Jovita Poviliūnaitė. Trys novelės

DAILININKO MEILĖ

Jis buvo dailininkas profesionalas. Ne mėgėjas. Ne amatininkas. Bet ir ne šiuolaikinio meno atstovas. Buvo tobulai įvaldęs piešinį. Galėjo nupiešti portretą vos žvilgtelėjęs į žmogų. Tapė net įžymių žmonių, politikų, visuomenės veikėjų portretus. Bet...

Dailininkas įsimylėjo.

Jo meilė buvo jūra. Ir jis troško nutapyti mylimosios portretą. Paliko sotų gyvenimą mieste ir išsinuomojo atokų namelį netoli jūros. Kiekvieną rytą keldavosi su aušra ir nešinas molbertu, drobe, bei dažais keliaudavo į pajūrį.

Kas yra jūra? Banga, dūžtanti po kojomis? Sauja akmenėlių? Rastas gintaras? Ar begalybė su išdidžiais laivais tolumoje?

Kiekvieną rytą dailininką ištikdavo nuostaba. Kiekvieną rytą jūra būdavo vis kitokia. Kas toliau? Gal dailininkas atsidustų ir grįžtų į miestą, kur toliau tapytų žmonių portretus? Bet ne... Jis juk iki gyvenimo pabaigos žinotų ir tai jį graužtų – jis neįminė jūros mįslės. Nenutapė mylimosios veido.

Vieną rytą surado vienišą valtelę. Susidėjo molbertą, teptukus. Įlipęs, pasistūmė nuo kranto. Sako, jog vis dar tebeplaukioja. Kartais pasirodo prie Baltijos krantų. Jūrą pamilęs, jos rūmuose apsigyvenęs, amžiams plaukios mylimosios glėbyje.

Žmonės aptiko jo vienišą trobelę. Ten buvo gausybė nuostabiausių paveikslų. Ekspresijos pagautų audringų bangų, ramaus horizonto, laivo tolumoje. Tik viena drobė buvo balta. Niekas į ją nekreipė dėmesio, bet tai buvo.... jūros portretas.

O kai pavargdavo akys tapant, jis šokdavo į jūros bangas ir atsiduodavo jos glamonėms.

Kas tu, jūra? Kas? Kas?

Tapė akmenėlius.

Tapė išmestas žoles.

Vienišus laivus.

Pavienius poilsiautojus.

Saulėlydį.

Bet visa tai buvo apie jūrą. Ne jūra...

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.

UŽUOLAIDĖLĖ SU OBUOLIUKAIS

Aprasojęs nuo alsavimo lango kamputis, vos vos pakelta užuolaida. „Stasė ir vėl savo „tarnyboje“, konstatuoju faktą išeidama iš laiptinės. Kažin, pastebės, jog aš su nauju paltu? Nutars, kad išgražėjau, nes kavalierių susiradau? O išties man pirmąją algą išmokėjo. Nebereikės gyventi iš vieno kito nupirkto paveikslo. Dabar aš – iliustratorė. O mano naujas paltas tikrai neprastas – oranžinis su mėlynomis sagomis.

Kieme sutrupinu papelijusią duoną. Balandžiai plaka sparnais ir leidžiasi prie mano kojų. Vienas kitą vydami besotiškai graibsto trupinius. Išpurtau maišelį. Kai trupinių nebelieka, būrys pakyla ir lieku viena.

Ne viena. Net nugara jaučiu Stasės žvilgsnį. Tyčia staiga atsisuku. Užuolaidėlė sujuda. Tiesą pasakius, net nežinau, kaip Stasė atrodo. Aš mielai su ja pasikalbėčiau, apie naują paltą papasakočiau, jos jaunystės istorijas išklausyčiau (juk visos senolės jų turi?). Bet žmonių ji prisibijo.

Stasė, ko gero, viską žino apie šio namo gyventojus. Bent jau tai, ką gali pamatyti ir suprasti iš jų atsitiktinių pokalbių, vairuojamų automobilių, dėvimų drabužių, vedžiojamų augintinių. Vos prašvitus, keliasi ir keliauja prie virtuvės lango. Jos butas pirmame aukšte, langas atsiveria į kiemą. Taigi – patogi vieta stebėjimams.

