E. sporto žaidimų pavojai ir Vilniaus češyro katinai

Recenzija Justinos Kapeckaitės knygai „Sono Electrum“, 2024, leidykla „Alma Littera“.

Ugnė Genovaitė Adomaitytė

11/18/2026

AUTORĖ. „Sono Electrum“ jau trečioji rašytojos fantastės Justinos Kapeckaitės knyga. Autorė yra baigusi studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, šiuo metu dirba Nacionaliniame vėžio centre. Ji – ne tik mokslininkė, tačiau ir rašytoja. Pirmąją knygą anglų kalba ,,The sign“ pasirašė slapyvardžiu Monokuro Yun. O antroji jos knyga „Tyroji aušra“ – mokslinės fantastikos kūrinys, nominuotas 2024 m. „Metų knygos rinkimuose“ paauglių kategorijoje. Taigi, Justina Kapeckaitė nėra naujokė nei skaitytojui, nei tiems, kurie mūsų realiame pasaulyje mieliau pasineria į fantastikos gelmes – ji aktyviai dalyvauja ir Lietuvos fantastų bendruomenės veiklose, pavyzdžiui, 2024-aisiais – festivalyje ,,Lituanicon“. ,,Sono Electrum“ buvo išleista 2024 m. ir tais pačiais metais laimėjo „Alma Littera“ literatūros paaugliams konkursą. Knygą sudaro 232 puslapiai, o kartais tokia apimtis gąsdina jauną skaitytoją, bet tik ne šiuo atveju, nes knyga išties patraukli, intriguojanti, kalbanti apie tai, kas aktualu bei įdomu šių dienų jaunimui – teksto adresatui.

VIRŠELIS. Natūralu, kad kiekviena knyga prasideda nuo viršelio. Dažnai būtent jis ir nulemia, ar autoriaus kūrinys pateks į smalsaujančio būsimo skaitytojo rankas, ar sudomins ir kokią žinią apie tekstą, jo turinį pasiųs. Juk būna, kad iliustratorius tampa tarsi knygos bendraautoriumi, netgi savotišku knygos reklamos vadybininku. Atskirai reikėtų aptarti ir šios knygos viršelio iliustraciją – ji buvo sukurta pasitelkus dirbtinį intelektą ir būtent todėl labai organiškai pratęsia autorės idėją ir pagrindinę mintį – neišvengiamai įžengiame į virtualų pasaulį, o galbūt būtent dirbtinis intelektas su visomis savo teisėmis ir pretenzijomis įsiveržia į mūsų gyvenimą ir bando jį okupuoti – per tekstus, iliustracijas, pomėgius, darbą ir laisvalaikį. Ir, deja, jis, tas virtualus pasaulis, nėra saugus ir nekaltas, ką ir matome viršelio vaizde, spalvų gamoje, siunčiamoje nuotaikoje – juodame fone pavaizduota raudona švytinti gyvatė. Ji akyvi, šiurpi, tarsi besiruošianti pulti ir sunaikinti. Ji ne tik išorinė grėsmė, bet ir vidiniai demonai, kuriuos reikia įveikti pagrindiniam veikėjui Sebastianui. Nors jis pateko į pasaulį apie kurį svajojo, šis jam tampa lyg siaubo filmu, kuriame nežinia (tamsa) tūno už kiekvieno kampo, kaip ir vis kita pabaisa. Pagrindinis veikėjas susiduria ir su priklausomybės išbandymais, meilės ir šeimos problemomis bei jo jau turimo gyvenimo griūtimi. Šis kūrinys dvelkia aitriu priminimu veikti.

