Edmundas Janušaitis: „Žmogus, kaip ir menas, yra laisvas“

Kalanta, atmintis ir Žaliakalnis

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje E. Janušaitis priklausė prieš sovietinę santvarką maištaujančiam jaunimui. Atsiminimų romane „Čia esu aš“ E. Janušaitis aprašė savo jaunystės patirtis iki Lietuvos istoriją pakeitusio įvykio – 1972 metų gegužės 14 dienos, – devyniolikmečio Romo Kalantos susideginimo, tapusio revoliucijos prieš Tarybų Sąjungą pradžia. „Jis buvo starteris, nuo ko viskas prasidėjo,“ – teigia rašytojas E. Janušaitis.

Žaliakalnyje esantis pašnekovo namo kiemelis vadinamas „Poetų sodu“. Jame per Kalantines susirenka bendraminčiai ir dalinasi prisiminimais apie R. Kalantą, jo atminimui skaito eiles. „Poetų sodą“ puošia skulptoriaus Sigito Straigio medinės skulptūros, ant kurių šakų „tupi“ mediniai paukščiai. Kiekvienas paukštis simbolizuoja E. Janušaičio gyvenime pėdsaką palikusį žmogų. Rodydamas į nuo laiko jau žaliuojantį R. Kalantai skirtą medinį paukštelį, bardas tarsteli, kad su laiku viskas užsimiršta, jog nieko nėra amžino.

Atminčių romano „Čia esu aš“ veiksmo vieta – Žaliakalnis. Pasak rašytojo, ši vieta, palyginti su knygoje minimu ir dabartiniu Žaliakalniu, per daug nepasikeitė: „Jis keičiasi lėtai, pasikeitė kontingentas žmonių, tačiau iš architektūrinės pusės – išlieka panašus, keičiasi tik iškabos, bet pats Žaliakalnis dar išlieka Žaliakalniu.“ Aprašyti jaunystės prisiminimus romane „Čia esu aš“, artėjant R. Kalantos susideginimo penkiasdešimtmečiui, prozininką paskatino Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas. Tada E. Janušaičiui sugrįžo prisiminimai, kad su R. Kalanta jų keliai susikirsdavo bendrose susitikimų vietose, pavyzdžiui, jaunimo šokiuose. E. Janušaitis išsaugojo savo vaikystės dienoraščius, juos pervertęs prisiminė draugus, kurie tomis pačiomis pravardėmis, kaip Kristus, Lapinas, Pranašas, nugulė romano eilutėse. Pasiteiravus, kodėl draugus vadino šmaikščiais slapyvardžiais, Janušaitis teigia, kad tai buvo būdas apsisaugoti nuo valdžios. Pasak paties autoriaus, romanas autobiografinis, tik „keli procentai pridėti, o šiaip praktiškai viskas autentika“. Rašytojas pasakoja, kad sudėtingiausia rašant romaną buvo sugrįžti prie detalių ir, atmetant išankstines nuostatas, susidaryti schematinį planą.

„Poetų sodas“. Straipsnio autorės nuotraukos.

Ilgi plaukai – pasipriešinimo simbolis

E. Janušaitis sako, kad romano rašymas jam buvo tarsi atgaiva, nes jis mėgstantis „pasirausti savyje“. Kūrinyje siekiama atkurti to laikmečio autentiką, net ir jaunimo kalbėjimo manierą, todėl knygoje nevengiama vulgarumo, rašoma slengu, įterpiant necenzūrinę leksiką. Knygos autorius teigia tokią kalbėseną pasirinkęs intuityviai: „Rašau tai, ką noriu, pagal ženklus, pats vidus man padiktavo. Žmogus – kaip kokia skrynelė, į ją viskas telpa, tik reikia išmesti protinius filtrus ir dirbti pagal nuojautą.“ Romane juntamas natūralumas, metaforinė kalba, rašytojas akcentuoja savęs nevaržantis, rašantis laisvai, kad skaitytojas pajustų, ką tekstu nori perduoti: „Aš neaiškinu, ką norėjau pasakyt. Žmogus turi pajausti.“ Romanas suskirstytas į tris dalis, kurios pavadintos angliškų dainų pavadinimais, o anglų kalba – juk irgi viena iš protesto formų: „Net kalbėti angliškai tais laikais buvo pasipūtimas, demonstravimas, kad tu eini prieš santvarką, o jei dar ir ilgus plaukus nešioji, groji gitara...“

