D. A. Rusevičiūtė: „Gera poezija plius legendinės istorijos – puikus duetas“

Kaip susipažinote su K. Navaku, kokie jo asmenybės bruožai Jus sužavėjo? Koks šilčiausias Jūsų prisiminimas apie K. Navaką?

Su Kęstučiu susipažinome Kauno menininkų namų kavinėje 1991 m. rugsėjo 2 d. Taip nutiko, kad K. Navakas prisėdo prie staliuko, kur mes su draugais smagiai leidome laiką. Tuomet kavinėse būdavo dideli stalai, tai labai padėdavo komunikuoti su nepažįstamaisiais. Jis man pasakė: „Labas, Eurika!“ Kaip paaiškėjo vėliau, apsiriko, turėjo omenyje tuo metu populiarumo viršūnėje buvusią dainininkę Euriką Masytę, dainos „Laisvė“ atlikėją. Pasirodo, mes tikrai abi turėjom panašių bruožų, vėliau kavinėje „Suflerio būdelė“ apžiūrėjome viena kitą ir pripažinome, kad fizinis panašumas neabejotinai yra. Užsidarius Kauno menininkų namų kavinei, su Kęstučiu nuėjome pratęsti vakarėlio pas juodosios keramikos meistrą Egidijų, kuris turėjo dirbtuvę sename name Žemaičių gatvėje prie Žaliakalnio funikulieriaus. Pasibaigus vakarėliui, eidami namo, sutikome pulką studentų, švenčiančių mokslo metų pradžią, nes rugsėjo 1-oji buvo sekmadienis, tai rugsėjo 2-oji buvo mokslo metų pradžia. Jie šoko ratelyje pievoje priešais J. Jablonskio mokyklą, tai ir mes prisijungėme. Taip nerūpestingai ir gyvenome dar mažiausiai dešimt metų.

Mane Kęstutis sužavėjo tuo, kad kiekviena akimirka su juo buvo kūrybinga. Jis buvo labai dėmesingas, apipildavo mane dovanomis, iš kelionės po Ameriką parvežė du lagaminus dovanų, šis jo poelgis man visada asocijuojasi su jo parašyta knyga „Du lagaminai sniego“. Šiltų prisiminimų išlikę daug, vienas jų – 1993 m. rugsėjį mes abu važiavome į Austriją, buvome pakviesti į įspūdingą menų festivalį, kur buvo suvažiavę veikėjai iš viso pasaulio. Ten plaukiojom menininkų pilnu garlaiviu po ežerą, klausėm poezijos skaitymų, Kęstutis savo eilėraščius skaitė ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalbomis, klausytojai buvo apstulbę. Nežinau, ką jie suprato lietuviškai, bet jaučiau, kad visiems labai patiko, tvyrojo ypatinga atmosfera. Naktį girioje klausėmės dainuojant medžiuose pasislėpusio choro, ten Kęstutis po skaitymo savo eilėraščius užkasė...

Danutė Aušra Rusevičiūtė ir Kęstutis Navakas. / D. A. Rusevičiūtės nuotrauka.

K. Navakas buvo ryški asmenybė, nevengdavo išsiskirti iš aplinkos savo išvaizda ir elgesiu, jį buvo galima sutikti beveik visuose kultūriniuose renginiuose Kaune. O koks jis buvo už uždarų namų durų?

Jis neatsiribodavo nuo kultūrinės savo asmenybės pusės. Namuose šalindavosi buities darbų, nes reikėdavo rašyti. Dažniausiai rašydavo ir skaitydavo naktimis, o dienomis miegodavo. Tačiau mėgo gaminti maistą, viskuo, kas susiję su virtuve, rūpindavosi pats. Žinoma, žadėdavo ir daugiau dalykų, bet, kaip ir dauguma vyrų, daug ko nepadarydavo. Kalbant apie jo mėginimą išsiskirti iš minios, tai esu pati pasiuvusi jam gėlėtą švarką, kuriuo jis labai didžiavosi, aplinkiniai sakydavo, kad atrodo kaip Aleksandras Puškinas.

