Būti ir kurti sovietmečiu: Donaldo Kajoko dienoraščiai „Leistinas privatumas“

Sovietmečio tyrimų laukas platus, jį noriai imasi tyrinėti įvairių sričių mokslininkai. Pabrėžiama, kaip svarbu kalbėtis su žmonėmis, gyvenusiais ir kūrusiais sovietiniu laikotarpiu, kol jie dar gyvi ir gali papasakoti savo prisiminimus. Kiti minimą laikmetį yra užfiksavę savo dienoraščiuose. Vienas tokių atvejų – tai pernai išleisti poeto, prozininko ir eseisto Donaldo Kajoko dienoraščiai „Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999“. Šiame straipsnyje mėginama pažvelgti į tai, kaip sovietmetis veikė Kaune gyvenusio ir kūrusio rašytojo gyvenimą ir kūrybą.

Keldamas klausimą apie viešosios erdvės vaidmenį minimu istoriniu laikotarpiu Tomas Vaiseta savo disertacijoje „Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva (1964–1984)“ (2012) cituoja Craig’ą Calhoun’ą, teigiantį, kad „viešoji erdvė atlieka lemiamą „pasaulio atvėrimo“ vaidmenį kartu su (ar nepriklausomai nuo) „problemų sprendimo“ vaidmens. Šis pasaulio atvėrimo vaidmuo lygiai priklauso ir politinei sferai, ir nepolitinei kultūrai“[1]. Pagal šį apibrėžimą literatūra taip pat atlieka „pasaulio atvėrimo vaidmenį“. Kita vertus, būtina atsižvelgti ir į tai, kad, pasak Hannah’os Arendt, žodis „viešuma“ sovietiniame kontekste klaidina – pastarajame tai veikiau „socialinė, visuomeninė sritis, o ne viešuma“[2]. Vadinasi, žmogaus intelektualinė veikla, mąstymo būdas ir raiška sovietinėje tikrovėje turėjo tam tikrų šizofreniškumo apraiškų, nes sferos buvo padalytos – ką rašau sau ir kaip reiškiu mintis viešai.

Žinoma, svarbu paminėti, kad pasirenkami (ne)buvimo būdai literatūros lauke priklausė ir nuo konkretaus laikotarpio (pokaris, atlydis, stagnacija, sąjūdis). Rimantas Kmita pažymi, kad literatūros laukas kūrėsi iš „tuo metu esančių ar matomų galimybių užimti tam tikras pozicijas“[3], ir pabrėžia, kad dėl šių priežasčių laikysenos yra daugiau negu tik asmeniški veiksmai, o tarsi nuorodos į galimas kultūrinės veiklos taktikas ir elgesio modelius. Vis dėlto nevalia užmiršti, kad už kiekvieno apibendrinto modelio slypi konkretus žmogus su savo istorija.

Šio straipsnio kontekste svarbu akyliau pažvelgti į stagnacijos laikotarpį, dar vadinamą sąstingiu, apimantį Leonido Brežnevo (1964–1982) bei po jo valdžią perėmusių Jurijaus Andropovo ir Konstantino Černenkos valdymą. Šis laikotarpis buvo apimtas gilios statikos: trūko elementarių prekių, klestėjo kyšininkavimas ir spekuliacijos, vogimas ir protekcijos.[4] Visos gyvenimo sritys buvo persmelktos dvilypumo, tad apie asmenybės integralumą tokiomis sąlygomis kalbėti sunku. D. Kajokas į literatūros lauką atėjo būtent šiuo laikotarpiu. R. Kmita teigia, kad šiuo laikmečiu į literatūrą ateinančių naujokų santykis su režimu priminė sistemos ignoravimą: „[J]aunieji rašytojai stengėsi gyventi taip, tarsi sovietinė sistema nė neegzistuotų, kūrė bendraminčių ratus, kur dalijosi knygomis ir informacija.“[5] Kuriamas gyvenimas, paraleliai egzistuojantis su režimu, bet nieko bendro su juo nenorintis turėti. Kūrėjų žvilgsnis krypsta nuo baltų mitologijos į Vakarų literatūrą, Lotynų Amerikos magiškąjį realizmą, egzistencializmą ir absurdo teatrą, Rytų filosofiją ir religiją.