E. Janušaičio romane minima jaunimo grupelė, kuriai priklausė ir pats knygos autorius. Jaunuoliai, protestuodami prieš valdžią, augino ilgus plaukus (kas buvo visiškai neleistina), brazdino gitaromis, plėšydavo raudonąsias vėliavas ir slėpdavosi nuo sovietinių pareigūnų. Tokia buvo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Žaliakalnio jaunimo, protestuojančio prieš tarybinę valdžią, kasdienybė, aprašyta romane: „Daugelis žmonių netiki, kad už tokius plaukus man galėdavo įkrėst banano, nukirpt plikai, išsityčioti, kad mokykloj mokytojai statė prie lentos ir klausdavo: kam tau ilgi plaukai?“ E. Janušaitis jau tada suvokė, kad nenori paklusti valdžiai, o ilgi plaukai, kaip laisvės simbolis ir tapatybės dalis, išliko iki šių dienų. Tai akcentuojama ir romane: „Plaukai – tai visas mano turtas. Jei jų neteksiu, neteksiu savojo aš.“ (133 p.). Autorius, kaip ir knygos protagonistas, slėpė namuose trispalvę, nešiojo ant kaklo monetą su Smetonos atvaizdu, dažnai bėgdavo iš pamokų, nes mokomi dalykai jo nedomino – jie neatitiko jo pasaulėvokos. Istorijos faktai buvo iškraipyti, o per literatūros pamokas skaityti Sovietų Sąjungai palankūs kūriniai. „Man kildavo klausimas, kodėl mes Brazdžionio neskaitom. Mane domino tai, kas uždrausta: Vakarų filosofija, nes tai laisvė, kvėpavimas,“ – prisimena E. Janušaitis.

Edmundas Janušaitis. Mildos Kiaušaitės nuotrauka.

Bohemos paraštėse – tylios kūrėjo kovos

Vėlyvuoju sovietmečiu Kaunas tapo bohemiško gyvenimo židiniu – čia telkėsi menininkai, poetai ir rašytojai, dažnai susitinkantys kavinėse „Laumė“ ir „Tulpė“, kurios tapo vienais iš neoficialių kūrybos ir laisvės centrų. Paklaustas, ar teko lankytis bohemiečių pamėgtose vietose, E. Janušaitis prisipažįsta, kad „Laumės“ kavinėje nesilankydavo: „Laumėj“ teko kelis kartus sudalyvauti, bet tai buvo tuščias laiko leidimas. Aš turėjau labai gerus mokytojus, vienas jų – Starkus, kuris paprotino: Edma, jie sėdi priešais vykdomąjį komitetą, geria kavą, pažiūrėk, koks kontingentas – kieno tėvas aktorius, kieno rusų karininkas – jeigu, kas – ištrauks bet kada. O kas pagailės tavęs? Kiek tarp jų informatorių? Kodėl jų niekas nesusemia? Kodėl, kaip mums, bananų nekrečia?“

E. Janušaitis save vadina veiklos žmogumi, todėl jam tuščios kalbos prie kavos puodelio neatrodė prasmingos, anot jo, „tai – paviršius“. Protestuoti prieš santvarką jis rinkosi ne žodžiais, o veiksmais: kambaryje pasidėjęs trispalvę rašė poeziją, kūrė dainas. Apmąstydamas menininkų pasipriešinimo formas, pašnekovas kelia retorinį klausimą, ar kiti menininkai iš tiesų jautė tokį pat laisvės pojūtį? „Aš tuo gyvenau. Ar jie tuo gyveno? Labai abejoju.“ E. Janušaitis sako gyvenęs spalvotą gyvenimą ir nemano, kad kuris nors rašytojas gyvenęs kaip jis.

Kitoje garsioje Kauno rašytojų pamėgtoje kavinėje „Tulpė“ E. Janušaitis lankydavosi dažniau. Ten jis susipažino su visa Kauno rašytojų bohema. „Tulpėje“ lankydavosi žymūs to meto poetai, tokie kaip Vladas Baltuškevičius, Gintaras Patackas, su kuriais jam teko susipažinti. Nors vasarą čia užsukdavo dažniau, pats pabrėžė, kad miesto centre neužsibūdavo – visgi Žaliakalnis buvo ta vieta, kur leisdavo daugiausia laiko. Rašytojas save vadina gamtos vaiku, mėgusiu žygius, palapines, groti gitara miške prie laužo. Save ir artimiausią draugų ratą jis vadina „žvirbliais“, kurių nedomino bohemiška miesto kultūra – juos įkvėpdavo gamta.

