Heimat – tik vieta, ar kai kas daugiau?

Aštuoniolika metų Klaipėda buvo mano namai. Ir man tai tiko. Didžiavausi sakydama, kad esu klaipėdietė. Kad gimiau, augau, brendau mieste, kuris yra miręs žiemą, bet gyvas vasarą. Kai išvykau studijuoti į Kauną, sakiau sau, kad Kaunas niekad nebus mano namai. Tuo metu atrodė, kad tai tik laikina stotelė, o aš grįšiu namo. Ir gana ilgai laikiausi šios minties įsikibusi, ir kuo ilgiau laikiausi, tuo sunkiau buvo kiekvienąkart išvažiuoti atgal į Kauną. Sunkiausia buvo atsisakyti to, prie ko buvau pripratusi: jaukaus mažyčio senamiesčio, jūros, molo, pušų, pažįstamų kavinių su skania kava, draugų (nors jų ir ne tiek daug liko). O paskui įvyko kažkoks lūžis, atėjo supratimas, kad gal ne taip žiūriu. Gal namai yra ten, kur žmonės, ir kur visad esi laukiamas. Tai tada tokių namų būtų galima priskaičiuoti daugiau. Kaunas, Klaipėda, Pajūris, Gargždai ir dar šiek tiek.

Dabar jau aštuonerius metus nebegyvenu savo gimtajame mieste, bet vis tiek dar kartais suglumstu – tai aš kaunietė ar klaipėdietė? Kas aš? Klaipėdietė be savojo heimat, ar kaunietė, nes jau beveik dešimtmetį gyvenu čia? Ilgą laiką atrodė, kad Klaipėdoje esu apsimetėlė, kad bandau būti sava, o esu tik svečias kelioms dienoms, o Kaune, kur būnu visada, jaučiuosi kaip svečiuose.

Tad kas tas lietuviškai ausiai neįprastas heimat? Heimat – vokiškas žodis-reiškinys, neturintis atitikmens nei anglų, nei lietuvių kalboje. Peteris Blickle‘as (2002), bandydamas paaiškinti, kas yra heimat, pasitelkia juokelį: „Kas yra laikas? – garsiai paklausia ir tada pats atsako: – Manau, kad žinau, iki tol, kol kas nors nepaklausia. Bet jei kas nors paklausia ir jau ruošiuosi pradėti aiškinti, staiga – nebežinau.“ (p. 1) Tą patį būtų galima pasakyti apie heimat: kol niekas nepaklausia apie heimat, vokiečiai galvoja, kad žino, bet jei kas nors paklausia, prasideda sunkumai. Artimiausias paaiškinimas būtų „gimtoji vieta“. Tačiau galima daug interpretuoti – iš esmės tai „vieta, kur jautiesi atsipalaidavęs, kur žmonės tave supranta, vieta, kurios ilgiesi, kai esi kitur“ („It’s a place you feel at ease, where people understand you, that you long for when you’re away“) (Schultheis, 2020). Tačiau, geriau pagalvojus, heimat gali būti ne tik vieta. Pavyzdžiui, tai gali būti kalba. Emigrantui, lenkiančiam nugarą kur nors fabrike, pokalbis lietuviškai kartą per savaitę yra heimat. Gal net maistas? Šaltibarščiai lietuviui, gyvenančiam Japonijoje. Ar heimat gali būti žmogus? Ar mano močiutė man gali būti heimat? Jeigu laikytume, kad heimat yra tai, ko mes ilgimės, kai esame kitur, su kuo jaučiamės maloniai ir pan. Bet tada iškyla problema – tai gal tada ir sofa gali būti heimat? Jeigu aš sėdžiu ant kietos biuro kėdės aštuonias valandas, tai sofa tikrai skamba kaip ta vieta, kurioje norėtųsi būti. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet, pavyzdžiui Helgai Königsdorf, heimat yra kaip kūno dalis, „kurios tu negali atsikratyti, nors ji ir nėra visiškai tokia, kokia turėtų būti, bet kurios tu iš tikrųjų nenorėtum atsisakyti („which you can‘t get rid of even though it isn‘t quite the way it should be – but which you don‘t really want to be rid of anyway“) (Blickle, p. 4).

Taigi, heimat yra vieta. O vieta labai susijusi su laiku. Nostalgija, toks reiškinys, arba čia labiau net tiktų fenomenas, idealizuotas prisiminimas, atminties kelionė laiku. Ir žmonės, galvodami apie savo gimtąsias vietas, neretai jas idealizuoja, ir tai visiškai normalu. Gal ir pati per daug Klaipėdą nostalgizuoju – bet yra dėl ko. Ten tikrai prabėgo mano pati geriausia vaikystė, rajonas, kuriame užaugau, gal kiek pavojingas, bet vis tiek širdžiai labai mielas. Taip ir čia, mano heimat, retrospektyviai žiūrint yra idealizuota praeities vieta. Ir tada kyla klausimas – ar heimat visada yra „kitur“, o ne „čia ir dabar“? Visada yra tik praeityje, o ne dabartyje. Tik kai esame kitur pasiilgstame, to, kas buvo vakar, vakar vietos, vakar jausmo.

