Jono Kulikausko paroda „Aš dažnai pamirštu“

VDU menų galerijoje „101“ Kaune buvo eksponuojama (2026 02 25–03 20) menininko Jono Kulikausko paroda „Aš dažnai pamirštu“, tyrinėjanti Vilniaus geto istorijos pėdsakus šių dienų (projektas kurtas 2021 m.) miesto erdvėje. Fotografijose, sukurtose naudojant Antrojo pasaulinio karo laikų objektyvą ir šiuolaikinį 8×10 colių fotoaparatą, dabarties scenos susipina su istoriniais liudijimais ir išgyvenusiųjų pasakojimais, primenančiais apie Holokausto tragediją.

Paroda jau buvo pristatyta Los Andželo universitete, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, „2413 Hyperion Gallery“ galerijoje Los Andžele ir Žydų kultūros ir informacijos centre Vilniuje. „Aš dažnai pamirštu“ 2026 m. rugpjūtį bus pristatyta „Vabamu“ muziejuje Taline. Apie parodą, jos atsiradimą ir santykį su istorine atmintimi kalbamės su tarpdisciplininiu menininku Jonu Kulikausku.

- Parodos pavadinimas „Aš dažnai pamirštu“ skamba labai asmeniškai. Tai frazė iš vienų atsiminimų, kur rašoma „Aš dažnai pamirštu, kad esu gete“. Galbūt galėsite patikslinti ir kas tai sakė... Visgi man įdomu, tai daugiau individuali ar kolektyvinė užmarštis ir ką ši frazė reiškia parodos kontekste?

Ši frazė yra iš Icchoko Rudaševskio dienoraščio. Jame jis rašo, kad yra labai užsiėmęs: daro namų darbus, dalyvauja socialiniuose klubuose, leidžia laiką su draugais, todėl kartais net pamiršta, kad gyvena gete. Mane labai paveikė šis dienoraščio fragmentas, nes getas buvo siaubinga ir žiauri vieta. Vieną savaitę jis rašo apie kasdienius dalykus – mokslus, draugus, veiklas, o jau kitą savaitę pasakoja, kaip gatvėje matė nušaunant mokytoją arba apie augančią baimę, kad karas keičiasi ir situacija darosi vis pavojingesnė. Tai yra tikras liudijimas, savotiškas testamentas. Nors gete buvo daug draudimų ir apribojimų – oficialiai nebuvo skatinama turėti mokyklų, įvairių klubų ar kitų veiklų – tėvai vis tiek stengėsi protestuoti ir išlaikyti kultūrinį gyvenimą. Jie siekė, kad vaikai būtų kuo labiau užimti, kad turėtų veiklos ir mažiau galvotų apie aplink vykstančius siaubingus dalykus. Tai buvo ir tam tikras mėginimas pamiršti, kad esi gete ir bent momentui leisti įsivaiduoti, kad gyveni normalų gyvenimą.

Dažnai sakome angliškai we remember – mes prisimename. Prisimename, kad Holokaustas įvyko, kad tai buvo labai galingas ir skaudus istorinis įvykis. Aš nenoriu, kad tai būtų pamiršta. Asmeniškai pasirinkau šią temą ir todėl, kad visą gyvenimą lankiau šeštadieninę mokyklą lietuvių kalba, bet ten nieko nesimokėme apie Holokaustą Lietuvoje. Vėliau savo sūnų leidau į tą pačią mokyklą, ir jis taip pat apie tai nieko neišmoko. Vaikštant miesto gatvėmis šiandien labai lengva pamiršti, kas čia buvo. Toje vietoje gali stovėti penkių žvaigždučių viešbutis, gražūs butai ar kiti pastatai, žmonės paprasčiausiai praeina, fotografuojasi. Bet aš nenoriu pamiršti, kad šiose vietose kadaise buvo getas ir kad čia vyko tokie dalykai.

