I. Mikuličiūtė-Mika: „Kai mirė K. Navakas, išėjo paskutinis Kauno bohemos atstovas“

Žaliakalnis ir džiazas

Galerininkė ir tapytoja I. Mikuličiūtė-Mika sako neprisimenanti, kur pirmąkart sutiko K. Navaką, tačiau pabrėžia, kad jie abu buvo senojo Žaliakalnio gyventojai, o kultūrinis gyvenimas tik dar labiau sustiprino jų draugystę: „Abu nuo gimimo buvome tikrojo, senojo, žaliojo rajono – Žaliakalnio, gyventojai, kaip ir tapytojas Raimundas Mikšys (1961–2008) – mano gyvenimo draugas ir Kęstučio bičiulis. Išleistame albume „Raimundas Mikšys. Tapyba / piešiniai“, Kęstutis parašė nuostabų įvadinį straipsnį apie Raimundą. Tiksliai nebeprisimenu, kur pirmąkart sutikau K. Navaką. Nemažai vektorių mus siejo. Tai – bendri draugai, Žaliakalnis, „Kaunas Jazz“ festivalis, „Poezijos pavasariai“ ir „Poetiniai Druskininkų rudenys“, „Skliautas“, parodų atidarymai, akcijos, aprašytos Kęstučio knygose.“

Pašnekovės teigimu, būtent džiazas tarsi dar labiau sustiprino jos ir K. Navako draugystę. I. Mikuličiūtės dailės galerija Kaune jau daugiau nei du dešimtmečius tarptautiniam džiazo festivaliui „Kaunas Jazz“ rengia piešimo akciją „Kaunas jazz ant grindinio“, kurioje kasmet dalyvauja 200 vaikų ir jaunuolių. Anot dailininkės, ši akcija ypač patiko K. Navakui: „Kęstutis buvo džiazo fanas, kaip ir aš. Koncertus klausydavo VDU foje kartu su kitais džiazo veteranais. Jau daugiau nei 20 metų vykdau vaikų „jazz ant grindinio akcijas“, kurios Kęstučiui labai patiko, apie tai jis yra rašęs „Kauno dienoje“.“

Paklausta, kokios mintys pirmiausia šauna į galvą išgirdus K. Navako pavardę, tapytoja I. Mikuličiūtė-Mika akcentuoja, kad poetas buvo neeilinė, unikali asmenybė: „K. Navakas – tai žmogus perlas, kuris randasi didžiulio vandenyno gelmėse, tos gelmės – tai poetinis mąstymas, aprėpiantis visatą, jos trancendenciją ir mažiausią dulkelę – žmogų, turintį sielą.“

Irena Mikuličiūtė-Mika ir Kęstutis Navakas. / Irenos Mikuličiūtės-Mikos nuotrauka.

Stebuklų vieta „Septyniose vienatvėse“

1996 m. Kaune duris atvėrė K. Navako ir Valentinos Navakauskaitės knygynas „Septynios vienatvės“, garsėjęs ne tik daug žiūrovų pritraukdavusiais renginiais, bet ir po jų vykdavusiais menininkų, rašytojų vakarėliais. Knygynas tapo neabejotinu Kauno kultūrinio gyvenimo fenomenu, ir nors šiandien „Septynių vienatvių“ nebėra, kauniečių atmintyje apie šią vietą išliko ryškūs ir nostalgiški prisiminimai. Galeristė I. Mikuličiūtė-Mika taip pat lankydavosi K. Navako knygyne. Ji teigia, kad „Septynios vienatvės“ nuo kitų tuo metu veikusių knygynų labiausiai skyrėsi kokybišku knygų asortimentu ir jaukia atmosfera, ten nuolat vykdavo įdomūs renginiai: „Knygynas „Septynios vienatvės“ išsiskyrė tuo, kad ten eidamas jau žinojai, kad nusipirksi įdomią, vertingą knygą, dažniausiai rinkdavausi leidyklos „Baltos lankos“ leidinius. Visuomet leisdavausi laiptukais į apačią, į pusrūsį, – man tai buvo knygyno stebuklų vieta. Įėjus į knygyną, pasitikdavo besišypsanti gražuolė Valentina. Kiek prisimenu, visuomet maloniai šypsodavosi. Tai buvo kūrybinė erdvė, kur vykdavo knygų pristatymai, skaitymai. Apie tai dažnai rašydavo „Kauno diena“, ir jeigu nesudalyvaudavai, vis tiek žinojai, kad įvyko kas nors įdomaus ir naujo.“

