Jono Meko musės

„Beprotybės daina“, „Ruduo“, „Ant tilto“. Verčiu knygos lapus krentant paskutiniams lapams už sodybos lango. Langu praropoja tingi musė. O man atliepia J. Meko „Niekas yra musė. Niekas musės prazvimbimas“. Neilga esė, inspiruota zyziančios musės.

Rami, asketiška, netgi šiek tiek pakylėta J. Meko kalba veria savotišką idilės pasaulį, kur paprasti daiktai, jausenos, mintys įgyja reikšmę pačiam kūrėjui.

Jonas Mekas rašė apie daiktus.

Jonas tiesiog rašo daiktus, toks jo būdas.

Viskas yra daiktai. Kuriuos matai, jeigu matai. (Landsbergis V., 2021)

Musė – taip pat iš daiktų kategorijos. Ji atgyja J. Meko prisiminimuose. Ir ne bet kokia, o lietuviška! Juk neįmanoma įsivaizduoti kaimo vasarą be musių. Arba musių be kaimo vasarą.

Pripažindamas, kad musė yra tarsi niekas, kartu J. Mekas nutyli, jog ji yra viskas, nes ji sužadina prisiminimus. Ir sėdi J. Mekas prie lango, ir mąsto apie muses. „Prikelia tolima ir artima“ – tolima geografiškai, artima – vidumi, širdimi.

Esė parašyta 1947-aisiais, vadinasi, J. Mekas dar buvo Vokietijoje, nes į JAV emigravo po poros metų, 1949-aisiais.

Vangiai pralėkusi pro šalį musė nuneša prisiminimais į kaimą vasarą. Šį sykį ne į lauko darbus, o į tingią popietę. Kai viskas pritvinkę kaitros. Ir visa, kas gyva, tūno pavėsiuose. Tačiau nuorodos į ūkio darbus neišvengiamos: „ant tuščio žanginio sukabinti dalgiai“, „pintelė, plaktukas numestas“. Čia atsiskleidžia ir J. Meko išsaugota tarmė. Tai kalba, pasisavinta iš Semeniškių gyventojų, pvz., „vidudienis ir šilima“. Kai kurie posakiai vulgaroki, kaip Donelaičio ar Žemaitės, kaip „jų plieniniuose ašmenyse dega atošvaistai“.

J. Mekas, kaimo žmogus (pats pasisakydavo, jog yra ūkininko sūnus), iš ženklų nujaučia artėjančią audrą: deginanti kaitra ir sunerimusios musės. Mes juk net turime lietuvišką posakį „tyla prieš audrą“.

Aplinka sustingusi. Pasakotojas sustingęs ir tingus. Net pats pasakojimas vyniojasi lėtai, niekur neskubant. Visa tampa viena: pasakotojas susitapatina su gamta: „pats esi tas vidudienis ir šilima“.

Pabaigiama žodžiais „dega, taip dega“. Ir čia jaučiamas nerimas. Nors kas bus toliau, autorius neišduoda, bet galima nujausti, jog artėja toji audra. Tiesioginė ar perkeltinė.

Lieka klausimas, ar J. Meko tekstas apie musę – esė ar novelė? Gal esė? Juk nedidelis kūrinėlis, kur atvirai reiškiamas individualus ir originalus autoriaus požiūris į reiškinį ar problemą, nėra galutinio sprendimo, vertinimo. Kaip novelei trūktų konflikto, netikėtos pabaigos, o „Musėje“ tėra ramus J. Meko kalbėjimas.

Bet, ko gero, genialūs kūrėjai į jokį žanrą netelpa.

Per musės vaizdinį išreiškiamas gimtinės ilgesys. J. Mekas tarsi gyvai mato savo gimtąjį kaimą, nes susitelkia į detales.

Tai tam tikra gyvenimo filosofija, vedanti prie Arvydo Šliogerio „Bulvės metafizikos“: „Jei išvydai bulvę, debesį virš javų lauko, kalvos liniją, Vermeerio mergaitę, skaitančią laišką, jeigu iš tikrųjų išvydai, pamatei, praregėjai ir netekai žado, to pakanka visam gyvenimui; ir visai kūrybai. Vienintelis tikslus žodis, kuriuo galima nusakyti tokias patirtis, yra nuostaba. Patirti reiškia nustebti. Ir jeigu nustebai kartą, du, tris, esi pasmerktas klausti visą gyvenimą ir klausti vis tą patį: kas gi tai, velniai griebtų, kas gi tai? Juk jeigu išvydai ir praregėjai bent vieną sykį, esi pasmerktas regėti visą laiką ir visais laikais“ (Šliogeris A., 2010). J. Meko „Musėje“ taip pat justi nuostaba: jei išvydai ir praregėjai, esi pasmerktas regėti visą laiką...

Ir dar vienas A. Šliogerio klausimas: „Ką reiškia suprasti pasaulį, suprasti daiktą, suprasti žmogų, žodžiu, suprasti visa, su kuo man tenka susitikti arba nesusitikti?“ (Šliogeris A., 2010). Nežinia, kaip atsakytų pats J. Mekas, kurio jau neturime tarp gyvųjų... Tarčiau, jog suprasti pasaulį padeda kūryba. Būtent kūryba atsako į egzistencinius klausimus. Kuriantis žmogus – visada klausiantis ir ieškantis žmogus. O kūrybiniam įkvėpimui užtenka ir prazyziančios musės. Ne bitės, ne drugelio, o paprastos lietuviškos musės.