Tokį galimą pasaulį susikūrė ir D. Kajokas, kurį laiką dirbęs LTSR Literatūros muziejuje (dabar Maironio lietuvių literatūros muziejus), o vėliau iš ten išėjęs ir įsidarbinęs katilinėje. Štai kaip tasai posūkis profesinėje srityje aprašomas dienoraštyje: „80. IX. 12. (Pn) / Nusprendžiau išeiti iš muziejaus. Ir ko jame sėdžiu? Kad nors laiko laimėčiau ar alga būtų didesnė, o dabar – nieko. Sėdžiu nuo 9 ligi 18 val., gaunu į rankas 100 rb., beveik nieko nerašau, nes grįžus norisi pailsėti nuo bjaurių santykių <…>. / Suprantama, muziejuje yra nemažai ir mielų žmonių, bet anie dalykai daug ką užgožia, tad eisiu iš čia – kad ir į nežinią.“ (p. 72) Įtampų kupinas laikotarpis, kaip pasirinkti, o lengvų sprendimų nėra. Nors didelę dienoraščių dalį sudaro svarstymai apie žmogaus buvimą ir kūrybą akivaizdžiai orientuojantis į vidinį vyksmą, išorinis gyvenimas taip pat turi savo vietą. Ypač tai būdinga sudėtingiems laikotarpiais, pavyzdžiui, renkantis tarp finansinio užtikrintumo, kurio svarba turint šeimą nepaneigtina, ir, kita vertus, išgyvenant nenumaldomą troškimą, gniuždomą išorės jėgų. Lygiai po mėnesio, išėjus iš minėtos darbovietės, rašoma: „80. X. 12. (Sk) / Rytoj pasiimu darbo knygelę ir grįžtu į drėgną ir šaltą savo kambarį kaip žmogus be lėšų, profesijos, be aiškių perspektyvų. / Jau mačiau savo knygą. Ji mane galutinai nuvylė, nenoriu jos nė prisiminti, pats rinkinio pasirodymas mane erzina. <…> / Štai koks posūkėlis gyvenime – tampu „profesionalu“… Jei neturėčiau šeimos, šitai būtų visai paprasta, netgi šaunu. Dabar kitaip: ir uošviai, ir tėvas, ir daugelis aplinkinių šį mano žingsnį priims kaip vėjavaikišką (jei ne dar prasčiau), o tų, kurie palaikys mane, bus mažai, labai mažai. <…> Poezija pragyvenimo neužtikrins, tai kokia jėga stumia mane į šį kelią?“ (p. 73) Šie įrašai puikiai iliustruoja ir atskleidžia konfliktą, koks dviprasmiškas žmogaus, norinčio eiti rašytojo keliu, statusas laisvam asmeniui nepalankioje visuomenėje, kokia nežinomybė ir neužtikrintumas lydi sprendimus.

Donaldas Kajokas knygyne „Septynios vienatvės“. Zenono Baltrušio nuotrauka.