Sakote, kad kurdamas atsiribodavo ir rašydavo naktimis. Kokių dar įkvepiančių kūrybai ritualų turėdavo?

Kęstutis turėjo daug ritualų. Vienas iš įdomesnių – jis švęsdavo Džordžo Gordono Bairono gimtadienį. Vėlesniame amžiuje švęsdavo visas žydiškas šventes, nes buvo priėmęs žydų religiją. Kurti padėdavo muzika, Kęstutis buvo didelis melomanas, kolekcionavo kompaktus ir plokšteles – klausydavo ir metalo, ir Mocarto. Ieškodavo įkvėpimo lankydamasis keistose vietose. Kartą nusivedė mane į Vytauto parko „šiukšlyną“ ir sako, kokia nuostabi vieta, aš nesupratau, o jam tai buvo atradimas.

Kęstutis Navakas ir Danutė Aušra Rusevičiūtė su sūnumi. / D. A. Rusevičiūtės nuotrauka

Kalbate, kad K. Navakas mėgo ieškoti neįprastų vietų Kaune. Kur Kaune poetas labiausiai mėgo lankytis?

Mėgdavo parkus, bibliotekas, Santakoje lankydavosi dar tais laikais, kai ji buvo krūmais apžėlusi. Visgi mylimiausia vieta buvo Žaliakalnis. Be jo išskirčiau jaunystėje mėgstamą vietą, kurioje lankydavomės kartu su draugais, – prieplauka prie amfiteatro, netoliese esančioje parduotuvėje nusipirkę alaus, eidavome pasėdėti prie Nemuno kartu su visa Dailės instituto kompanija.

Kadangi K. Navako vardas neatsiejamas nuo knygyno „Septynios vienatvės“, trumpai apibūdinkite pirmąjį įspūdį, kai pirmą kartą apsilankėte šiame knygyne.

Kai pirmą kartą apsilankiau knygyne, ten vyko remontas. Įžengus vidun, sutikau nuo galvos iki kojų išsitepliojusią knygyno bendrasteigėją, direktorę komercijai Valentiną Navakauskaitę, su kuria taip niekada ir nesusidraugavom. Pirmo renginio nepamenu, bet teoriškai tai turėjo būti knygyno atidarymas. Vėliau vykdavo puikūs meniniai renginiai: poezijos skaitymai, naujų knygų pristatymai, būdavo ir kitų renginių, tiesiog be pavadinimo... Norinčių dalyvauti buvo daugiau nei vietos knygyne. Sugūžėdavo klausytojų minia, stovėjo susigrūdę visuose kampuose, ant laiptų susispaudę stati, praeiti buvo neįmanoma.

Kuo išskirtinas buvo knygynas? Galbūt įsiminė kokie nors ten vykę renginiai, aplinkos ar interjero detalės?

Knygynas buvo Kauno mieste, M. Daukšos gatvėje 29, įėjimas tiesiai iš gatvės greta bromo į kiemą. Broma atitiko rūkomojo funkciją. Langai ir durys turėjo išorines metalines žaliuzes, kurios kartais užsikirsdavo ir neatsidarydavo per naktį. Labai džiaugiuosi, kad man neteko to patirti, tik girdėjau iš pasakojimų.