- Kada pirmą kartą lankėtės buvusio geto teritorijoje? Ką tuomet pajutote? Gal kažkas nustebino, sukrėtė ją fotografuojant... Ir ar ši paroda pakeitė Jūsų paties santykį su Vilniaus miestu?

Pirmą kartą čia buvau 1993 metais – tai buvo labai seniai. Projekto idėja gimė vėliau –pandemijos laiku. Tuo metu buvau laimėjęs Fulbraito stipendiją, kuri suteikė galimybę kurį laiką pagyventi ir tyrinėti Vilniuje, Lietuvoje. Atvykęs čia apsistojau „Stiklių“ viešbutyje – JAV ambasada mane apgyvendino savo apartamentuose ir dėl pandemijos griežtai nurodė laikytis dviejų savaičių karantino. Negalėjau niekur išeiti, o vėliau ir iš Vilniaus išvykti nebuvo galima. Gyvenau tarsi „auksiniame narve“ – labai gražioje vietoje, bet iš esmės uždarytas. Neturėjau daug ką veikti, tad pradėjau fotografuoti.

Pamenu, buvo sausio mėnuo. Aš esu iš Kalifornijos, todėl toks šaltis man buvo neįprastas. Atidariau viešbučio langą, nes norėjau nufotografuoti gražų vaizdą – ledą ir žiemišką miestą. Bet šaltis mane labai greitai „užklupo“, todėl turėjau skubiai uždaryti langą. Tuo metu man netikėtai šovė mintis: aš gyvenu buvusio Vilniaus geto teritorijoje, penkių žvaigždučių viešbutyje. Aplink – aksominės užuolaidos, prabanga, šiluma. O juk tais laikais čia dažnai nebuvo nei maisto, nei šildymo, nei normalių langų – sąlygos buvo visiškai kitokios. Tas kontrastas mane labai stipriai paveikė. Iš pradžių mano planas buvo Lietuvoje daugiau dirbti su litvakų kultūros tema ir ją dokumentuoti, bet pandemija sustabdė visas veiklas ir keliones po Lietuvą. Tada man kilo mintis, kad galbūt čia ir yra mano projektas – dirbti su Vilniaus geto tema, nes aš jau esu šioje vietoje. Taip nusprendžiau pakeisti savo projektą ir pradėti gilintis į Vilniaus geto istoriją.

- Esate Amerikos lietuvis. Kaip apibrėžtumėte savo santykį su Lietuva šiandien – ar tai namai, šaknys, ar tyrinėjimo teritorija?

Man atrodo, kad mano požiūris į Lietuvą yra panašus į tai, kaip apskritai pradedu savo projektus – tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje ar kitur. Kai atvykstu į naują vietą, pirmiausia mėgstu joje pabūti, vaikščioti, pajusti aplinką. Stebiu, kas čia yra, bet dar labiau galvoju apie tai, ko čia trūksta, ko aš nematau. Dažnai būtent tai, ko nėra, man pasidaro įdomiau nei tai, kas akivaizdžiai matoma. Beveik kiekvienas mano projektas turi tokį aspektą. Pavyzdžiui, esu daręs projektą viename garsiausių Amerikos nacionalinių parkų. Tai vieta, kuri fotografuojama jau apie 150 metų – žmonės ten visada fotografuoja nepaprastai gražią gamtą. Aš buvau pirmasis, kuris nusprendė fotografuoti žmones. Kasmet ten apsilanko apie penki milijonai lankytojų, todėl pagalvojau: kas čia yra, ko trūksta? Be to, tai iš pradžių buvo indėnų žemė – ir tada man kilo klausimas, kur jie dingo?

