Į teatrą „įaugę“ teatro vaikai

Teatro vaikai

Straipsnio pavadinimas gali kiek sutrikdyti: kas tie teatro vaikai? Iškart paaiškinu, kad taip D. Zelčiūtė įvardina save ir visus kitus bendro likimo žmones, užaugusius tarp teatro sienų: „Mes, augę teatre ir alsavę dekoracijų kvapais, dekoratyvinio cecho dažais, kavos ir cigarečių dvelksmu, esame visam laikui susaistyti „indėnų kraujo“. <...> Nedramatizuojant, vienatvė – nuolatinė mūsų vaikystės, paauglystės palydovė. <...> Nesigraudinu. Tik sakau, kad jus visus atpažįstu. Iš ilgesio akyse ir uždarumo. Iš ekscentriško elgesio ir pavargusių ciniškų intonacijų. Ir iš beribės meilės, dažnai nedeklaruojamos, nerodomos, savo tėvams. Iš meilės teatrui“ (2022, p. 80). Taip literatūrinėje autobiografijoje „Augau teatre“ autorė nupasakoja mums, skaitytojams, ją ir kitus teatro vaikus saistantį jausmą ir bendrą likimą. Ir nors ištrauka nuteikia kiek liūdnai, abi autorės knygos liudija, kad buvimas teatro vaiku neatneša vien vienatvės jausmo, – suteikia ir visai kitokį teatro pajautimą, ir sugebėjimą įsigilinti į šį nuostabų meną ir teatrišką realybę.

Bet kaip tai atsiskleidžia abiejuose kūriniuose ir kaip apskritai šie du skirtingi kūriniai kalba apie tą patį Nacionalinį Kauno dramos teatrą ir jo teatralus? Pirmasis kūrinys, romanas „Gastrolės“, pasakoja apie paauglės Akvilės gyvenimą teatre ir šalia teatro žmonių: jos tėvai ir meilės objektas – artistai. Siužeto linija apima tariamą paauglės nėštumą ir jos, kaip žmogaus ir asmenybės, augimą, kūrybines ir asmenines kančias, tačiau romane labai ryškiai ir išsamiai vaizduojamas ir sovietinis Kauno dramos teatras. Nors visi veikėjai kuriami kaip fikciniai, vis dėlto nesunku atpažinti jų prototipais tapusius to laikotarpio Kauno dramos teatro artistus, režisierius, dramaturgus ir kitus teatro veikėjus. Remdamasi savo patirtimi ir gyvenimu, autorė kuria romaną, kuriame įamžina ir sovietinį Kauno dramos teatrą, ir įprasmina teatro reikšmę jauno žmogaus gyvenime.

E. Korytės nuotrauka.

O literatūrinėje autobiografijoje „Augau teatre“, parašytoje jau daugiau nei po dešimties metų, autorė D. Zelčiūtė dalijasi savo pačios vaikystės, jaunystės prisiminimais, susijusiais su sovietiniu Kauno dramos teatru, nuolat būnant šalia teatralų, režisierių, techninio personalo, kartu su aktoriais tėvais (autorės tėvai – garsūs teatro aktoriai Leonardas Zelčius ir Danutė Juronytė) vykstant į teatrines gastroles, dalyvaujant spektaklių repeticijose ir stebint kūrybinius teatro procesus. Šiuose memuaruose autorė įamžina ir to laikmečio – vėlyvojo sovietmečio – Kauno dramos teatrą, tokį, kokį matė savo akimis, ir jį romantizuoja aprašydama prisiminimus, persmelktus nostalgijos jausmu. Atkuriami svarbių teatro asmenybių portretai, prisimenami ryškiausi teatriniai įvykiai, aukštinama teatro svarba.