Jono Meko „Beprotybės daina“

„Beprotybės daina“ susideda iš septynių miniatiūrų. „Širdis negali dainuoti ramiai“. Nuo šio jausmo pradedama beprotybės refleksija. O pabaigoje ištariama, jog „staiga mane apėmė neapsakoma ramybė“. Ir paskutinis sakinys, tarsi sapnas: „Tai aš pradėjau bėgti išilgai lauko, ir bėgau, kol parkritau, ir aš gulėjau vynuogyno vidury, veidu į dangų.“ O tarp to ir to jausmo prasiveržia jausmų kaitra.

J. Mekas jaučiasi esąs kalinys: „Išleiskite mane iš čia!“ Ir veržiasi kitur: „Aš turiu kloniuose pažįstamų gėlių ir paukščių giriose.“ Neišvengiamai veržiasi į Lietuvą.

Kodėl J. Mekas kalba apie beprotybę? Kodėl pats jaučiasi beprotis? Kasgi yra ta beprotybė, tas pamišimas?

Anot J. Meko, bepročiai atvirai reiškia besiveržiančius jausmus ir atveria savo sielą visam pasauliui. Aplinka atsiliepdama juos įkalina psichiatrijos ligoninėse. Tačiau minimas J. Meko „narvas“ gali būti ir kaip metafora pasaulio, aplinkybių, žmonių, visa, kas neleidžia jaustis laisvam. Vėliau teigia: „Aš vaikštau po savo ankštą narvą ir mano nervai virpa.“

Pats jaučiasi beprotis:

Aš pamišau šioje kasdienybėje,

aš pamišau nuo jūsų kalbų,

aš pamišau bežiūrėdamas į jūsų akis.

Ir mano smegenys nustojo mąstę.

Ir savo jausmų aš daugiau nebepažįstu.

Įdomu tai, kad J. Mekas ir kituose įžvelgia beprotybę: „aplink mane visi pamišę“.

Šioje esė J. Mekas sudėjo ir atsiminimus ar patirtus jausmus jau būnant emigracijoje. Parašyta 1946 metais, kai J. Mekas dar nebuvo JAV. Galbūt rašo apie priverstinių darbų stovyklą Vokietijoje? O galbūt rašo kankinimus patyrusių žmonių vardu? Juk rašoma: „Tik šie vaiduokliai aplink, šie nužudytųjų žvilgsniai, šitos akys.“ Tačiau tie skriaudikai palydimi krikščioniškai: „Atleiskite jiems, nes jie nežino ką daro.“

J. Mekas rašo ir apie patirtas traumas, tiek savo, tiek kitų, jos persikelia į sapnus: „Jūs šokate iš lovos, peržiūrite iš naujo savo drabužius, ar nėra dar ko, nuplėšto nuo stingstančio piršto žiedo, dar ko.“

Žmogus, praradęs savo gimtinę, naujoje aplinkoje savaime yra kitoks. Kitoks ir Kitas. Gyvena vieną gyvenimą, o mintimis yra visai kitur, o tai skatina asmenybės susiskaidymą. O susiskaidymas veda link beprotybės.

J. Meko „Beprotybės daina“ įkrauta sunkių energijos pliūpsnių. Pasakojimas banguoja. Čia retoriniai klausimai, čia – sušukimai. Į beprotybę veda ir valdžios sistema, trėmimai, lageriai, žmonių išnaudojimas... J. Mekas viso to gal ir nepatirtų, jei nebūtų akylas ir jautrus aplinkai: „[J]eigu mano širdis būtų kitokia.“ Tai neabejotinai genialaus kūrėjo ištarmė.

Ir įsigilinusi į „Beprotybės dainą“ suvokiau, jog mes visi esame bepročiai vieni kitiems. Ir būsime tol, kol jausimės atskirti nuo pasaulio, kuriame gyvename, nuo kito žmogaus. Nes visada bus Aš ir Kitas.

Kirba klausimas, kaip J. Mekas, taip šiltai atsiliepiantis apie savo gimtinę „Musėje“, prisitaikė Čikagoje, vėliau – niekada nemiegančiame Niujorke, į kurį emigravo? Tai juk du skirtingi poliai...

Pradėjau kalbėti apie „Musę“, apie daiktus ir jų reikšmę J. Meko kūryboje. Pabaigsiu Antoine de Saint-Exupery citata: „Daiktų prasmė keičiasi priklausomai nuo namų prasmės.“ (Exupery, 2007). O kai nebėra namų, kas belieka? Beprotybė?

Dauguma diasporos atstovų kalba apie benamystę – gimtinė nepasiekiama, o ten, kur esi, esi svetimas. Ta atsvara benamystei – kūryba. Nevilties ir sumaišties kupiname pasaulyje, liūdname pasaulyje, menininkas kurdamas tarsi pakyla virš viso to. Menas paveikia žmogų. Ir kuriantį, ir tą meną „vartojantį“. Kūryba yra pabėgimo būdas.

Tik kurdamas, mintimis, J. Mekas grįždavo į savo Semeniškius. O būdamas svetur, su kino kamera kurdamas dienoraščius, J. Mekas įsitraukia ir į Niujorko gyvenimą, netgi atitoldamas nuo lietuvių bendruomenės, bičiuliaudamasis su visame pasaulyje garsiais menininkais. O širdyje išlieka toks paprastas „kaimo vaikas“, gebantis aprašyti zyziančią musę. Gebantis nustebti pasaulio grožiu.

Niekas yra musė. Niekas musės prazvimbimas.

Jovitos Poviliūnaitės iliustracija.

Šaltiniai:

· Landsbergis, V. „Jono daiktai“ iš Mekas, J. Poezija. Raštai. I tomas (2021) pratarmės, p. 5.

· Saint-Exupery, A. 2007, Citadelė. Tyto alba: Vilnius, p, 15.

· Šliogeris, A. 2010, Bulvės metafizika. Apostrofa: Vilnius. p. 11, 18.