Panašiai pradėjau ir šį projektą. Visą gyvenimą girdėjau apie litvakus – apie didingą jų kultūrą, apie menininkus, skulptorius, dainininkus, aukščiausio lygio kūrėjus. Bet pats mokykloje apie tai beveik nieko neišmokau. Ėmiau svarstyti: jeigu tai buvo tokia stipri kultūra, jeigu Vilnius buvo vadinamas Europos Jeruzale, kodėl aš apie tai nieko nežinau? Juk pats esu lietuvis. Pradėjau šiek tiek gilintis ir supratau, kad litvakų Lietuvoje beveik nebeliko. Per Holokaustą buvo nužudyta daugiau kaip du šimtai tūkstančių Lietuvos žydų. Po karo jų liko labai mažai, o šiandien Lietuvoje yra, tarkime, mažiau nei penki tūkstančiai. Daugelis išsibarstė po visą pasaulį. Tai mane labai sudomino. Man tai ir yra pavyzdys to, ko trūksta – kas kažkada čia buvo, o dabar beveik nebeliko. Ir kartu kyla klausimas: kas čia yra šiandien, ką tie žmonės dabar daro, kur jie yra. Tokie klausimai dažnai ir tampa mano projektų pradžia.

- Ar galėtumėte atsakyti, Jūsų manymu, šiandien Lietuvoje pakankamai kalbame apie Holokaustą?

Šio projekto laiku, per maždaug penkerius metus, aš pats labai daug išmokau. Pastebėjau, kad yra tam tikras skirtumas tarp lietuvių Lietuvoje ir lietuvių pasaulyje. Lietuvoje gyvena mažiau nei trys milijonai lietuvių, o pasaulyje jų yra dar apie milijoną ar daugiau. Lietuvoje, vaikščiodamas tomis gatvėmis, kurios buvo Vilniaus geto teritorija, kartais matau ženklus – paminklą, lentelę ant sienos, plakatą. Jie pažymi, kad čia buvo getas arba kad šioje vietoje vyko Holokausto įvykiai. Yra ir tokių vietų kaip Kauno IX fortas. Bet vis tiek kartais sunku iki galo suvokti, kas čia įvyko. Yra istorikų, kurie apie tai daug rašo. Pavyzdžiui, Saulius Sužiedėlis yra parašęs labai svarbių tekstų. Aš pats nesu istorikas – esu menininkas. Bet klausydamasis ir skaitydamas supratau, kad net tokie dalykai kaip aukų skaičius kartais skiriasi. Pavyzdžiui, kalbant apie Panerius, skirtingos tautos ar skirtingos šalys pateikia skirtingus skaičius – vieni sako apie 100 tūkstančių, kiti apie 75 tūkstančius. Kartais tai tampa tam tikra politine ar propagandine kova – kas ir kaip nori tą istoriją pateikti.

Tarp pasaulio lietuvių, pavyzdžiui, Amerikoje, kur aš gyvenu, kartais atsiranda kitokia problema – istorinis nutylėjimas. Tas nutylėjimas kartais toks didelis, kad apie Holokaustą mažai kalbama. Niekas nesako, kad jo nebuvo, bet apie tai nėra daug diskutuojama. Man tai buvo labai netikėta… Mokykloje mes mokėmės apie Antrąjį pasaulinį karą. Mano istorijos pratimas buvo parašyti net 17 puslapių darbą apie šį laikotarpį – ir jame nebuvo nė vieno žodžio apie Holokaustą Lietuvoje. Kai apie tai kalbėjau su istorikais, jie sakė: tai yra žiauriausias įvykis, kuris kada nors atsitiko Lietuvos istorijoje. Todėl man atrodo, kad labai svarbu žiūrėti į pilną kontekstą, kuris keičiasi, o kartu su juo keičiasi ir klausimai, kuriuos keliame.

- Kaip sakėte, Jūs nesate istorikas, bet iš esmės atliekate meninį tyrimą, kuris tampa būdu tyrinėti istoriją ir edukuoti. Ar gyvenimas JAV pakeitė Jūsų santykį su Lietuvos istorine atsakomybe? Ar buvimas „tarp“ kultūrų padeda jautriau matyti istorinius sluoksnius?