Kita vertus, namai yra ten, kur yra giminės šaknys. O tai jau ne Klaipėda. Mano protėvių žemė Žemaitijoje. O tiksliau Šilalė–Tauragė. Ten yra mano protėviai, ten, kur gimė mano močiutė ir promočiutė. Namas, kurį pastatė mano prosenelis, kuriam tuoj bus 100 metų ir kuris vis dar yra. Tokį artimą ryšį su ta vieta pajaučiau pradėjusi domėtis genealogija ir savo krašto istorija. Supratau, kad Pajūris nėra tik romantiškas pavadinimas miesteliui, prie kurio teka upė Jūra (taip, savo gyvenime turiu dvi jūras, aš labai turtinga) ir kuriame gyvena seneliai. Miestelis slepia daug gilesnę istoriją su čia stovėjusiu dvaru, bravoru, gyvenusiais žydais, vokiečiais, vykusiais trėmimais į Sibirą ir daug kuo. Kai pradėjau jungti taškus, pamačiau, kad viskas susiję. Protėviai mums perduoda ne tik tradicijas, bet ir tai, apie ką mes dažniausiai nesusimąstome. Ligas, charakterius, elgesio modelius, būdo savybes. O geriau pagalvojus, Lietuva tokia maža ir mes visi (daugiau mažiau) turime bendrą protėvį, kažkur toli. Mus jungia vieta, tradicijos, istorija. Visai neseniai pasiūliau močiutei parašyti prisiminimus, turėdama mintyje, kad ji jau garbingame amžiuje, o tai, ką ji patyrė būdama maža – tokią patirtį ne kiekvienas turi, atrodo svarbu išsaugoti. Atmintis laikinas reikalas, deja. Šie užrašai yra amžinybės garantas. Jie pergyvens močiutę, pergyvens mane, o jei labai pasiseks, pergyvens ir mano vaikus.

Šiandien gyvename skaitmeniniame pasaulyje. Ar įmanoma turėti heimat skaitmeninėje erdvėje? Turbūt labai priklauso nuo žmogaus – jeigu tai dabartinis paauglys, manau, be problemų. Daugumos jaunimo safe space yra internetas, vieta, kur gali pasislėpti, būti bet kas, ir visada norisi ten sugrįžti. Tad teorinį apibūdinimą turbūt atitinka.

Jei heimat yra namai (taip jau visiškai paprastai tariant), tai turėtų būti ir ne-namai arba anti-namai. Ir vėlgi dar vienas vokiškas terminas – unheimlich, Heideggerio filosofijoje reiškiantis „nebuvimą namuose“. Unheimlich pažodžiui reiškia „ne namiška“, tai, kas yra už mūsų pažįstamumo ribų. Pavyzdžiui, kai tai, kas turėtų būti sava, staiga ima kelti nerimą ar svetimumo pojūtį. Ir būna, kai sugrįžimas į gimtąją vietą po ilgesnio laiko gali sukelti paradoksalų jausmą – viskas atrodo pažįstama, bet kartu nebe taip sava. Vieta, kurią laikėme sava, ima mus atstumti, atrodo sustingusi laike arba kaip tik per stipriai pasikeitusi ir mes jos nebeatpažįstame. Turbūt su Klaipėda ir man taip nutiko. Ir aš po kiek laiko nebeatpažinau savo heimat ir arba aš tapau svetima tai vietai, arba vieta mane atstūmė, nes aš vis tiek „nebe čia“. Ir kadangi heimat nėra vien konkreti fizinė vieta, tai ir garsai (jūros ošimas), kvapai (ta pati jūra), skonis (minėtoji skani kava) – visi pojūčiai sustiprina heimat. Tai gal todėl taip sunku jos atsisakyti ir laikaisi įsikibęs? Tada ir baisiausi pasaulyje šaltibarščiai bus brangūs. Nes? Nostalgija, tradicija, emocijos – ir visa tai telpa į žodį namai.

Taigi, heimat yra fizinė vieta, bet susijusi su daugybe dalykų – prisiminimais, pojūčiais, emocijomis, žmonėmis. Visa tai (o gal tai, ko nepaminėjau) yra heimat, o heimat yra namai.

Šaltiniai:

Blickle, P. (2002) Heimat – A Critical Theory of the German Idea of Homeland, Camdem House, Rochester: New York, 198 p.

Schultheis, E. (2020) Heimat: Home, identity and belonging, Institute of Current World Affairs.