PAVADINIMAS. ,,Sono Electrum“ sudarytas iš dviejų lotyniškų žodžių. Sono reiškia „garsas“ arba „skambėti“ (angl. sound); electrum: „elektromas“ – natūralus arba dirbtinis aukso ir sidabro lydinys. „Sono Electrum“ – tai internetinis žaidimas, virtuali realybė, į kurią paniręs pagrindinis veikėjas Sebastianas, save vadinantis ,,RedSnake“ – Raudona Gyvate. Pavadinimas tarsi sujungia garsą ir skambesį, dirbtinį metalą ir elektrą, atspindėdamas ne tik kūrinio atmosferą, kurioje gyvena Sebastianas, bet ir jo vidinį pasaulį – rėkiantį, skambantį, skaudantį, lekiantį šviesos greičiu į susikurtą tikslą, o galbūt į susinaikinimą iš vieno gyvenimo į kitą.

MOKSLINĖ FANTASTIKA. Tenka pripažinti, kad mokslinės fantastikos žanras, pastaruoju metu toks populiarus tarp skaitytojų, negali pasigirti lietuvių autorių gausa. Galima paminėti vos kelis vyresnės kartos autorius: Vytautą Norbutą („Nemirtingumo lygtis“) ir Kazį Paulauską („Dorado“), taip pat šiuolaikinius autorius, kūrusius jau po 1990 metų: Justiną Žilinską („Genomas 3000“) ir Andrių Tapiną („Vilko valanda“). Deja, paaugliams rašančių dar mažiau. Šaunu, kad Kapeckaitės romanas užpildo fantastinės literatūros paaugliams spragą.

APIE ROMANĄ. Trumpai apie šį šiurpulį keliantį mokslinės fantastikos trilerį jaunimui, kurį mielai perskaitys kiekvienas, net ir vyresnis, besidomintis tokio žanro kūriniais: pagrindinis romano veikėjas Sebastianas arba RedSnake yra virtualiosios realybės žaidimų entuziastas. Baigęs mokyklą, niekuo nepasižymintis, neturintis nei daug draugų, nei gerai sutariantis su šeima, stokojantis darbo ar būsimos profesinės veiklos ambicijų, aiškių ateities planų, jis kasdien bėga iš tikro, bet jam atgrasaus ir per daug sudėtingo, nelaimingo gyvenimo į mistinį dirbtinį pasaulį, slepiasi jame nuo savęs ir kitų, tarsi tik virtualiosios realybės žaidimai jį tesuprastų ir leistų bent ČIA save realizuoti bei pateisinti. Jis įprato gyventi žaidime. Tiesa, ir tokia egzistencija pamažu pradeda atsibosti, todėl vieną dieną, kaip kokioje pasakoje, jį darbe aplanko žaidimų klubo ,,Kalista“ savininkas. Klube išbandoma nauja technologija – „Sono Electrum“ žaidimas, kuriame žaidėjai jaučia tai, ką jaučia jų herojai. Tam pasitelkiami sudėtingi ir labai modernūs, Sebui dar nesuprantami neurobiologijos dėsniai ir tam tikri jutikliai privalomoje žaidimo aprangoje. ,,Kalista“ savininkas Sebastianui pažada e. sporto žaidėjo karjerą ir jaudulio kupiną gyvenimą. Ir štai žaidimo procesas vėl tampa toks, koks buvo anksčiau – įtraukus, emocionalus, azartiškas. Ir vėl adrenalinas, kur kiekviena pergalė turi tikslą ir prasmę. Taigi, RedSnake gyvenimas tampa kasdiene kankinančia kova tarp traukiančio žaidimo jaudulio ir slegiančių kasdienių problemų, tarp virtualaus ir realaus gyvenimo, tarp džiaugsmo gyventi ir nuobodulio tik būti. Knygos istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, todėl skaitytojas tarsi girdi pagrindinio veikėjo išpažintį. Mes, skaitytojai, lyg apsigyvename Sebastiano mintyse, skęstame jo prisiminimuose ir beviltiškoje kasdienybėje, susitapatiname su juo, tampame savotiškais romano veikėjais ir savotiškais ,,Sono Electrum“ žaidėjais. Romane gausu šiuolaikinio jaunimo žargono: ,,nūbai“, ,,seni“, ,,šefas“, ,,trūlas“, ,,mobiliakas“, ,,nachalas“, ,,okei“, ,,nertis iš kailio“, ,,beisbolkė“, ,,užsikišk“, ,,lūžti“ ir žodžių sutrumpinimų, kaip ,,nžn“, ,,kdl“. Tai ir patrauklu (ypač jaunam skaitytojui), ir tikroviška, ir neįprasta, ir kiek erzina tuos, kuriems tenka kažkaip (kartais net intuityviai) perprasti nesuprantamus žodžius ir jų junginius. Bet tai nė kiek netrukdo pasinerti į aštrų ir gerai suręstą siužetą, juk ir Rimanto Kmitos romanas ,,Pietinia kronikas“, parašytas Šiaulių šneka ir prisodrintas jaunimo slengo, pradžioje stebino, erzino ir net pribloškė skaitytojus, o vėliau tapo kultiniu, savotišku nepriklausomybės pradžios Šiauliuose ir visoje Lietuvoje epu.