Pavasarį D. Kajokas įsidarbina katilinėje: „81. IV. 23. (Kt) Gal ir ne taip baisu, kad dabar aš beveik pečkurys. Aštuonias darbo valandas esu pririštas prie konkrečios vietos, kada panorėjęs iš čia neišeisi, o tai mane drausmina.“ (p. 91) Vis dėlto tikruoju darbu jis pats laiko kūrybą: „81. XII. 7 (Pr) / Nes dabar naktis, jau pusė antros. Sėdžiu katilinės drabužinėje, užsikoręs kojas ant radiatoriaus, ir rašau. Vadinasi, dirbu.“ (p. 111) Dienoraščiuose daug vietos skiriama svarstymams apie darbą ir kūrybą, tačiau labai ryški ir kita perskyra – buvimo ir kūrybos. Pasak D. Kajoko, trokštančio būti pirmiausia „buvėju“, nevalia, kad buvimas būtų nustelbtas kitų elementų, kad ir kūrybos. Apie tai liudija įrašas „88. VII. 15 (Pn)“: „Jei ir sukasi galvoje kokia mintelė, tai vien apie „Komentarus“[6]… Nenormalu. <…> Prisigyventa iki to, kad ne tavo buvimas, o literatūriniai tekstai ima vaidinti pirmaeilį vaidmenį. Nesąmonė!“ (p. 304) Ši nuostata it kokia gija eina per visą dienoraštį, prie šios refleksijos nuolat sugrįžtama: „86. I. 5 (Sk) / Vis labiau įsitikinu, kad gera, džiaugsminga nuotaika, gebėjimas šypsotis, būti atlaidžiai linksmam – vienas iš svarbiausių gamtos priesakų žmogui. Tariamas skverbimasis į žmogaus gelmes nublanksta prieš paprasčiausią nuoširdžią šypseną, kuri ir yra arčiausiai išminties. <…> Tai labai sunku. Arba be galo paprasta. Du skirtingi poliai, o kokie panašūs!“ (p. 184) Tarp šių dviejų polių tvyro nuolatinė įtampa.

Apie buvimo aspektą mąstoma įvairiais rakursais: viena vertus, puikiai suvokiama, kad refleksija nukreipta į vidinį žmogų, tad išorinio pasaulio dalykai nefigūruoja, vis dėlto tai daroma sąmoningai: „81. IV. 24 (Pn) / Skaitant mano dienoraštį, neaišku, kas vyksta pasaulyje, kas su kuo kariauja, kas už taiką, kas prieš, kada kokie suvažiavimai, kaip jie mus veikia, kiek kokioj šaly bedarbių ir milijonierių <…>. Žodžiu, kai skaitau savo dienoraštį, man nieko nepaaiškėja, dabar netgi „Žalgirio“ rezultatų neužrašau, ką jau kalbėti apie ledo ritulį, gimimo dienas, – vai vai vai, kas čia bus! Taip įsiknisau į save, vien į save.“ (p. 92) Žinoma, tasai susitelkimas ir savirefleksija vyksta pasitelkiant ir daugelį kitų autorių, dienoraščiuose minimas platus spektras rašytojų, mąstytojų ir filosofų, kompozitorių: Ch. Kortasaras, L. Vitgenšteinas, O. Milašius, M. Servantesas, B. Paskalis, Th. de Chardenas, A. Čechovas, R. M. Rilke, W. A. Mocartas, J. S. Bachas ir kt.; skaitomi įvairių religijų šventraščiai, religiniai ir dvasiniai veikalai. Netgi kuriama asmeninės bibliotekos koncepcija: „88. VI. 7 (An) / Savo bibliotekoje turiu keturias iš tiesų man svarbias knygas – Bibliją, „Bhagavad-gitą“, „Permainų knygą“ ir Sudzukio „Dzenbudizmo pagrindus“. Jei prie jų pridėtume kelias kitas, kad ir žemesnio rango, o konkrečiau – dešimt penkiolika įvairių epochų leidinių („Iliadą“ ir „Odisėją“, Kantą, filosofijos istorijos chrestomatijas, Epiktetą, Seneką, Platoną, dar vieną kitą), – ne toks jau skurdus vaizdas. Kitaip sakant, link svarbiausių dalykų galima pėdint turint 10–20 knygų. / Štai ir visa Pasaulinė biblioteka.“ Pastebėtina, kad lieka šiokia tokia paslaptis, kaip minimos knygos pasiekdavo D. Kajoką, vis dėlto be skaitymo dėmens rašytojo gyvenimas neįsivaizduojamas.

