus saugo tikrai nemažą rašytojos, poetės, aktorės Birutės Pūkelevičiūtės palikimą. Fondą sudaro daugybė nuotraukų – portretinių, su tėvais ir giminaičiais, su draugais, užfiksuotos akimirkos iš spektaklių, renginių, minėjimų. Taip pat dokumentai, memorialiniai daiktai ir biblioteka, autorinės knygos, laiškai, rankraščiai ir mašinraščiai.
Autobiografiniame romane „Aštuoni lapai“ (pirmasis leidimas – 1956 m.) autorė rašo pirmuoju asmeniu. Ji pasakoja iš to meto perspektyvos – gyvenimo Dancige karo metu, bombardavimo, slapstymosi, tačiau mintyse keliauja per savo vaikystę tarpukario Kaune. Romane abi plotmės – dabarties ir praeities – papildo viena kitą.
Birutė Pūkelevičiūtė gimė 1923 metais Kaune, kuris visada jai buvo be galo brangus. Pūkelevičių šeima gyveno Kalniečių g. 16. Visa vaikystė iki 1944-ųjų prabėgo čia. „Po Velykų mes persikraustėm į savo namą. Kalniečių gatvė dar negrįsta: pilna naujai statomo priemiesčio slėpinių. <...> Namas dar nebaigtas. Langų stiklai aptaškyti kalkėm, džiūsta sutrūkinėjęs sienų tinkas, ant nedažytų grindų patiesti ilgi takeliai, suraišioti iš margaspalvių skudurų.“ (1992: 81)
Kai po blaškymosi po įvairias užsienio šalis Pūkelevičiūtė 1992 metais aplankė Lietuvą, gimtųjų namų raktas, kurį turėjo su savimi visą laiką, suveikė ir namų durys girgždėdamos prasivėrė. „Aš atsivežiau kaip simbolį, kaip skenduolišką prisiminimą aprūdijusį raktą, prie kurio pririšta kartono kortelė ir mano tėvo ranka užrašyta „Kauno namo raktas“. Ir (tiesiog neįtikėtina) raktas pasisukiojo, pagirgždėjo duryse ir namelį... atrakino“.[1]
Dešimtmetė Birutė savo namų kieme su šuneliu. MLLM F1 23410.
Kaunas, idiliškas vaikystės miestas, užsilikęs rašytojos atmintyje, buvo nebe toks: „Tikėjau: Lietuva prisikels, jos laukia baltų bijūnų kelias. Toji mūsų svajonė įvyko – Lietuva prisikėlė ir pakilo. Bet kai ji atsisuko, mes negalėjom atpažinti sužaloto jos veido.“[2] Pūkelevičiūtės Kaunas spalvotas, ryškus, kvapnus, gyvas, pulsuojantis besikuriančio miesto energija. O paskutiniojo dešimtmečio Kaunas – paliktas sovietmečio randų, nykus, pilkas, pavargęs. 1999 m. rašytoja sugrįžo gyventi į Lietuvą, tačiau gyvenimo tikrovė pasirodė labai tolima idealizuotam gimtinės vaizdiniui. Rašytoja viename interviu yra sakiusi, kad Kaunas jos vieninteliai namai: „– Tai kur gi tikrieji Jūsų namai? – Kaunas. Vėliau namų neturėjau. Nors dabar matau, kad tie namai ne tokie ir puikūs, kaip atrodė vaikystėje, bet kitų nėra. Aš visą gyvenimą – kaip ant vėjo…“ (Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 2 (14))
Kalniečių g. 16 namo raktas, kortelė užrašyta Juozo Pūkelevičiaus. MLLM MD 86515.