Prieš daugiau nei 20 metų „Septynios vienatvės“ buvo itin populiari, menininkų pamėgta vieta. Tačiau ar toks knygynas būtų sėkmingas šiandien? Ar pritrauktų tokią didelę auditoriją? I. Mikuličiūtė-Mika mano, kad sprendimas atidaryti ką nors panašaus į K. Navako knygyną būtų sveikintinas, tačiau tokio projekto sėkmei būtų itin svarbi geografinė vieta, t. y. miestas: „Sveikinčiau, jei Kaune atsirastų „Septynios vienatvės“, bet galvoju, kad Vilnius turi daugiau šansų sukurti ką nors panašaus į K. Navako buvusias „Septynias vienatves“, ir, ko gero, [toks projektas] būtų sėkmingas.“

Garsioji bohema

Tiek K. Navako pavardę, tiek „Septynių vienatvių“ knygyno pavadinimą dažnai lydi žodis „bohema“, kuris neretai kelia žymiai daugiau klausimų nei atsakymų, ypač jaunesniajai kartai. Ar tai visiška gyvenimo laisvė ir neišsemiami vyno upeliai? Kur sovietmečiu ir vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę galėjo egzistuoti bohema? Tapytoja I. Mikuličiūtė-Mika sako, kad vietų, kuriose rinkdavosi Kauno bohemiečiai, buvo apstu, pavyzdžiui, menininkų kavinė Dailininkų sąjungoje „Skliautas“, kavinė „Suflerio būdelė“, Architektų namai, I. Mikuličiūtės dailės galerija, Zoologijos muziejus, kuriame rinkdavosi fotografai, ir kt.

Pasak pašnekovės, iki nepriklausomybės ir po 1991 metų menininkai „virė“ idėjose, akcijose, diskusijose ir, nepaisant sudėtingos to meto socioekonominės padėties, gyveno linksmą ir nerūpestingą gyvenimą: „Kažkaip buvom turtingi, mūsų darbus pirko, tada dar buvo rusiški rubliai. Važiuodavome taksi į Nidą, plaukiodavome jachtomis, vynas liedavosi laisvai. Prie ežerų išsinuomodavome arklį su vežimu ir vežėju, užsakydavome pietus šeimininkei, o kol maudydavomės ežere, arklys, paliktas prie krūmų, gromuliuodavo žolę. Sodyboje pastele fiksuodavome senuosius statinius, gėlių darželius. Prie pietų stalo sėdėdavo 10 ir daugiau žmonių. Karštos bulvės, rūgęs pienas, spirgai. Buvo linksma ir gera. Žmonių pasitikėjimas buvo toks, kokio dabar nebeliko.“

I. Mikuličiūtės-Mikos teigimu, per pastaruosius du dešimtmečius viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos, gyvenimas stipriai pasikeitė: „Tas pasaulis, kuris buvo, pasikeitė, mes pasikeitėme, praėjo jaunystė.“ Paklausta, ar bohema vis dar egzistuoja, dailininkė teigia, kad dabar garsiosios Kauno bohemos atstovų nebeliko: „Kai mirė R. Mikšys, K. Navakas parašė, kad išeina bohemos mochikanai. Kai mirė K. Navakas, tada išėjo paskutinis Kauno bohemos atstovas. <...> Gal ir yra bohema, bet ji jau kitokia, nepažįstama.“