Stasė net į bažnyčią neina, kaip būdinga jos amžiaus senoliams. Ar ji netikinti? Ar tiesiog nebepajėgia? Ar bijo ko nors nepamatyti?

Daugiabutis nėra labai jauki vieta gyventi. Nuolat girdžiu savo kaimynus: kada prausiasi, kada pietus gamina, kada tualete vandenį nuleidžia. Suloja šuo. Rūsy prabėga žiurkė. Sukosti sergantis vaikas. Jei Stasė trokšta viską pamatyti, aš netrokštu, bet viską girdžiu.

Užtempiu ant porėmio drobę. Obuoliukais marginta užuolaidėlė. Ranka, nuvalanti apgaravusį nuo kvėpavimo langą. O veidas? Veido nėra… Tik mistinė dėmė. Kodėl aš tai tapau? Nežinau… Tikrai nežinau… Tiesiog jausmas…

O kažkas šįryt ne taip. Pramiegu į darbą. Lėkdama laiptais vos neužlekiu ant miniatiūrinio šuns, kuris mane palydi lojimu. Išgriūnu pro duris. Bandau užkurti automobilį, bet šis lyg tyčia spyriojasi. Išlipu. Spardau padangas (lyg tai padėtų). Skambinu viršininkui ir kažką kliedžiu, bet visai ne apie automobilį.

Viršininkas mane pertraukia ir pasiūlo kelias išeigines: „Matau, kad pervargote“. Man gėda. Bet… Tik padėjusi ragelį suvokiu, kas nutiko. Įlipu į mašiną. Ši lyg niekur nieko užsikuria. Pradedu isteriškai kvatoti: „Aš gavau dvi išeigines“. Išriedu iš kiemo, apsuku kvartalą, užsuku į prekybos centrą. Ta proga perku maskarponės pyragą. Švęsiu.

Grįžusi į kiemą ir pastačiusi mašiną, matau kažin kokį sujudimą prie laiptinės. Išsigąstu, gal gaisras? Bet ne. Stovi greitoji. Kažką išneša ant neštuvų. Suvokiu, jog tai Stasė. Ją paguldo ant lovos su ratukais. Aš kaip tik esu per keletą žingsnių. Tik dabar pirmą kartą išvystu jos veidą. Gausiai išvagotas raukšlių, pabalęs. Ne tokį įsivaizdavau. Kur skvarbus žvilgsnis?

Kaimynai ilgesingu žvilgsniu palydi greitosios automobilį. Visiems jos truks.

– Kad tik greičiau pasveiktų…

– Nelengvas gyvenimas buvo.

– Du sūnūs avarijoj žuvę, – dalinasi žiniomis kaimynė iš gretimo buto.

– Tikėkimės, greitai sugrįš…

Dabar kiekvieną rytą žvilgteliu į pirmo aukšto langą, užuolaidėlė nesujuda. Su obuoliukais. Užtraukta. Viduje tamsu. Suspaudžia širdį.

Ar buvo skanus maskarponės pyragas, nežinau. Padėjau ant šaligatvio. Sulėkė būrys. Balandžiai kapoja stipriais snapais. Kažkaip ne taip. Viskas kažkaip ne taip. Nuo pat pradžių.

Paveikslą užtapiau baltai. Persišvietė tik obuoliukai. Svetimkūniai drobės baltume.

Stasė nebegrįžo.

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.

TIKRIAUSIAI TUOMET GYVENIMAS VIRSTA SAPNU

Vėlus vakaras kalbino miestą skalbiančią liūtį. Dideli vandens lašai balas vertė sūkurinėmis voniomis, žiro nuo stotelėje laukiančiųjų skėčių. Nebuvo anei kokios pastogės. Iš už kampo, taškydamasis į visas puses, atlėkė troleibusas. Susiskleidė skėčiai, durys spėriai užsitrenkė už įlipusiųjų nugarų.