Birutė Pūkelevičiūtė baigė „Saulės“ gimnaziją, kuri tuo metu buvo Šv. Kazimiero seserų kongresijos mergaičių gimnazija. Jai vadovauti ir mokyti buvo pakviestos seserys kazimierietės. Gimnazistės dėvėjo bordo spalvos uniformą (vasarą – bordo spalvos sijoną ir kepuraitę, baltą drobinę palaidinukę). Gimnazija turėjo savo vėliavą, himną, kiekviena laida – vardą ir himną (pirmoji laida buvo baltoji, 1930 m. – žydroji ir t. t.). „Kokie milžiniški tada atrodo Saulės rūmai! Mus veda ilgais aidinčiais koridoriais, pro tuščias klases. Visa gimnazija jau klūpo salėj. <...> Ir čia, Saulės rūmuose, prabėgo dešimt mano gyvenimo metų. Puikūs raudonų plytų mūrai; pačiame jų viršuje iškalta didžiulė cemento saulė, trykštanti plačiais spinduliais.“ (1992: 134, 146)
Šis pastatas, kurį dabar visi žinome, kaip „Saulės“ gimnaziją, buvo pastatytas 1912–1913 metais, prie pastatymo prisidėjo ir pats Juozas Tumas-Vaižgantas, keliaudamas po Ameriką skaitė pamokslus ir iš surinktų aukų prisidėjo prie pastatymo. Taip buvo įsteigti Mokytojų namai. Vėliau – gimnazija, ligoninė. Kiekvienas laikotarpis pareikalavo prisitaikyti prie to meto poreikių. Pūkelevičiūtė mena visą pastato kaitą bėgant metams: „Vieną rugpjūčio popietę atėjau ir vėl gimnazijon. Čia dabar stovėjo kariška vokiečių ligoninė. Kieme, už sargo namelio, rūko lauko virtuvės kaminėlis ir prunkštė iškinkyti gurguolės arkliai.“ (1992: 152)
Prie gimnazijos, 1938 m. MLLM F3 24639
Birutė Pūkelevičiūtė buvo aktorė ir teatras jai buvo artimas jau nuo mažų dienų. Tą liudija tiek romanas, tiek jos asmeninis dienoraštis, kuris taip pat yra saugomas muziejuje. Romane yra epizodas, kuriame mažą Birutę tėvai nusiveda į Valstybės teatrą. „Per Kalėdas mane nuvedė „Spragtukan“. Tai buvo vienas tų dieninių spektaklių, kai išvėdintas teatras kvepia šviežiu žiemos skersvėju, kai akinančiai blizga išvaškuotos grindys ir didžiuoju koridorium šlepsi senukas šveicorius, nešiodamas užkulisin arbatos stiklus. <...> – Špunta, va ten, partery, penktoj eilėj, sėdi kanauninkas Tumas. Ar matai? Matai baltą baltą galvą?“ (1992: 30) Dienoraštyje, jau būdama 15–16 metų, nuoširdžiai aprašo matytus teatro pasirodymus, su humoru išsako savo nuomonę, lengvai pakritikuoja: „Sausio 3 diena. Buvau vakar „Meilės dainoje (?)“. Labai fain. Supažindino Kazliukas mane su savo pusbroliu. Sprindys vakar labai fain atrodė. Bet visgi matyt gurklys pasikoręs. Turbūt daug ėda ir laka. Girdėjau kalbant, kad jo balsas buvo labai fainas. Visi manė, kad jis buvo antras Kipras Petrauskas. Bet nuvažiavo į Italiją ir ten pragėrė savo balsą! Durnas! Na, turbūt negalėjo atsilaikyti pagundai. Wein, Weib und Gesang! Sugrįžo iš Italijos ir po balso. Pasidarė labai girgždantis, bet dabar vėl truputį pasitaisė. Pavyzdžiui, vakar labai fain atrodė ir fain dainavo. Bet Siparis! Vakar buvo dieviškas. Aš maniau, kad sprogsiu iš juoko! Na, o Sprindys su Zaniauskaite kai pasibučiavo, tai net visoj salėj nuskambėjo. Ščyrai! Aš nemaniau, kad artistai tikrai bučiuojasi, prisiglaudžia – ir tiek, bet vakar tai tikrai, kai pakštelėjo, tai bent!“[3]
Dienoraštyje Pūkelevičiūtė rašo apie santykius su draugėmis ir giminaičiais, pokalbius su tėvais, įklijuota nemažai laiškų, gautų nuo draugių, su mielais kreipiniais, kaip pavyzdžiui – „Pūkce!“. Nemažai jos pačios pieštų gėlių ar gamtos vaizdelių, spalvotai pamargintos sąsiuvinio paraštės. Nors dienoraštis apima tik dvejus metus, tačiau jame daug įrašų, tai rodo, kad Pūkelevičiūtė rašė pastoviai, nuosekliai, kas keletą dienų. Gausus dienoraštis aprašymų iš aplankytų vietų: Palangos, teatro pasirodymų, išvykų į gamtą, pas svečius. Mokyklos metais Pūkelevičiūtė labai mėgo piešti, tai rodo išlikęs klasės draugių portretų kupinas sąsiuvinis, dienoraščiai su įvairiais paveikslėliais ir gamtos motyvais.