„Žmogaus turi nesimatyti“

E. Janušaitis nelaiko savęs bohemos žmogumi: „Bohema – noras atkreipti į save dėmesį. Bohema nori būti ryški, įeiti į istoriją. Bohema neturi šaknų. Jos tikslas bet kokia kaina išlikti.“ Pasak jo, bohemos žmonėms svarbu būti matomiems, o pats E. Janušaitis tiki priešingai: „Žmogaus turi nesimatyti. Jis turi būti paprastas, aiškus ir nesavanaudis.“ Nors pripažįsta, kad bohema sutelkė ryškius menininkus, jis atkreipia dėmesį ir į neigiamą jos pusę: „Šviečiantis daiktas turi savo tamsiąją pusę. Bohema leidžia žmonių svajones paverst tikrove, perrašo istorijas. Daugelis nežino, kas iš tos bohemos plėšė vėliavas, jų ten nebuvo.“ E. Janušaitis pats aktyviai nedalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, todėl mano, kad jo ir bendraminčių veikla nebuvo taip plačiai žinoma kaip rašytojų, susibūrusių kavinėse. „Visuomeninį reiškinį – Kalantą, žmonės žino, o pavienių grupių – ne, bet Kalanta turėjo draugų, savo ideologiją, domėjosi Rytų religijomis.“ Pasak jo, svarbu buvo bendruomeniškumas: „Turi būti visuma, o jo bendraminčiai ir sudarė visumą.“ Galiausiai, apie menininkus, dalyvavusius Kauno miesto bohemiškame gyvenime, E. Janušaitis atsiliepia su pagarba: „Man džiugu, kad tokie žmonės buvo. Jie šneka apie savo laikus, tik savo spalvom.“

Jaunajai kartai skirti prisiminimai

Romane „Čia esu aš“ itin svarbi trispalvė, autorius, paklaustas, ką ji jam reiškia, teigia: „Trispalvė simbolizuoja laisvą Lietuvą. Sistemai galima pasipriešinti tuo, ko ji nemėgo. Tai protesto simbolis.“ Laisvės troškimas romane išreiškiamas žodžiais: „[P]avogti galima daiktus, bet ne Laisvę, Meilę ir kitus širdžiai brangius jausmus.“ (p. 169) E. Janušaičiui laisvė – tai gebėjimas save išreikšti: jis tai darė per muziką, grodamas gitara, rašydamas eiles. Nors neturėjo galimybės įsigyti elektrinės gitaros, tai nesutrukdė kurti, sako turėjęs „kūrybinę gyslelę, vežęs entuziazmas“. Jis prisiminė senelį, įkvėpusį kovoti dėl laisvės, – žmogų, kuris siekė Lietuvos laisvės, bet buvo ištremtas į Sibirą: „Mano senelis, grįžęs iš Amerikos, norėjo čia laisvą Lietuvą kurti, o išvažiavo į Sibirą kaip didžiausias plėšikas.“ Dėl to E. Janušaitis sako esąs įtarus valdžiai – „ji atima iš žmonių laisvę“. Pasak jo, „žmogus iš prigimimo turi būti laisvas. Žmogus, kaip ir menas, yra laisvas.“

E. Janušaitis pasakoja apie kadaise sau duotą pažadą: jei išleis kokią knygą, mes valdišką darbą. Tai įvyko 1989 m., kai pasirodė pirmoji eilėraščių knyga „Bumerangas“. Nuo tada rašytojas nuo nieko nepriklausomas – laisvas, gyvenantis kūryba. E. Janušaitį įkvėpė Sigito Gedos verstinės knygos. Jis domėjosi išeivijos kūryba, o per Valentiną Masalskį gaudavo iš Vakarų atkeliaujančių knygų, tarp jų – ir Antano Škėmos „Balta drobulė“. Prisimindamas septintąjį dešimtmetį, rašytojas pabrėžia, kad rašant romaną jam svarbiausia buvo parodyti tamsiąją to laikmečio pusę, įamžinti paprastus žmones, draugus, kurių niekas nežinotų, jei jis nebūtų jų aprašęs. Be atminčių romano „Čia esu aš“, E. Janušaitis yra išleidęs ir dainų albumą „Tamsa lengva“, skirtą R. Kalantai atminti. Šis pavadinimas simboliškas: „Tarsi mes visi į tamsą būtume nugrūsti, bet tamsa lengva lyg varnos sparnas. Toks yra gyvenimas.“

E. Janušaitis viliasi, kad jo knygą perskaitys jauni žmonės, nes ši užrašyta jo jaunystės istorija gali padėti jiems suprasti, ką reiškė gyventi, kurti ir maištauti tais laikais, kai už žodį galėjai būti nubaustas. Savo atsiminimų romaną laiko „chrestomatija“. Nors knyga nesulaukė didelio pripažinimo tarp jo kartos atstovų, rašytojas pabrėžia, kad jam svarbu, kad bent jaunoji karta išgirstų, kaip gyveno tie, kurie nepakluso sistemai, ir suprastų, kodėl laisvė niekada nėra duotybė.

E. Janušaičiui laikrodžiai simbolizuoja kiekvieną naujai išleistą knygą, o briedžio atributika primena grupę „Briedis“, kurioje jis grojo. Jaunystėje jis taip pat buvo žinomas Briedžio pseudonimu. Straipsnio autorės nuotraukos.