KNYGOS INTENCIJA. Ji labai aiški ir suprantama – neatsakingų norų, nepasitenkinimo savo gyvenimu ir savimi problema, mūsų įgeidžiai, prasmė, savirealizacija ir viso to pasekmės. Teksto pradžioje, kuomet Sebas tik pradeda savo kelią ,,Kalistos“ klube, jis jaučiasi lyg atradęs naują pasaulį: ,,[P]ilkos betoninės sienos čia mirga lazerių projekcijų kuriamais piešiniais. <...> Storapadžiai kerzai, žudikiški aukštakulniai, tatuiruotės ir auskarai visose įsivaizduojamose vietose, keisčiausias makiažas ir eksentriškiausios šukuosenos.“ (16 p.) Jau įgrisęs žaidimų pasaulis tampa vėl įdomus, pergalės vėl teikia džiaugsmą, vėl patiriamas laimės ir pasitenkinimo jausmas, jaudulys, vėl grįžta gyvenimo pilnatvė, visai kaip dar viena, tik stipresnė svaigalų dozė. Išorinis adrenalinas, dirgiklis, be kurio nuobodu gyventi. O ir žmonės, kurie žaidžia kartu, atrodo šmaikštūs, įdomūs, visom prasmėm suprantami ir savi. Tokie, kaip tu pats. Vadinasi, geri. Tačiau realybė kita. Sebastiano kančia – tai froidiškasis skausmingas augimo, brendimo, ieškojimo savęs kelias. Zigmundas Froidas savo darbuose teigė, jog mes visą gyvenimą trokštame malonumo. Kas skiria vaiką ir suaugusį žmogų? Tai, kaip tą malonumą jie mato. Pirmuoju atveju malonumas privalo būti čia ir dabar, iš karto, nukritęs iš dangaus, be asmeninių pastangų, o kadangi taip nutinka tik pasakose, skauda. Suaugęs asmuo jau suvokia, jog pasitenkinimas savimi ir gyvenimu ateina per darbą, pastangas kaip uždarbis. Taigi, knygoje turime ir iškeltą malonumo problemą, kuri prieštarauja norimai realybei, nes malonumas nėra dovanotas saldainis, jis turi būti nusipelnytas. Suaugti Sebastianui – tai pakeisti gyvenimo būdą. Tai atradimas, kas jis iš tiesų yra, žingsnelis po žingsnelio judant į priekį. Suaugti – tai suvokti, jog gyvenimas įmanomas. Bet lėtai. Ir tai skauda. Suaugti RedSnake‘ui padeda asmuo, kuriuo jis pradžioje netikėjo – Adomas. Jis į žaidimus ir žaidėjus žiūri ypač atsargiai, neleidžia žaisti kelių ratų iš eilės, saugo. Jis daug vyresnis už likusius ,,Kalistos“ klubo narius ir Sebastianui atstoja tėvą.

