K. Navako atminimo vakare: apie neišblėsiantį kūrybinį palikimą ir poeto įvaizdį

Neišblėsiantis kūrybinis palikimas

Pradėdamas atminimo vakarą Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, rašytojas Gediminas Jankus pašmaikštavo, kad netrukus visi pajus K. Navako dvasią. Centrinis Kauno knygynas buvo poeto pamėgta vieta, čia jis dažnai lankydavosi, ieškodavo savo išleistų knygų ir minėdavo knygyną savo kūryboje.

Renginio vedėja E. Drungytė, džiaugdamasi susirinkusiųjų gausa, pasidalijo mintimi, kad Kauno žmonės, o ypač – menininkai labiausiai pasiilgę tų laikų, kai galėdavo neskaičiuodami laiko sėdėti kavinėse Laisvės alėjoje, diskutuoti apie teatrą, knygas, muziką ir drąsiai kritikuoti ar pagirti vienas kitą. „Mes buvome vienas kumštis, vienas geras vyno butelis – išlaikytas, sodrus, kvapnus ir turintis aukščiausią įvertinimą“, – apie ypatingus įvairių sričių Kauno menininkų santykius kalbėjo E. Drungytė. Šiai vieningai ir margai bendruomenei, žinoma, priklausė ir K. Navakas.

Anot renginio vedėjos, K. Navako asmenybės negalima ir tikriausiai neįmanoma atskirti nuo jo kūrybos. Plika akimi buvo galima matyti Kęstučio norą būti kitokiu, išsiskirti iš minios: ilgi plaukai, jaunystėje dėvėtas ilgas velveto paltas su pelerina, siekis būti arčiau Bodlero ir kitų Vakarų poetų, noras išsiskirti intelektualumu ir meistryste. Tačiau, E. Drungytės teigimu, poeto įvaizdis kada nors nublės, bet niekada nenublės tai, kas liko knygose, –K. Navako kūryba stovės lietuvių literatūros klasikų gretose ir kiekvieno save vertinančio lietuvio namų bibliotekoje.

Prisiminimuose – pripažinto poeto įvaizdis

Reikšmingas atminimo vakaro akcentas – K. Navako eilės, kurias skaitė jo kolegos ir bičiuliai, besidalindami prisiminimais apie poetą. Režisierius Vytautas Balsys prisiminė Hamburge vykusį K. Navako poezijos vakarą, kuriame poeto kūrybą skaitė ir dabar žymūs Vokietijos aktoriai. Šis susitikimas simbolizavo K. Navako kūrybos „išėjimą“ į pasaulį, tarptautinį pripažinimą.

Buvęs ilgametis Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas Sigitas Klibavičius dalijosi prisiminimu apie darbą kartu su K. Navaku, kuriam pasiūlė parašyti pjesę pagal Juliaus Kaupo pasaką „Daktaras Kripštukas pragare“, ir išmoktą pamoką, kad su Nacionalinės premijos laureatais reikia bendrauti „kitaip“.

Tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė K. Navako asmeniškai nepažinojo, bet sekė jo, kaip kūrėjo, kelią. Renginio viešnia prisiminė, kad jaunystėje poetas būdavo visuomet pasitempęs ir tiesus, lyg iš anų laikų nužengęs Baironas.

Į K. Navako atminimo vakarą susirinko gausus būrys poeto bičiulių ir kūrybos gerbėjų. / G. Navakauskaitės nuotrauka.

K. Navakas – tarp mūsų

Atminimo vakarui artėjant link pabaigos buvo prabilta apie paskutiniuosius K. Navako gyvenimo mėnesius. G. Jankaus teigė dar niekada gyvenime nematęs tokios paniekos atsėlinančiai mirčiai ir stojiškumo.

Galerininkė ir tapytoja Irena Mikuličiūtė-Mika dalijosi jautriais žodžiais, minėjo esanti emociškai nenutraukusi ryšių su K. Navaku, todėl šnekėti apie jį, kaip apie išėjusį, negalinti, nenorinti priimti šio fakto, nes jai poetas – vis dar gyvas.

Atsisveikindama su susirinkusiaisiais E. Drungytė iškėlė retorinį klausimą: ar būtume susirinkę, jeigu K. Navakas būtų visus pakvietęs? Ir pasidžiaugė, kad šį vakarą Kęstutis, Kaunas ir lietuvių literatūra vienoje salėje – Centriniame Kauno knygyne.