Edmundo Janušaičio Žaliakalnio filotopija

Romanas „Su manimi ir be manęs“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2023) – naujausia E. Janušaičio knyga, kuri paskatina skaitytoją svarstyti, kas gi yra ta „Žaliakalnio filotopija“, apie kurią užsimena ir pats autorius, ir leidėjas, anotacijoje minintis šį apibūdinimą. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, rašytojas, dramaturgas Gediminas Jankus neseniai pasirodžiusioje knygos recenzijoje E. Janušaičio kūrinį vadina modernistiniu.

Šio teksto autorių tokia charakteristika verčia prisiminti prieš šimtmetį gyvenusį ir filosofavusį mąstytoją Martiną Heideggerį, kuris teigė, kad tikroji būtis išsipildo žmogaus gimtinėje, nesiveržiant į tolius, už akimis matomo horizonto. E. Janušaičio Žaliakalnis – būtent tokia esaties vieta. Dar daugiau, M. Heideggeris nebuvo visiškas novatorius, tarsi iš niekur sugalvojęs „gimtinės“, kaip ypač svarbaus būties matmens, terminą – įkvėpimo semtasi iš senovės graikų polių-miestų, kurie daugelis buvo savarankiškos valstybės. Ir tikrai, didele antikine drąsa ir vaizduotės laisve, kurią įžemina vienas Kauno rajonų, alsuoja ir E. Janušaičio romanas.

Dr. Ramūnas Čičelis. / Astos Poškienės nuotrauka.

Nutiesus janušaitiško mąstymo tiltą iki senovės laikų, sąžininga prisiminti ir tą filosofą, kuris prieš penkis dešimtmečius aktualizavo filotopiją – mylintį vietos apmąstymą. Jis – profesorius Arvydas Šliogeris, anuomet savo knygą „Būtis ir pasaulis“ dėl cenzūros ir represijų grėsmės rašęs „į stalčių“ ir tik po keliolikos metų, vėl nepriklausomos Lietuvos priešaušryje ištraukęs rankraštį į dienos šviesą.

Esminė „Būties ir pasaulio“ tezė – būtis ir žmogus nėra įmanomi pažinti (visa tai būtų tuščios ir bevaisės pastangos, kurios tęsiasi jau kelis šimtus metų), tačiau su mylinčiai apmąstoma vieta galima tik susipažinti. E. Janušaičio naujausias romanas iš pradžių kiek trikdo prie klasikinės literatūros įpratusį skaitytoją: kol perpranti šio literatūrinio pasakojimo taisykles, nejučiomis įveiki maždaug pusę jo teksto – kiekvieno naujo skyriaus naratorius vis kitas, tikrovės perteikimo ir kūrimo perspektyva vis kinta, todėl ne tik sunku suprasti, kas yra romano veikėjai, bet keblu net ir liudyti atpažinus ir pasekus siužetą. Skyrių pasakotojams nuolat kintant, pasiekiamas tas efektas, apie kurį kalba ir A. Šliogeris, – Žaliakalnis lieka nepažįstamas, tačiau su juo labai stipriai susipažįstama.

Romano veiksmo laikas – vėlgi mįslė, literatūroje įteisinanti heideggeriškąją būties sampratą: chronologinis laikas tėra žmonių patogumui sukurta apgaulė, o tikrasis buvimas yra viso laiko – praeities, dabarties ir net ateities – sankaupa, savotiškas mazgas, E. Janušaičio atveju, bylojantis apie Žaliakalnio žmones, lūšnynus, gamtą, socialinius santykius ne nuobodžiame buities ir psichologizmo lygmenyje, o daug giliau, amžinybės šviesoje, kurioje atpažįstamus pavidalus įgauna patys svarbiausieji žmogaus gyvenimo asmenys – mama ir tėvas.

Žaliakalnis E. Janušaičio romano veikėjams yra ta vieta, kurią šliogeriškai derėtų vadinti „meilės lauku“. Tiesa, ta meilė nėra nei saldi, nei sentimentali, nei labai romantiška. Ji yra rupi, charakteringa ir labai sava. Šioje vietoje romano herojai išgyvena esmines savo buvimo patirtis, kurias minėtas lietuvių mąstytojas daugelio mūsų gyvenime suskaičiuoja rankų pirštais. E. Janušaitis savąjį kūrinį pavadina „įžvalgų romanu“. Įžvalgos – tai būtent tie tikrųjų patirčių momentai, perteikiami, kaip pastebi ir pats autorius, poetiškai. Tokiu būdu, Žaliakalnyje gyvenantis rašytojas išplečia A. Šliogerio mintį, savo meniniu tekstu teigdamas, kad tos patirtys, tos ypatingos akimirkos yra ne kas kita, o poetiniai, metaforiniai išgyvenimai. Romanas „Su manimi ir be manęs“ darsyk leidžia įsitikinti, kad A. Šliogerio taip pat būta giliaus poeto, o ne sisteminio filosofo. E. Janušaičio dėka Žaliakalnis tampa tokia vieta, kurioje susitinka ir aptariamo romano autorius, ir šviesaus atminimo A. Šliogeris.

Kaunietis rašytojas, jau ne viena savo knyga teigiantis filotopinę būtį, yra ne tas, kuriam rūpėtų literatūros sociologų tyrinėjami klausimai ir jų funkcionavimas literatūrinėje visuomenėje, pavyzdžiui, prestižas, kokiais nors ypatingais apdovanojimais pažymėtas pripažinimas ar kitokie sociumo „blizgučiai“. E. Janušaitis tiesiog yra tikras dėl to, ką mąsto, jaučia, rašo ir kaip gyvena. Ir tai nereiškia, kad jo neaplanko abejonės. Janušaitiška nuostata Žaliakalnio atžvilgiu nėra prikeltas tarpukario Vokietijos gimtinės uždarumo ir pakankamumo sau pačiai liudijimas. Romano „Su manimi ir be manęs“ autoriaus Žaliakalnis įpareigoja tik jį patį ir palieka skaitytojo laisvę patirti šios vietos tikrovę. Šis romanas ir apskritai autoriaus literatūrinė kūryba yra tvirtinanti mylimos vietos atvirumą – turbūt tai yra vienas svarbiausių E. Janušaičio knygų prasmės aspektų.

Be to, nepaneigiama yra tai, kad E. Janušaitis yra avangardistas tuo laiku, kai Kaunas yra tapęs istorinio pažinimo miestu. Kai itin gausu meno istorikų darbų, kai gidai zuja po visą miestą, romano „Su manimi ir be manęs“ autorius, neniekindamas siekio pažinti vietą, kurioje gyvenama arba svečiuojamasi, vis dėlto kviečia sustoti ir patirti paradoksų ir metaforų kupiną Žaliakalnį kitaip, ne istoriškai, o poetiškai. E. Janušaičio menas atveria ne žinias ar jų interpretacijas, o pačią gyvenimo medžiagą, Žaliakalnio gyvuonį – gyvybės ir mirties sankirtą, nesibaigiančią būties ir nebūties dinamiką būtent šioje vietoje.

Edmundo Janušaičio romanas „Su manimi ir be manęs“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2023). / Leidėjų nuotrauka.