J. Herlyn skaityti negėdinga
Itin moteriška – taip apibūdinčiau Vokietijoje gyvenančią lietuvių rašytoją Jolitą Herlyn ir jos kūrybą. Moteris rašytoja, kuri rašo apie moterų gyvenimus savo išskirtinai moteriškai skaitytojų auditorijai. Vienuolikos romanų autorės pagrindinė tematika – santykiai tarp žmonių, beveik visada vienaip ar kitaip tarp vyro ir moters. Tai romanai, kuriuose moteris ieško meilės, artumo, nukenčia nuo nelaimingų santykių, ieško nuotykių. Juose daug naivumo, erotiškumo, gražių ir seksualių moterų bei turtingų džentelmenų paveikslų. Skaitant pirmuosius J. Herlyn romanus galima justi jų lengvumą, tačiau gylio juose neįžvelgsi, paprasčiausiai jo net neieškosi, perskaitai ir net nelabai prisimeni, koks kuriame nors iš skaitytų romanų buvo veikėjos vardas, kurioje šalyje ji susirado savo princą žavųjį ir kuo baigėsi tas romanas (aišku, vis tiek laimingai). Kartu su lengvumu šie romanai nešėsi ir vienodumą, todėl man jie tapdavo terapija po knygų, kurios tarp eilučių talpina daugiau ir verčia skaitytoją susimąstyti ties kiekvienu sakiniu.
Gabija Barišauskaitė
7/23/2023
Pastaraisiais metais rašytoja sugalvojo nustebinti savo skaitytoją eksperimentuodama. 2020 metais pasirodė aštuntasis autorės romanas „Žinau, kad nieko nežinau“, kurį ji įvardija kaip psichologinį trilerį su detektyvo elementais. 2021 m. skaitytojai sulaukia istorinio romano „Moterų sodas“, paremto tikra istorija, tačiau tik 2022 m. J. Herlyn prikausto mano dėmesį. Vienuoliktoji autorės knyga – „Gėdos vaikas“, kurioje istorija sukasi ne apie vyro ir moters santykius, o apie dviejų moterų draugystę.
Perskaičius romaną norėjosi sušukti – jai pavyko! Po ilgų bandymų, eksperimentavimų su žanrais pajutau tikrą gylį autorės pasakojamoje istorijoje ir galėjau susitapatinti su pagrindinėmis veikėjomis. Knyga talpina visą gyvenimą, su visomis jo tamsiomis ir šviesiomis spalvomis, stebina ir paliečiamų temų, atskleidžiamų per skirtingas perspektyvas, įvairovė. Anotacijoje rašoma, kad romane autorės pasirinktos naujos spalvos skaitytojams primins pasaulinės šlovės rašytojos Jodi Picoult kūrybą. Ir išties, rašymas apie tą patį iš skirtingų perspektyvų, skaudžios ir nepatogios temos – vieni ryškiausių J. Picoult kūrybos bruožų.
Romanas sudėtas iš dviejų pagrindinių istorijos tarpsnių – vaikystė / paauglystė ir vidurio amžiaus žmogaus gyvenimas. Stipresne dalimi laikyčiau pirmąją. Joje užgimsta dviejų Vokietijoje gyvenančių visiškai skirtingų mergaičių draugystė. Akivaizdžiausias skirtumas – odos spalva, baltaodė Eliza ir tamsiaodė Muna. Be šio skirtumo, Eliza vaizduojama kaip rami, užsidariusi, kompleksuota, savimi nepasitikinti mergaitė, o Muna – šiek tiek bauginanti, egzotiška, vėjavaikiška, visur einanti pilna koja. Eliza susižavi Munos laisve, kartais skaitant atrodo, kad žavisi vien dėl to, kad ji kitokios išvaizdos. Nors rašytoja bando lygiagrečiai pasakoti abiejų mergaičių draugystės istoriją, viskas labiau koncentruota į Elizos gyvenimą. Ir nuoširdžiai, kad ir kaip egzotiškai bandoma ją pateikti, Muna šioje dalyje man nėra įdomi, labiausiai domina Elizos gyvenimo drama. Mergaitė, be galo žavėdamasi savo drauge, į savo šeimą priima ne tik ją, bet ir jos mamą, tačiau viena gaudama, netenka brangiausio – savo tėčio.