PROBLEMA. Malonumo tema yra ypač aktuali šiandien jaunam skaitytojui. Mūsų froidiškasis nesubrendimas šiandien itin akivaizdus. Mes, kaip ir pagrindinis personažas, esame priklausomi nuo greito pasitenkinimo, vartojimo: daugybė jaunų žmonių turi tokias programėles kaip ,,TikTok“, ,,Instagram“, kuriose renkasi greito malonumo, pasitenkinimo, momentinių emocijų (teigiamų ir neigiamų) ištroškę bei brandumo stokojantys vartotojai, gaunantys jas vieno mygtuko paspaudimu. Be jokių asmeninių pastangų. Gal ši knyga kam nors padės apmąstyti ir įvertinti save kitoje šviesoje, parodys, kokiu keliu galima grįžti iš virtualios erdvės absoliuto į vis pavojingai tolstančią realybę. Gal dar nevėlu.

STILIUS. Savo stiliumi romanas primena gerai žinomos lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romaną ,,Pragaro sodai“, išleistą 1992 metais. Šios knygos autorė rašo apie keturis personažus, gyvenančius 1989-ųjų Lietuvoje. J. Ivanauskaitė rašo stiliumi, kuris labai artimas J. Kapeckaitės ,,Sono Electrum“. Mes, skaitytojai, gyvename pagrindinių veikėjų galvose ir esame lyg ekstrasensai, žinantys jų praeities patirtis ir dabarties jausenas. Abiejų autorių dėmesį patraukia veikėjų kančia, nepaisant šalia esančios vilties. Jų gyvenimai pilni būties liūdesio. J. Ivanauskaitės personažų liūdesio ir kančios šaltinis yra meilė, jiems blogai kartu, bet dar blogiau atsiskyrus. ,,Sono Electrum“ irgi paliečia atskirties ir nepasitenkinimo temą. Sebastiano kančios priežastis ne meilė. Vargu, ar jis žino, kas ji tokia? Jį kankina nuolatinės haliucinacijos: ,,Kalistos“ baidyklių šešėliai slenka kioskelių vitrinomis. Visi stiklai išrašyti it neoninės reklamos šviečiančiais užrašais PAŽAISK SU MANIMI“(134 p.), žaidimo padarinys, kuris priveda prie savotiškos mirties, savidestrukcijos ir narkomanijos. O laikini atkritimai tampa dar sunkesni, klampesni ir taip sukuriamas užburtas ratas. Atskirties, vienatvės, nemeilės problema ir dėl to kylantis skausmas irgi įvardijama: ,,<...> Jei jus ima žvengas iš mano paistalų, tai žinokit, man irgi norisi juoktis. Iš graudulio. Nes jokiai normaliai panai nėra įdomus univero nebaigęs bičiukas <...> o laisvalaikiu geiminantis su niekam nereikalingais draugeliais.“ (9 p.) Taigi, skaitytojas, kuriam romanas be meilės – ne romanas, jos čia irgi ras, tiesa, ne tiek jau daug, nes akivaizdžiai ne tokia romano paskirtis.

VERDIKTAS. Taigi, ,,Sono Electrum“, trečioji rašytojos fantastės J. Kapeckaitės knyga, verta dėmesio dėl daugybės priežasčių. Ji įdomi, įtraukianti, vietomis šmaikšti, šiurkšti, apie vienatvę, adrenaliną, savęs ieškojimą. Taip pat ji aktuali, įtraukaus siužeto, geba sukurti abstrakčią atmosferą, kuri nuveda į nepažįstamą Vilnių: ,,Šv. Stepono gatvė. Vidinis kiemas. Akivaizdu, Raingardą rado prie pat ,,Kalistos“ (85 p.). Ši knyga kaip gurmaniškas skanėstas – kiekvienas kąsnis yra naujas potyris, netikėtas emocijų derinys su ilgai išliekančiu poskoniu. Tiesa, kalba ir dialogai kartais erzina, ypač kai į juos įsivelia ne visai reikalingas perteklinis slengas.

Tai mano pirmas žingsnis ir žvilgsnis į J. Kapeckaitės kūrybą. Patiko. Išties. Labai. Pabandyk.

Visos teisės saugomos. © 2022–2026 „Humanitarų meka“