Mokyklos laikų dienoraščio įrašas 1937–1939 m. ir Pūkelevičiūtės pieštų klasės draugų portretų sąsiuvinis. MLLM R1 115715 / MLLM 115784
Teatre Pūkelevičiūtė ne tik lankėsi, bet ir buvo viso to dalimi. Mokyklos metais lankė dramos studiją, baigusi mokslus vaidino Kauno jaunimo teatre. Muziejaus fonde saugoma nemažai teatrinių atributų, nuo pačios siūtų teatrinių lėlių kostiumų, plakatų, scenografijų eskizų, iki galvos aksesuarų, drabužių komplektų ir kt.
Kauno svarba juntama ne tik romane „Aštuoni lapai“, bet ir dienoraštyje. Labai detaliai aprašomos gatvės, piešiamas idiliškas tarpukario Kauno paveikslas. „Žydi obelys, užgulusios Žaliakalnio stogus, žydi tamsiosios alyvos, visi skardžiai geltonuoja pienėm. O Kauno oras kvepia pirmuoju bičių medum.“ (1992: 162) Tačiau svarbiausia Kauno vieta išskiriama Laisvės alėja. Ji figūruoja nuo romano pradžios, kol autorė dar jauna, iki karo, kai ji jau jauna moteris, baigusi mokslus. Laisvės alėjai yra skirtas net atskiras tekstas „Laisvės alėja pusę penkių“, kurio rankraštis (jau gana prastos būklės) saugomas muziejaus fonduose. „Eidami jie gyvai ginčijasi tarp savęs, kalba apie lašinių kainas, puspadžius, sviestą ir kitus labai „linksmus“ ir „įdomius“ dalykus. Pagaliau patys, turbūt, neištverdami tos prozos, suka į kinų angas ir perka bilietus 5-tos valandos seansui. Taip jie atsigaus ir užmirš tą pilkumą, kuri slegia ne tik visą Laisvės alėją pusę penkių, bet ir juos pačius ištisą dieną.“ (cituojama iš rankraščio)
Rankraščio „Laisvės alėja pusę penkių“ fragmentas, 1942 m. MLLM R1 115732
Muziejaus fonde saugomi ne tik Kauno periodą menantys daiktai ar nuotraukos, bet ir Pūkelevičiūtės, kaip emigrantės, palikimas. Didžiulis epistolikos rinkinys, spektaklių, įvykusių užsienyje, nuotraukos, gyvenimo Kanadoje, Amerikoje akimirkos, susitikimai su draugais ir giminaičiais. Iš įdomesnių memorialinių daiktų saugoma: siuvimo mašina, skrynia, tautinių drabužių komplektas, statulėlės, smulkios dekoracijos, dokumentai – toks palikimas mums leidžia suprasti, koks turtingas ir ypatingas buvo rašytojos gyvenimas.
Birutė Pūkelevičiūtė lietuvių literatūros istorijoje pristatoma kaip egzodo rašytoja, tačiau tikrieji jos namai visada buvo Kaunas, tai liudija ir idealizuotas gimtojo miesto vaizdavimas kūryboje, dienoraščiuose, pasakojimuose. Ir nors po daugelio metų grįžusi į Lietuvą jautė nuoskaudą dėl to, kokią žymę sovietmetis paliko tiek žmonėms, tiek gimtajam miestui, nepaisant to, jai kad ir kokie bebūtų namai – buvo namai.
Išnašos:
[1] Mitaitė, D. (2004) Monografija apie rašančią autorę, Prieigos per internetą nuoroda.
[2] LRT PLIUS laida Literatūros pėdsekys, 2019-11-23 Prieigos per internetą nuoroda.
[3] Birutės Pūkelevičiūtės mokyklos laikų dienoraštis 1937–1939 m., 153 p.
Šaltiniai:
Pūkelevičiūtė, B. [1956] (1992) Aštuoni lapai, Vaga, Vilnius
Pūkelevičiūtė, B. (1942) Laisvės alėja pusę penkių (rankraštis), Maironio lietuvių literatūros muziejus, Kaunas
Nuotraukos: © Maironio lietuvių literatūros muziejus