Stotelių švieslentė neveikė, pro aprasojusius langus vargei galėjai ką įžiūrėti. Teliko kliautis intuicija, kurioje stotelėje išlipti. O dar šviesa, menka švieselė palubėje, pažybčiojo ir nutarė paskandinti troleibusą tamsoje. Makabriškai švietė į savo išmaniuosius sulindusių keleivių veidai, kartais dar nušviečiami šviesoforo spalvomis ar reklaminėmis iškabomis, kurios įmantriai išsirangydavo ant veidų bei drabužių.

Du kartus prie stotelių atsidarė durys. Bet niekas į troleibuso tamsą neįlipo ir iš jos neišlipo. Tik sustojus trečiojoje įvyko net trys pokyčiai. Pirma, įsižiebė šviesa. Antra, įsijungė stotelių švieslentė. O trečia, įlipo vyras ilgu lietpalčiu, nuo kurio ritosi lietaus lašai.

Vyras buvo nenusakomo amžiaus, aukštas, liesas ir dėl to jo sulytas ir nuo ilgo nešiojimo nudrengtas paltas nevykusiai pynėsi jam tarp kojų. Žili plaukai ir barzda buvo sulipę tiek nuo drėgmės, tiek dėl nepriežiūros.

Vyras atsisėdo nei pasižymėjęs bilietėlį, nei nusipirkęs jį iš vairuotojo. Atsisėdęs taip, kad matytų kitus troleibuso keleivius, vyriškis atsikrenkštė, akivaizdžiai reikalaudamas bent kokio žvilgsnio ar judesio, bet niekas nepasikeitė: švietė mobiliųjų ekranai ir į juos įnikę žmonės buvo jau ne šioje erdvėje.

– Velniava, – garsiai nusikeikė ir paglostęs barzdą pridėjo, – ok, būsit statistai. Ir tokių reikia. Taip. Taip. Scenografija tikrai išmoninga. Scenografai padirbėjo, – tarė dairydamasis po troleibusą.

„Nuostabūs gyvenimai, nepakartojami likimai, kurie pinasi tarp keturių sienų keletą valandų dėka manęs“, pagalvojo, bet nepasakė lietpalčio savininkas.

Staiga pragysta paukštis. Lygiai taip, kaip aprašyta H. Murakamio „Prisukamo paukščio kronikose“.

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.

– Muzikos režisierius irgi pataikė. Kokia aliuzija!

Staiga atsidaro durys ir įlipa moteris baltai grimuotu veidu.

– Va, ir pagrindinė aktorė, – taria savimi užtikrintu balsu.

– Aktorė? Ne, ne. Man tik vieną stotelę, – atsižymi bilietėlį „Žiogo“ programėlėje.

– Kaip ne aktorė? Aš juk pasakiau, – širsta vyras.

– O kas jūs būsit?

– Kaip tai kas? Ogi režisierius! Tiesiai iš Sapnų teatro! „Nuotolis skiriantis aktorių nuo personažo, kuriam jis įkvepia gyvybę, ne toks jau didelis“, teigė Alberas Kamiu.

– Beprotis kažkoks, – sušnabžda įlipusioji.

Moteris nori dar kažką sakyti, bet sustingsta. Staiga pajunta, jog erdvė prasiplečia, jie esti scenoje. Priešais eilėmis susodinti žiūrovai. Negali įžiūrėti jų veidų, bet jie atrodo labai įsigilinę į tai, ką mato.

Moteris per akimirką tampa personažu. „Ką ten apie nuotolį tarp aktoriaus ir personažo sakė režisierius?“ Ji apsidairo, bet jo scenoje nematyti. Dar kartą pasigirsta prisukamas paukštis. Statistai pakyla nuo kėdžių tarsi ką tik būtų pabudę.

Scenoje pasigirsta silpnas beldimas ir ima judėti parketo lentelės. Iš grindų kalasi pakalnutės, jų jau pilna scena. Žiūrovai aikteli iš netikėtumo.

– Kaip gražu, – atsidūsta ir iš kažkur atsiradęs režisierius. – Gėlės scenografams!

Scenoje prapliumpa visų užmirštas lietus. O salėje – aplodismentai.

– O bilietėlį, režisieriau, nusipirkote?