Mitinis Kauno dramos teatras

D. Zelčiūtė romane „Gastrolės“ ir literatūrinėje autobiografijoje „Augau teatre“ fiksuoja ne tik asmeninius prisiminimus augant teatre ir būnant tarp teatro žmonių, bet ir tuometinio sovietinio Kauno dramos teatro įvaizdį, tuo pačiu mitologizuodama šį dramos teatro laikotarpį. Kaip rašoma romano „Gastrolės“ anotacijoje: „Kuo esu visiškai tikra – kad visą laiką norėjau būti teatre. Bet kuo. Teatras ir dabar man yra saugesnė realybė už tikrąją. Jis atrodo racionalesnis, švaresnis už gyvenimiškąjį pasaulį – net absurdo spektaklyje.“

Užaugusi teatro šeimoje D. Zelčiūtė savo kūriniuose dalinasi intymiais prisiminimais apie sovietinį Kauno dramos teatrą, atskleisdama ir smulkias detales apie teatro žmonių kasdienybę, ir formuodama bendrą teatro įvaizdį, apibendrindama jo reikšmę tiek asmeniškai sau, tiek lietuviškos kultūros mastu. Žinoma, knygose išreiškiamas požiūris į Kauno dramos teatrą ir teatrą apskritai neišvengiamai yra veikiamas ir autorės tėvų aktorių požiūrio, šis veikia rašytojos teatrinio gyvenimo pasakojimo aspektus.

Pavyzdžiui, romane „Gastrolės“ kalbėdama apie techninio personalo atsidavimą darbui ir pareigai, autorė pabrėžia, kad priklausymas teatrui nėra laikinas – tai ne tiesiog teatro darbuotojai, o nuo teatro neatskiriamos svarbios dalys ir kiekvieno indėlis reikalingas kuriant tą mistiškąją teatro tikrovę:

„Man prireiks laiko, savo pačios gyvenimo, idant suprasčiau, kaipgi technikinio žmonės, už labai jau simbolinį atlygį dirbdami rytais ir vakarais, šeštadieniais ir sekmadieniais, trankydamiesi po visą Lietuvą pavasarį, vasarą ir rudenį, per išvykas – ir visais metų laikais, kaipgi jie ištveria šitiek metų, tiesą sakant, vos ne visą gyvenimą būti teatre. O juk ir Genutė, grimo cecho vedėja, ir Lina, antroji grimerė, ir aprengėja Sofija kartu su savo padėjėja Greta, ir butaforas Albertas, ir apšvietėjas Raimundas – visi yra teatro dalis, amžini kaip įvykę ir nebeatšaukiami spektakliai. Jie jau neatsiejami nuo teatro, tarsi įrašyti jo metraštyje.“ (2009, p. 98–99).

Kitaip sakant, autorė plėtoja šį mitinį vaizdinį teatro, kuriam žmogus ne priklauso, o yra jo dalis, taip pat kaip ir teatras yra dalis ar net visas žmogaus gyvenimas. Galvojant apie tai aiškėja ir teatro tikrovės, kaip tikrosios realybės, metafora.

E. Korytės nuotrauka.

Tikrieji teatro žmonės

Ir romane, ir memuaruose daugiausia dėmesio susilaukia autorės tėvai, jau minėti L. Zelčius ir D. Juronytė, bei aktorius Kęstutis Genys. Jie romane įgauna fikcinių veikėjų vardus, atitinkamai Aloyzas ir Angelė Skaudžiai bei Andrius Vanagas. Išskirtinio dėmesio skiriama ir dramaturgui Juozui Grušui bei režisieriui Jonui Jurašui, kurie romane įamžinti kaip fikciniai veikėjai Širdperša ir Jonušas. Nuolat minimi ir veikia ir kiti aktoriai, techninio personalo darbuotojai. Jie visi, kad ir kokias pareigas užimtų teatre, vaizduojami kaip nuoširdžiai ir tikslingai dirbantys žmonės. Toks atsidavimas ir glaudus ryšys su darbu ir kuriamu menu ryškėja per scenas, kuriose aprašomi savo darbui ir teatrui pasišventę žmonės.

