D. Teišerskytė: „Nė vienas knygynas netraukė taip, kaip „Septynios vienatvės“
Prieš beveik tris dešimtmečius Kauno senamiestyje, M. Daukšos gatvėje, įsikūręs knygynas-klubas „Septynios vienatvės“ pritraukdavo įvairių meno sričių atstovus – knygyne neretai vykdavo knygų pristatymai, buvo eksponuojama ir ne viena paroda. „Septynių vienatvių“ įkūrėjai, Valentina Navakauskaitė ir rašytojas Kęstutis Navakas, nedidukes patalpas pavertė tikra kultūros žmonių oaze – čia laukiami buvo ir studentai, ir prezidentai. Knygyne vykusiuose renginiuose dažnai būdavo galima pastebėti Dalią Teišerskytę – poetę, žurnalistę, aktyvią Kauno kultūrinio gyvenimo veikėją ir gerą K. Navako bičiulę. Rašytoja sutiko atsakyti į keletą trumpų klausimų ir prisiminti „Septynių vienatvių“ aukso amžių.
Viktorija Šaulytė
5/31/2022
Jeigu pamenate, apibūdinkite pirmąjį įspūdį, kuris kilo pirmąkart apsilankius „Septyniose vienatvėse“.
Nepamenu, koks buvo tas pirmas atėjimas, bet neabejoju, kad tai buvo šventė... Kaip ir visi kiti, kurių buvo tikrai daug...
Kuo „Septynios vienatvės“ skyrėsi nuo kitų tuomečių knygynų? Galbūt atmintyje įstrigo kurie nors ten vykę renginiai ar išskirtinės interjero detalės?
Visų pirma, ten buvo tokia atmosfera, kad vos įėjęs, būdavai sutiktas kaip laukiamiausias ir mylimiausias svečias... Buvo ir kavos... Kartais ir į kavą ko nors gardaus įpildavo... Knygų pasirinkimas buvo gausesnis negu kituose knygynuose. Ne kiekiu, bet kokybe. Vykdavo naujų knygų pristatymai, kūrybos vakarai, ginčai... Interjeras buvo paprastas, neužgožiantis knygos...
Kadangi „Septynių vienatvių“ knygynas yra neatsiejamas nuo K. Navako asmenybės, kokie pirmi žodžiai / mintys „šauna“ į galvą išgirdus K. Navako pavardę?
Svarbiausia pavardė, žinoma, buvo Kęstutis Navakas, poetas, eseistas, ryški, aureoliška asmenybė, bohemos idealas... Kęstučio žmona Rasa buvo puiki drabužių dizainerė, pati siuvo Kęstučiui poetiškus drabužius, o dar ilgi plaukai, raiškios akys, nepakartojamas humoro jausmas...
Kaip manote, ar knygynas būtų buvęs bent perpus toks populiarus ir žinomas, koks buvo, jeigu jį būtų įkūręs ne K. Navakas?
Žinoma, ne. Knygynų buvo, bet nė vienas taip netraukė kaip „Septynios vienatvės“. Dar ten dirbo Valentina Navakauskaitė, jauki, inteligentiška gražuolė, ne vienam lankytojui kritusi į akį, ir ištikima knygyno mūza...
Paties K. Navako pavardę ir jo knygyno pavadinimą dažnai lydi žodis „bohema“. Ką jūs laikote bohema ir kaip ją galėtumėte apibūdinti? Jeigu išties egzistavo būtent „Septynių vienatvių“ bohema, kuo ji buvo išskirtinė?
Tuo metu bohema buvo kitokio atspalvio... Galėjome iki ryto klausytis muzikos iš senovinių plokštelių, skaityti eiles, dainuoti, vidurnaktį eiti į Ąžuolyną, į Laisvės alėją, ar įkalbėjus kokį Žigulio turėtoją, išlėkti paryčiui nusimaudyti į Palangą...
Apie tuos susibėgimus galima pasakoti valandų valandas, jie buvo nuostabūs, švarūs, romantiški...
Ar šiandieniniame Kaune vis dar egzistuoja bohema?
Gal ir egzistuoja, tik mes jau kitokie...
Nors Kęstutis iki pat slenksčio liko ištikimas savo svajonėms, idealams, jis niekada nepaseno, buvo sklidinas fantazijų, nuotykių, netikėtumų...
Per paskutinį pasibuvimą jo namuose taip ilgesingai kalbėjome apie tuos laikus, kai buvome tokie laimingi, laisvi, dosnūs... Tądien buvo kažkokia žydų šventė, ir Kęstutis paruošė kažkokį žydišką patiekalą, kuris man buvo žiauriai neskanus, bet iš meilės šeimininkui suvalgiau... Tada jis pasakė labai originalų komplimentą – „Aš visada sakiau, kad tu ČIOTKA PANA!“
Kokią vietą Kauno kultūriniame gyvenime užėmė „Septynios vienatvės“? Kaip knygyno uždarymas paveikė Kauno kultūrą?
Gyvenimas suka ratais, viskas mainosi, kinta... Kažkur dingo ir „Septynios vienatvės“... Manau, tiesiog bankrutavo... Vien meile kultūrai, knygai, žmogui jokio verslo neišmaitinsi... Bet knygyną iki šiol mano kartos žmonės prisimena su jaukia nostalgija...
Ką galėtumėte papasakoti apie patį K. Navaką? Galbūt žinote, kaip jam kilo idėja įkurti knygyną? Ką jam reiškė „Septynios vienatvės“?
Kęstutis buvo aristokratas... Dendis... Bairono brolis dvynys... Tokių dabar reikia paieškoti su žiburiu. Jis tebegyvena tarpe mūsų – stebėdamas ir ironiškai besišypsodamas iš mūsų pastangų atrodyti geresniais nei esame... Su tekilos taurele vienoje rankoje ir samurajaus kardu kitoje...