Knygynas nedidukas, bet prabangiai apipavidalintas: senos arkos su veidrodžiais, balto tinko inkliuzai raudonų plytų mūre. Viena salė buvo pirmajame aukšte, kur stovėjo kasos aparatas, kurį pakėlus nuo stalo, buvo galima iš stalčiaus išsiimti grynųjų pinigų. Tai buvo įmanoma tik generalinio direktoriaus K. Navako pavedimu. Į rūsį vedė lenkti laiptai, kur buvo antra salė (irgi su kasos aparatu), ten daugiausia buvo meno albumai, kažkodėl įsiminė viena knyga su paveiksliukais, kur nupieštas koks nors ornamentas, tada reikėdavo sufokusuoti žvilgsnį (ne kiekvienam pavykdavo) ir išryškėdavo trimatis vaizdas, kurio iš pirmo žvilgsnio nesimato. Prieš renginį apšilimui mes fokusavomės į tuos paveiksliukus. Rūsio salėje vyko renginiai, jų buvo daugybė, dabar net negalėčiau ko nors išskirti, dažniausiai būdavau Kęstučio poezijos pristatymuose. Pamenu, Gintaro Patacko ir Tautvydos Marcinkevičiūtės skaitymus. Būta ir Juozo Erlicko. Žvakių šviesoje skambėjo rami muzika, liejosi vynas, aistringi pokalbiai galiausiai baigdavosi šokiais. Kai kurie renginiai vyko per naktis.

K. Navako pavardę ir „Septynių vienatvių“ knygyną dažnai lydi žodis „bohema“. Ką Jūs laikote bohema? Kaip ją apibūdintumėte? Kuo išskirtinė buvo būtent „Septynių vienatvių“ bohema, jei manote, kad ji tikrai ten egzistavo?

Taip, bohema tuo metu egzistavo ir tai nebuvo vien „Septynių vienatvių“ knygyne. Ji Lietuvoje buvo nuo daug senesnių laikų. Vilnius, Kaunas ir Klaipėda turėjo mums žinomą bohemą, gal ir kiti miestai. Kauno bohema man pažįstama nuo „Laumės“ ir „Kibiro“ laikų, apie 1980 m., kai buvau dar Kauno dailės gimnazijos mokinukė. Tai buvo tiesiog toks palankus bohemai laikotarpis. Bohemai atstovavo rafinuotos, išsilavinusios asmenybės, kai kurie mokytojai, architektai, filosofai, menininkai, jų mūzos ir menui prijaučiantys netipiniai asmenys ir dar gauja girtuoklių, norinčių dalyvauti procese. Tai ne partija, niekas nesakė tu esi bohema, o tu ne. Tiesiog tau buvo gera būti su jais arba ne. Ir tu buvai jos dalis. Ten gyveno idėjos. Ten nebuvo pinigų kulto. Bendraminčiai, aukštinantys meno ir idėjų pasaulį, atsiriboję nuo miesčioniškumo. Dešimtajam dešimtmetyje Kauno bohemos pamėgtos vietos buvo „Antis“, „Skliautai“, „Pegasas“, „Chaosas“, „Suflerio būdelė“, „BO“, Žaliakalnio papėdėje stūksanti apleista žydų sinagoga, kurioje buvo įsikūrusios dailininkų dirbtuvės.

„Septynių vienatvių“ bohema buvo išskirtinė tuo, kad joje lankėsi ne vien kauniečiai, vyko renginiai, reprezentuojantys kitų Lietuvos miestų menininkus. Buvo dalyvių ir iš toliau: JAV, Austrijos, Vokietijos, Australijos ir net iš Islandijos. Kadangi K. Navakas buvo labai komunikabilus, poetinių renginių, tokių kaip „Poezijos pavasaris“ ar „Poetinis Druskininkų ruduo“, dalyviai būtinai apsilankydavo ir pratęsdavo renginius „Septyniose vienatvėse“.

K. Navako palikimas mums visiems – ne tik poezija, bet ir legendinės istorijos apie poeto asmenybę, gyvenimą ir prisiminimai apie „Septynias vienatves“. Kaip galvojate, ar legendos neužgožia poeto kūrybos, o gal kaip tik – kelia susidomėjimą ja?

K. Navakas savo legendines istorijas šmaikščiai aprašė esė knygoje „Gero gyvenimo kronikos“. Sunku ką ir pridurti. Buvome viso to laikotarpio liudininkais, todėl neabejojam: gera poezija plius legendinės istorijos – puikus duetas.

Danutės Aušros Rusevičiūtės nuotraukos.

Kęstutis Navakas su sūnumi