Tačiau vien knygų pilnatviškam gyvenimui neužtenka: skaitant dienoraštį galima matyti kismą, kaip žmogui pabuvus savyje norisi eiti prie kito, trokštama gyvos bendrystės patirties. Apie tai kalbama skirtingose dienoraščio vietose: „83. X. 13 (Kt) / Žmogus pasaulyje ir pasaulis žmoguje – du skirtingi poliai, dvi meno kryptys, du požiūriai. Studijų metais, tik pradėjus rašyti, man buvo svarbiau žmogus pasaulyje, iš to kilo mano pilietiškumas, kovingumas, netgi panieka ir nepakantumas. Pamažu, net pačiam nepastebint, aktualesnis darėsi antrasis variantas – pasaulis žmoguje, dabar galbūt pasiekiau netgi kraštutinumą: išorė beveik ištirpo, liko vien žmogaus pasaulis, tarsi vien šiame viskas ir vyktų. <…> Pasivaikščiojęs po savo vidų vėl noriu grįžti į pasaulį, būti jame, vėl pajusti žodį MES. Tik neįsivaizduoju, kaip tai padaryti.“ (p. 141–142) Šio besikartojančio motyvo svarba liudijama keliose dienoraščio vietose: „85.IV. 9 (An) / Kartais atrodo, kad aš iš tiesų per daug nutolęs nuo visuomeninio gyvenimo, išorinio pasaulio. Bet vos į jį atsigręžiu, pamatau, kiek ten sumaišties, nesutarimų dėl menko nieko, elementaraus dvasinio neraštingumo, kaip sureikšminamos smulkmenos, kaip dėl mados ciniškai trypiami esminiai dalykai, kaip pasiduodama masinei psichozei, kiek nejautrumo… <…> Tad kelių, kaip išeiti į tikrą visuomeninį gyvenimą, kol kas nematau.“ (p. 174) Taip trokštamas bendruomeniškumas tuo pačiu yra ambivalentiškas – galintis nuvilti savo neskaidrumu.

Vis dėlto įrašų apie bendravimą ar susitikimus su kitais kūrėjais dienoraštyje gausu, ypač vertinama draugystė su Gintaru Patacku: „83. VIII. 8 (Pr) / Vakar buvo atėjęs G. Patackas. Su juo balkone prašnekėjom apie šešias valandas. <…> Nuoširdus pokalbis su juo daug duoda, atveria naujus klodus, nematytas erdves“ (p. 134) Įdomus ir platus D. Kajoko žvilgsnis į kitus rašytojus juos matant platesniuose kontekstuose: „87. VII. I (Tr) / Vakar į pavakarę buvau užėjęs pas Vaclovą Šiugždinį. <…> Gera užeiti pas šį daug mačiusį žmogų, keistai ignoruojamą, nepripažįstamą, bet dorą ir stoišką. <…> Iš Šiugždinio valandai užsukau pas Navaką. <…> Grįždamas pagalvojau, kad tądien aplankiau du kraštutinumus: išeinantįjį ir ateinantįjį. Sujungiau juos tarsi į kokią arką.“ (p. 268) Minimi ir daugelis kitų vardų, o šiais įrašais tarsi užantspauduojama draugystės ir bendraminčių svarba gyvenimo kelyje.

D. Kajoko dienoraščių įrašuose nuolat ieškoma teisingo ir sąžiningo buvimo su savimi ir kitais: „86. I. 11 (Št) / Netikėtas Ramoškaitės-Gedienės laiškas. Matyt, priimtas į Rašytojų sąjungą ir svečiuodamasis pas Gedą per daug nesąmonių neprišnekėjau, jei Gražina atsiuntė laišką, rašo, kad norėtų padaryti su manimi pokalbį („Literatūrai ir menui“?). <…> Tačiau jaučiu, kad atsakymai, kylantys iš mano gelmių, kai kur prieštarautų viešajai opinijai.“ (p. 186) Svarbus kitų kūrėjų palaikymas, įvertinimas, tad po susitikimo su plunksnos broliais Vilniuje rašoma: „87. X. 9 (Pn) / Dėl „Tylinčiojo aido“. Redaktorius A. A. Jonynas. <…> Išgirdau nemažai komplimentų. Net nesitikėjau, kad Antanas taip geranoriškai priims mano rankraštį… Jo nuomonė man itin svarbi, išskirtinė. / Vilniuje sutikau ir Platelį, <…> tai net smagu – visa literatūros provincija viename kambaryje: Kornelijus iš Druskininkų, Rimas iš Klaipėdos, aš iš Kauno.“ (p. 274)

Donaldo Kajoko knyga „Leistinas privatumas“. Nuotrauka iš „Virtuali Kauno rašytojų buveinė“.