Ypač šiltas ir sentimentalus dramaturgo J. Grušo paveikslas kuriamas literatūrinėje autobiografijoje „Augau teatre“: „O kol buvau maža, mačiau, kaip visi pasitempdavę, Grušui pasirodžius. Mylėjo juos, po spektaklio laukdavo aktorių vestibiulyje „prie laikrodžio“, sėdėdavo tyliai šypsodamasis. Ir kviesdavo artistus į „Tulpę“, – tuo metu vieną prašmatniausių Kauno restoranų <...> Į „Tulpę“ eiti su dramaturgu buvo dvasinės (ir ne vien) prabangos reikalas. Grušas visuomet dosniai vaišindavo. Artistai to dosnumo ir varžėsi, ir jautėsi labai dėkingi. Kai dramaturgas sėdėdavo repeticijose, jis čia pat taisė tekstą, pasitardamas su režisieriumi“ (2022, p. 32–33). Ištraukoje pabrėžiamas familiarus, artimas dramaturgo santykis su artistais, noras juos pažinti ir paskatinti. Aktoriai nesulaukdavo priekaištų iš dramaturgo, jis nuolat tarėsi su režisieriais, nors ir pasiginčydavo, bet į spektaklio statymą nesikišdavo.

Beveik identišką, tik jau literatūrinį herojų – dramaturgą Širdperšą – D. Zelčiūtė kuria ir romane „Gastrolės“: „Repeticijose nuolat sėdi pavargęs dramos autorius. Jis žiūri ir šypsosi. Ir tyli. Be menkiausio priekaišto režisieriui ar aktoriams. Paskui Širdperša vedasi Paliepaitę arba Voverytę, arba ir visą tos dienos trupę pietauti į Tulpę“ (2009, p. 136). Neabejotinas šio veikėjo prototipas – J. Grušas. Net ir perkėlusi jo įvaizdį į fikcinį romaną, autorė vis tiek sukuria autentišką veikėją, nes remiasi individualia ir kolektyvine atmintimi – taip kurdama ir įtikinamą literatūrinį dramaturgo mitą.

Meilė teatrui ir suvokimas, kad teatro realybė yra tikresnė už gyvenimą, itin jaučiama abiejose autorės knygose, kurios, nors skirtingų žanrų – romanas ir autobiografiniai memuarai – vis dėlto kalba apie tas pačias teatrines vertybes ir atsidavimą šiam menui. Tačiau tai skirtingų žanrų knygos, todėl ir teatrinis naratyvas jose yra skirtingas.

Romane autorė savo individualius atsiminimus, derinamus su kolektyvine kitų teatro žmonių atmintimi, talpina į grožinį naratyvą, suteikia realiems asmenims kitus vardus ir pavardes, taip kurdama fikcinius veikėjus, kuriuos vis dėlto nesunku atpažinti. Rašytoja sukuria ir fikcinę pagrindinę veikėją Akvilę, kurios negalima tapatinti su pačia autore. Vis dėlto akivaizdu, kad daugelis veikėjos išgyventų jausmų ir patirtų įvykių yra autobiografiniai.

Romane atsiskleidžia itin romantizuotas sovietinio Kauno dramos teatro įvaizdis, o literatūrinėje autobiografijoje, nors šis įvaizdis taip pat mitologizuotas, vis dėlto į sovietmečio Kauno dramos teatrą žvelgiama jau per nostalgijos prizmę, retrospektyviai ir jautriai. Romaną sudaro nuoseklus siužetas, o literatūrinę autobiografiją galima skaityti ir kaip memuarus, ir kaip atskiras noveles, priartėjančias ir prie grožinės literatūros.

Kad ir pakankamai skirtingi ir parašyti gan dideliu laiko skirtumu, vis dėlto tiek romanas „Gastrolės“, tiek literatūrinė autobiografija „Augau teatre“ byloja vieną ir tą patį – neblėstančią meilę teatrui. Ir skaitytoją, net jei jis gyvenime teatre nebūtų lankęsis, autorė sugebėtų priversti pasijusti teatro dalimi: per savo išgyvenimus, prisiminimus ir tą įamžintą teatrinę realybę.

E. Korytės nuotrauka.