Gali būti, kad taip. Gyvendamas tarp skirtingų kultūrų dažnai pradedi pastebėti tai, ko nėra. Pavyzdžiui, Kalifornijoje istorija kartais pateikiama labai selektyviai. Kai buvau vaikas, ketvirtoje klasėje mokėmės apie Kalifornijos misijas – katalikų misijas, kurias XVIII amžiuje pastatė ispanai. Mums net reikėjo mokyklai pastatyti mažą tų misijų modelį. (Aut. past. Misijos (isp. misiones) yra istorinės religinės gyvenvietės ir pastatai, susijusios su religine veikla. Jos atsirado Ispanijoje, kur šias kūrė ispanų misionieriai ir tai buvo dalis imperijos plėtros. Žymiausios misijos yra Meksikoje, Kalifornijoje, Argentinoje). Visgi mes beveik nieko nesimokėme apie vietinius indėnus. Tik tiek, kad jie padėjo statyti tas misijas. Bet šiandien mes žinome, kad indėnams tų misijų visai nereikėjo – jie ten jau gyveno savo gyvenimą. Tuo laikotarpiu mirė didžiulė dalis vietinių gyventojų. Apie tai mokykloje beveik nekalbėjome. Man buvo labai liūdna tai suvokti.

Kai žiūriu į Lietuvą kaip fotografas ir kaip dažnas lankytojas – pirmą kartą čia buvau 1993 metais, o dabar esu buvęs jau gal dešimt ar dvylika kartų – visada bandau žiūrėti tuo pačiu principu: kas čia yra ir ko čia trūksta. Kartą lankiausi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Žiūrėjau į ekspoziciją ir man kilo klausimas – kur čia žydų istorija? Kodėl nerandu? Kartais žmonės atsako, kad žydų istorijai yra atskiri muziejai. Šitai labai greitai sukuria įspūdį, kad tai tarsi „kiti žmonės“, o ne bendros istorijos dalis. Jeigu tai yra Lietuvos nacionalinis muziejus, kodėl jame nėra visų Lietuvos istorijos dalių? Amerikoje taip pat turime atskirų muziejų – pavyzdžiui, afroamerikiečių istorijos muziejų. Bet tuo pačiu daugelyje nacionalinių muziejų visos istorijos vis tiek pateikiamos kartu. Man atrodo, kad Lietuvoje taip pat būtų įdomu daugiau galvoti apie tai, kad čia gyveno daug skirtingų žmonių: lietuvių, lenkų, rusų, žydų. Tuomet kyla klausimas – kas yra lietuvis? Kaip ir dabar yra parodų, kurios klausia: kas yra vilnietis? Aš pats nežinau galutinio atsakymo. Bet žinau, kad žydai mokėjo mokesčius, turėjo žemės, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo valstybės gyvenime. Tai reiškia, kad jie buvo šios visuomenės dalimi.

- Man taip pat įdomu, kaip rinkote istorinius aprašymus ir išgyvenusiųjų liudijimus? Ar susidūrėte su etinėmis dilemomis? Visgi tai trauminės istorijos medžiaga.

Aš daug skaičiau. Kai kas klausia, kur radau dienoraščius – daug jų galima rasti bibliotekose. Yra labai žinomų liudijimų, kaip žymaus poeto Abraomo Suckeverio. Jis išgyveno getą ir vėliau emigravo į Izraelį. Ten jis daug metų dirbo redaktoriumi ir išsaugojo jidiš kalbą. Taip pat radau daug kitų dienoraščių. Kartais skaitai ir pamatai, kad skirtingi žmonės mini vieni kitus, kad jie vienas kitą pažinojo. Tai sukuria visai kitą istorijos pojūtį. Mane labai paveikė ir Samuelio Bako istorija. Jis vis dar gyvas, gyvena JAV, Masačusetse. Lietuvoje net yra Samuelio Bako muziejus. Radau ir senų vaizdo įrašų iš devintojo dešimtmečio, kuriuose kalba įvairūs žmonės. Etinių problemų man beveik nekilo, nes dauguma šių liudijimų buvo parašyti ir išleisti tam, kad būtų skaitomi.