Skaitant dienoraštį išryškėja ir dar vienas, šįkart neigiamas sovietmečio socializacijos aspektas – perteklinis alkoholio vartojimas: „86. V. 22. (Kt) / Dalis Vilniaus literatų smarkiai geria. Kauniečiai lyg ir mažiau. Nors gal taip tik atrodo, į sekcijos susibūrimus beveik nevaikštau. Ir į rašytnamį Kaune. O geriančių ar pagiringų žmonių kalbos vienodos: kas kur gėrė, kas ką iškrėtė, kaip šauniai išsisuko nuo milicijos ir t.t. <…> Ir kada jie rašo? Kada gyvena?“ (p. 206) Mąstoma ir apie tokio alkoholio vartojimo masto priežastis, dėl ko pasiduodama šiam spaudimui: „87. VII. 14 (An) / Kas pasidarė žmonėms, kas man nutiko, kad be butelio, regis, nieko geresnio ir nebėr. Tik taip tampame ir atviresni, ir ne tokie įsitempę – ką iš savęs atėmėm, ką leidom, kad kažkas atimtų? Kaltinti reikia, aišku, save, bet tokia pat kalta ir išorė. Kažkas labai labai kaltas, kad visi pamažėl tampame tokie.“ (p. 269) Skauduliai, kankinantys visuomenę, nelieka nepastebėti, D. Kajokui jie rūpi ir skauda.

Dienoraščių įrašai liudija apie sovietmečiu tvyrojusią įtarumo kupiną atmosferą, apie tai, kad kitaip mąstantis, nestandartiškai besielgiantis žmogus galėjo būti laikomas nepilno proto: „87. IX. 18 (Pn) / Toliau eksperimentuoju su savo sąmone. Jei kam būtų naudinga uždaryti mane į „psichuškę“, šitai nesunkiai būtų galima padaryti remiantis kai kuriais mano užrašais, dienoraščių puslapiais, prisipažinimais, kad medituoju ar eksperimentuoju su savo sąmone.“ (p. 272) Vis dėlto situacija keičiasi ir trečioji D. Kajoko knyga išleidžiama jau cenzūrai praktiškai nekaišant pagalių į kūrybos ratus: „87. X. 13. (An) / Vakar Jonynui skambinau dėl „Tylinčiojo aido“ reikalų, o jis ir sako: „Valdžia pasirašė“. Gal cenzūra ką paklibins, nors pastaruoju metu cenzūra nelabai kabinėjasi.“ (p. 276) Tolesnis kelias driekiasi vis laisvėjančioje aplinkoje, tačiau buvimo būdas lieka panašus, išorinis aktyvizmas D. Kajokui svetimas: „88. IX. 29 (Kt) / Toks nacionalinis atgimimas pirmas mano gyvenime. Ir ne tik mano. / O aš sėdžiu prie „Komentarų“. Kodėl? Taip aš daugiau galiu duoti tai pačiai Lietuvai negu lakstydamas po mitingus. Tegu mitinguoja, kalbas sako tie, kurie moka kalbėti, turi ką pasakyti aktualiais klausimais. Man geriau sekasi rašyti.“ (p. 305–306) Rašytojas reflektuoja autentišką savo buvimo būdą, kuriuo jis asmeniškai galįs labiausiai prisidėti prie pasaulio kūrimo užduoties.

