Man, kaip moksleivei, švietimo tema itin aktuali. Kita vertus, ir mokytojo gyvenimas man yra žinomas – mano artimoje aplinkoje yra šios profesijos atstovų. Tad pagalvojau – gal „Mokytojo išpažintyje“ atpažinsiu ir savo realybės dalelę? Ir atpažinau, deja, visai tiksliai. Dėl žaismingos kalbos, lengvo pasakojimo stiliaus ir papildančių iliustracijų skaityti buvo lengva, tačiau už autorių vartojamos ironijos slepiasi daug skausmo – ne tik mokytojų, bet ir visų švietimo sistemos dalyvių.
Tiek švietimo tema, tiek pati knyga viešajame diskurse vis dar sukelia emocijų ir yra vertinama nevienareikšmiai. Apžvalgininkė Knygų žiurkė teigia, jog skaitant pritrūksta naujumo efekto, nes „Mokytojo išpažintis“ naujos temos neaktualizuoja. Visgi turėjau galimybę apie knygą pasikalbėti ir su A. Bitautu, todėl įdomu buvo išgirsti jo požiūrį į dažnai recenzijose minimą naujumo klausimą. Knygos autorius atskleidė, jog šios knygos perspektyva yra kiek kitokia – balsą turi ne mokytojas idealistas, tik pradėjęs savo kelią mokykloje, o „suaugęs žmogus su žmona ir vaikais, turintis būsto paskolą“. Be to, ir pati knyga rodo siekį kalbėti apie šiandienines švietimo problemas, pavyzdžiui, nevykusį bendrųjų ugdymo programų atnaujinimą.
Pati knygos struktūra man pasirodė neįprasta: ją sudaro 16 skyrių, o kiekvieno skyriaus pradžioje yra reali istorija – mokytojo(s), mokinio(-ės) žinutė arba ištrauka iš interviu. Kiekvienas skyrius – tai kita Alfos patirtis, padedanti kurti ir papildyti besiskleidžiantį pagrindinio veikėjo paveikslą. Alfa parodomas skirtinguose – pradedančio jauno mokytojo ir patyrusio pedagogo – gyvenimo etapuose. Jo portretas ryškėja bendraujant su mokiniais, administracija, praktikantu ir šeima. Šis autorių sprendimas suteikia visam pasakojimui daugiau tikrumo, žadina skaitytojo emocijas – labiausiai empatiją.
Emocijų kelia ne tik koliažinė kūrinio struktūra, bet ir turinys. Man „klausantis“ „Mokytojo išpažinties“ labai pagailo to vargšo mokytojo. Jo paveikslas kuriamas kaip žmogaus, kuris iš pradžių yra idealistas, o vėliau tampa pervargęs, nieko nespėjantis, gyvenantis nuolat stresuodamas, priverstas aiškintis su mokinių tėvais, neturintis privatumo žmogus. Susidaro įspūdis, kad mokytojo profesija reikalauja darbui paaukoti visas kitas gyvenimo sritis. „Tobulą“ mokytojo įvaizdį įkūnija pagrindinio veikėjo kolegė, mokytoja Marijona – „ji gyveno mokykla ir mokykloje“. Marijona nusipirko butą šalia mokyklos, kad galėtų būti kuo arčiau darbo, o pas šeimą važiuoja tik savaitgaliais. Mokyklai ji visada yra pasiekiama, dirba viršvalandžius, aukoja asmeninį gyvenimą „vardan Mokyklos ir mokinių“.
Žodį „vardan“ VLKK griežtai rekomenduoja vartoti tik dviem išskirtiniais atvejais: „vardan Dievo Tėvo“ ir „vardan tos Lietuvos“. Visgi knygoje ironiškai vartojama konstrukcija „vardan Mokyklos“ sustiprina jausmą, kad mokytojas privalo aukoti savo asmeninį laiką dėl šios institucijos gerovės. Įdomu, kad žodis „mokykla“ kartais tekste vartojamas kaip tikrinis daiktavardis, turbūt tai irgi ironiškai pabrėžia šios institucijos svarbą. O gal šis sprendimas leidžia Mokyklą suvokti kaip savotišką mistinę dievybę, kuriai viskas aukojama ir kurios vardu galima pateisinti bet kokį reikalavimą? Šio pasakymo autoriai plačiau nekomentuoja, palieka atviros erdvės skaitytojų interpretacijoms. Būtent ši erdvė interpretacijoms, mano manymu, yra vienas stipriausių knygos bruožų. Rašymo stiliaus pasirinkimas mane taip pat labai pradžiugino.
„Mokytojo išpažintyje“ pasakojama žaismingai, ironiškai, susitelkiama į veikėjo patirtis bei emocijas. Psichologės Eglės Ramanauskaitės feisbuko profilio įraše mačiau išryškintą paralelę su Balio Sruogos „Dievų mišku“, nes ironija padeda mokytojui išgyventi. Man asmeniškai „Mokytojo išpažintis“ priminė anksčiau minėtą V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Abu kūriniai remiasi autobiografiniais motyvais ir daug dėmesio skiria pagrindinių veikėjų vidiniams išgyvenimams. Žinoma, „Mokytojo išpažintis“ modernesnė, kelia visai kitas problemas, bet Alfa taip pat patiria savotišką rezignaciją.
Visgi kaip išpažinties klausytoja aš su Liudu Vasariu tapatintis negalėčiau. „Mokytojo išpažintis“ nebuvo panaši į kitas ar nuobodi. Iš tikrųjų išpažintys svarbesnės ne klausytojams, bet pačiam žmogui, kuris jomis pasidalina. Kaip minėjau anksčiau, ši išpažintis neturi intencijos atgailauti už klaidas – Alfa labiau yra aukos pozicijoje ir siekia pasidalinti nuoskaudomis. Ši knyga kelia be galo svarbias mokytojų pervargimo, nevertinimo ir kitas švietimo sistemos problemas. Ar buvo lengva „išklausyti“ šios išpažinties? Ne visada. Kai kurie aprašomi įvykiai buvo labai skaudūs, ypač paveikios pasirodė žinutės ir interviu ištraukos, privertusios susimąstyti apie mokytojų padėtį šiandienos mokykloje. Nepaisant to, ši knyga paskatino mane pažiūrėti į mokytoją kaip į žmogų, kuris kasdien kovoja su demonais įvairiais būdais. Todėl ši išpažintis, kad ir skaudi, mano manymu, yra reikalinga. Pirmiausia tam, kad Mokytojui palengvėtų.