Tėvų skyrybos – viena didžiausių vaikystės traumų, tačiau šioje knygoje jos turi dar skaudesnį atspalvį – mylimas tėtis apsigyvena su Munos šeima, ją pasiima iš mokyklos, vedasi į kiną, su ja vakarieniauja ir švenčia šventes. Galima sakyti, kad pirmą kartą Elizai širdį sudaužo tėtis, trypia jos viltis ir pasitikėjimą. Ne ką mažiau sunku stebėti ir palūžusią mamą, kuri atsiduria psichiatrinėje ligoninėje, nustoja laikyti visus keturis namų kampus ir paleidžia juos suktis. Eliza pyksta ne tik ant tėčio, bet ir ant Munos. Tėčio išdavystė taip sukrečia ir įsirėžia mergaitei atmintin, kad Eliza daugiau nebegeba pasitikėti vyrais.
Nors tai skaitytojas suvoktų pats, autorė, lyg juo nepasitikėdama, antrame knygos skyriuje pradeda aiškinti vaikystės traumos padarinius, nepalikdama vietos pačiam skaitytojui jų apmąstyti. Pirmasis knygos skyrius paliečia psichologines problemas, su kuriomis susiduria ir šiuolaikinis žmogus: nevisavertiškumo kompleksas, dėmesio trūkumas ir depresija. Šios problemos išryškinamos per skirtingus veikėjus, jie skatinami ieškoti pagalbos, neužsisklęsti, veikti, nesigėdyti. Norima skaitytojui parodyti, kad nesprendžiamos problemos pasiveja ateityje, todėl knygoje galima justi skatinimą į tai atsižvelgti.
Viena pagrindinių ir labiausiai skaitytoją edukuojanti – istorinės tematikos linija. Šioje knygoje per visus veikėjų gyvenimo etapus pasakojama apie II pasaulinio karo metu vyravusią juodaodžių diskriminaciją, priverstinę vyrų sterilizaciją ir „gėdos vaikus“ – skirtingų rasių tėvų vaikus. Ši istorija vienija abi drauges tiek vaikystėje, tiek joms susitikus po 30 metų. Eliza dar vaikystėje pirmą kartą išgirsta apie juodaodžių diskriminaciją ir sužino, kad jos mama turėjo seserį, kuri priklausė „gėdos vaikams“. Na, o Muna – ji pati priklausė taip vadinamiems vaikams. Suaugusias jas vėl suveda Munos atliekamas tyrimas apie šių vaikų atstovus ir tuometę situaciją Vokietijoje.
Savaime suprantama, šiame knygos skyriuje labiau atsiskleidžia Munos, kaip juodaodės, patirtis. Skaitytojas pamato ją kaip trapią mergaitę, kuri išgyvenimus maskavo savo šaltu būdu, slėpė po kaukėmis, paradoksalu, kad būtent tuo tvirtumu ir sužavėjo Elizą. Muna antrame skyriuje neša savo naštą dėl visų „gėdos vaikų“, lyg norėdama, kad tai nebūtų pamiršta, bet išsaugota ateities kartoms: „Tiesa išlaisvina. Aš tuo tikiu. Taip jaučiu, Eliza. Man sunku paaiškinti. Manai, pasaulis labai pasikeitė? Neonaciai vėl kelia galvas, kuria bendruomenes, rengia propagandines kampanijas, nuodija jaunimo sąmonę, veržiasi į politiką. Labai gaila, bet kai kurių bėdų neįmanoma išspręsti visiems laikams.“ (Herlyn 2022, p. 232)
Mano aikčiojimas iš nuostabos pasibaigė ties antru knygos skyriumi, norėjosi klausti: kodėl reikėjo viską sugadinti? Nors draugystė buvo knygos centras, aš jos nepajaučiau. Romano pabaigoje ji buvo nusaldinta iki paaugliško serialo banalaus scenarijaus. Tačiau aspektai, kurie išsidėstė apie susipynusių moterų gyvenimus, buvo atpažįstami, išjausti, pateikti nenuvalkiotame istoriniame kontekste. Vieno savo braižo rašytoja tikrai neatsikratė – turtingų vyrų medžioklės, kuri neskaniai įterpiama visai greta pastraipos apie juodaodžių vyrų sterilizaciją. Manau, šioje knygoje buvo galima apsieiti ir be turtingo vyro su jachta bei Tinder programėlių, nes knyga verta daugiau. Ji drąsus pareiškimas, kad J. Herlyn skaityti negėdinga.
Jolitos Herlyn romanas „Gėdos vaikas“. / Autorės nuotrauka.