Įrašuose išryškėja formuluojama laisvės samprata – žmogus apibrėžiamas ne pagal naudos, o pagal prasmės ir kūrybos principus: „88. XII. 15 (Kt) / Aštuntą ryto buvau darbe, o katilai jau užgesinti, katilinė nebedirba. <…> / nusprendžiau, kad nuo šiandien esu ne bedarbis, o laisvas žmogus. / Viskas – jokių regeneracijų, druskos tirpalų <…> nuo dabar aš jau tik rašytojas.“ (p. 311) Nežinia, kaip būtų buvę, jei sovietmetis būtų tebesitęsęs – mūsų dienomis apie galimus praeities scenarijus rašomi romanai, – tačiau realybėje rašytojas pakviečiamas dirbti kultūrinėje spaudoje: „89.VI. 21 (Tr) / Laimonas Inis beveik prikalbino mane ateit dirbti į „Nemuną“. Nuo rugpjūčio tvarkyčiau poezijos skyrių.“ (321 p.)

Rašytojas pirmenybę teikia buvimui ir nuo aplinkybių nepriklausančiai laisvės kategorijai: „91. I. 26. (Št) / <...> Vienos moteriškės toks intelektualus vaikinukas paklausė: „Kaip galite apie tai šnekėti, jeigu neskaitėte rašytojo X naujausio romano?! Tenai jūsų minimą problemą jisai pakreipė labai įdomiu kampu.“ O moteriškė atsakė: „Vaikeli, aš visą gyvenimą skaitau Bibliją.“ (p. 383-384) D. Kajokas pabrėžia būtinybę giliai išmanyti amatą, tačiau ne mažiau svarbia kūrybos dalimi laiko ir tai, ką būtų galima pavadinti kūrybos slėpiniu, tai, ko iki galo suvokti neįmanoma. Esė rinkinyje „Komentarai“ 152 skirsnyje išsakoma D. Kajoko mintis: „Poezija toks daiktas: šį tą užrašai, šis tas pats užsirašo. Jei nėra to, kas pats užsirašo, – nėra ir poezijos.“ (p. 94) O štai eilutės iš priešpaskutinio dienoraščio įrašo: „99. XII. 25 (Št) / Sakytum, artėja Akselio Miuntės (Axel Munthe) aprašytas laikotarpis: „Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo – štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save.“ / Taigi. / Tik save kartkartėmis reikia vis susirasti – pasimetu kaži kur, nors tu ką!“ (p. 726)

Taigi, D. Kajoko dienoraščiai atskleidžia ne tik rašytojo asmeninės laikysenos pasirinkimo dramą, bet ir įkūnija kultūrinės rezistencijos formą dvilypės sovietinės tikrovės sąlygomis, jo sąmoningą pasirinkimą likti sistemos užribyje. Kaip įprasta dienoraščio žanrui, jame gausu asmeninės savirefleksijos, per kurią atsiskleidžia rašytojo kūrybos ir gyvenimo samprata: tikruoju darbu yra laikoma būtent kūryba, o tikruoju gyvenimu – buvimas. Senajame Testamente, Išėjimo knygoje, Dievas, apsireiškęs Mozei degančiame krūme ir paklaustas apie savo vardą, atsako: „Aš esu tas, kuris esu“ (kartais dar verčiama: „Aš esu Esantysis“) (Iš 3,14). Šios eilutės gali tapti raktu į D. Kajoko kūrybą: žvelgiant į Esantįjį tapti ir būti savimi, o pametus ieškoti ir vėl surasti.

Išnašos:

[1] Craig Calhoun, „Introduction: Habermas and the Public Sphere“ 1992, p. 34, in: Tomas Vaiseta „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu“ (1964 – 1984)“, p. 142.

[2] Hannah Arendt „Žmogaus būklė“, Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 53, in: Tomas Vaiseta „Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu“ (1964 – 1984)“ p. 143.

[3] Rimantas Kmita „Rašytojų laikysenos sovietmečiu“, straipsnis in: „Sovietmečio lietuvių literatūra. Reiškiniai ir sąvokos“, p. 429.

[4] Jūratė Sprindytė „Stagnacija“, straipnis in: „Sovietmečio lietuvių literatūra. Reiškiniai ir sąvokos“, p. 52-53.

[5] Rimantas Kmita „Rašytojų laikysenos sovietmečiu“, straipsnis in: „Sovietmečio lietuvių literatūra. Reiškiniai ir sąvokos“, p. 438.

[6] Donaldas Kajokas „Komentarai“: esė. – Vilnius: Vaga, 1990.