- O kodėl pasirinkote Antrojo pasaulinio karo laikų objektyvą ir 8×10 colių fotoaparatą?

Tai buvo logiškas sprendimas. Pasirinkau didelio formato fotoaparatą – 8×10 colių, – nes jis leidžia sukurti labai detalius vaizdus. Tiesa, ši technologija jau buvo sena net Antrojo pasaulinio karo laikais, bet ji buvo naudojama nuo XIX amžiaus. Aš naudojau Antrojo pasaulinio karo laikų 300 mm objektyvą. Toks židinio nuotolis maždaug atitinka žmogaus regėjimą – nei per daug priartina, nei nutolina. Be to, šis objektyvas turi savo istoriją. Net jei žiūrovas to iš karto nežino, pats faktas, kad tai karo laikų optika, suteikia vaizdui tam tikrą papildomą sluoksnį. Didelio formato fotografija turi ir praktinių iššūkių. Aparatas labai sunkus – visa įranga gali sverti apie 20 kilogramų. Reikia nešiotis negatyvinės juostos kasetes ir visą įrangą. Negatyvus ryškindavau pats. Vilniuje buvau išsinuomojęs butą ir vonios kambaryje pasidariau improvizuotą tamsų kambarį. Vakare ryškindavau negatyvus, džiovindavau juos duše, o ryte fotografuodavau telefonu ir perkeldavau į kompiuterį, kad galėčiau pamatyti rezultatą. Todėl tai buvo labai ilgas procesas.

- Kodėl fotografijas eksponuojate kaip objektus – segtuvuose, ant stalų?

Kai skaitai dienoraščius, laikai rankose knygą. Tai labai asmeniškas veiksmas. Aš galvojau apie tai. Įsivaizduokime, kad Vilniaus gete buvo apie 40 tūkstančių žmonių. Jei kiekvienas jų būtų parašęs po dienoraštį ar palikęs dokumentą, turėtume milžinišką archyvą. Man patiko mintis, kad žiūrovas gali paimti fotografiją į rankas ir pats ją apžiūrėti. Tai tampa asmeniška patirtimi. Bet kartu parodoje yra ir bendras stalas – tarsi bendruomenės vieta, kur visi susitinka su ta pačia istorija. Man taip pat svarbu, kad žmonės gali paliesti tikrą sidabrinės fotografijos atspaudą. Daugelis šiandien fotografiją mato tik telefone ar kompiuteryje. O čia tai yra fizinis objektas – padarytas mano rankomis. Kai žiūrovas ją paima į rankas, atsiranda ryšys.

- Fotografija gali veikti kaip atminties forma. Ar ji padeda prisiminti, ar gali sukurti iliuziją, kad jau „įamžinome“ ir galime pamiršti?

Tyrinėdamas šią temą daug galvojau apie sluoksnius. Viduramžiais knygos buvo rašomos ant pergamento. Kartais senas tekstas būdavo nutrinamas ir ant jo rašomas naujas. Po šimto metų dar galėdavai įžiūrėti ankstesnio teksto pėdsakus. Man atrodo, kad miestai veikia panašiai. Istorija turi sluoksnius. Mano fotografijos rodo vietas, kuriose kažkas įvyko, net jei šiandien to nebematyti. Kartais fotografuoju specialiai taip, kad matytųsi detalė – senas pastato fragmentas, siena, kuri liko nepasikeitusi. O šalia gali būti visiškai naujas, tvarkingas pastatas. Ta nuotrauka tarsi sako: pažiūrėkite – čia kažkas buvo.

Jono Kulikausko parodos „Aš dažnai pamirštu“ akimirkos. Urtės Serapinaitės nuotraukos.