Kai netektis keičia viską

Aistės Šopos ir Leonardo Šopos, parašytas mamos ir iliustruotas sūnaus, šiuolaikinis romanas „(ne)kaltas“ (išleistas „ASOPA“ 2024 metais) nagrinėja paauglio vidinius išgyvenimus po tragiškos draugo netekties. Kūrinyje pasakojama apie jauno vaikino Luko gyvenimą prieš ir po geriausio draugo Manto siaubingos mirties. Prieš tragediją jaunuolio gyvenimas buvo įprastas: draugai, pirmoji meilė, nauji potyriai, barniai su tėvais, pokštai, klaidos. Po tragedijos viskas pasikeičia: atsiranda baimės, kaltės jausmas, priklausomybės ir noras bėgti nuo savęs.

Pirmiausia noriu apžvelgti knygos pateikimą. Romano viršelis margas grafičiais, kurie toliau atsispindi siužete. Ant viršelio vaizduojamas vaikinas, nupieštas paprastu pieštuku. Jis atrodo susimąstęs, galbūt ir jaučiantis kaltę – tai suteikia rimtumo ir savigraužos jausmą. Ypač dėmesį patraukia tai, kad kiekvienas knygos puslapis apvedžiotas juodu, stambiu rėmeliu. Šis kontrastas tarp spalvoto viršelio ir tamsesnio, gilesnio knygos turinio patraukia skaitytojo dėmesį.

Siužetas gana paprastas ir aiškus, todėl romanas prieinamas įvairaus amžiaus skaitytojams. Knyga skaitoma iš Luko perspektyvos – tai leidžia pajusti jausmus, baimes ir vidinius konfliktus, kuriuos autorė norėjo perteikti. Kūrinio raišką sustiprina naudojamas šiuolaikinis jaunimo žargonas, pavyzdžiui, garinti, daužo, dvam–tram, afterparčius, tokia kalba leidžia skaitytojui, ypač paaugliui, lengviau įsijausti į istoriją ir susitapatinti su pagrindiniu veikėju. Be to, toks kalbos pasirinkimas skatina jaunimą domėtis knygomis ir lengviau jas priimti.

Kaltės jausmas šiame romane atrodė kaip atskiras knygos veikėjas. Jis tarsi lydi pagrindinį veikėją Luką visur – nuo kasdieninių veiklų iki pačių sunkiausių gyvenimo etapų, todėl kaltė tampa labai svarbia viso pasakojimo dalimi. Skaitydama jaučiausi taip, lyg pati išgyvenčiau Luko vidinį skausmą. Šis jausmas ypač įtraukė, nes norėjau sužinoti, kaip toliau vystysis tokia sunki emocija ir kaip Lukas su ja taikstysis. Būtent dėl to knyga skaitėsi greitai – ne tik dėl lengvai suprantamo siužeto, bet ir dėl noro suprasti, ką iš tiesų jaučia paauglys.

Knygoje veikėjas Lukas išgyvena priklausomybės kelią. Priklausomybės stipriai akcentuojamos visame kūrinyje, parodoma, kaip jos progresuoja nuo silpnesnių iki stipresnių, atskleidžiamos tiek fizinės, tiek psichologinės jų pasekmės. Ši tema ypač svarbi, nes priklausomybės yra labai aktualios jaunimui, tačiau ir vyresnio amžiaus skaitytojai labiau supranta jų žalą ir poveikį jaunam žmogui. Lukas pats mini, kad narkotikų vartojimas jam padeda atsipalaiduoti arba bent trumpam pamiršti praeitį. Tokie žodžiai yra dažnai girdimi realybėje iš paauglių, todėl tai suteikia romanui tikrumo ir padeda skaitytojui geriau suprasti, kodėl jauni žmonės pasuka tokiais pavojingais keliais.

Tikėjimo vaidmuo romane taip pat buvo labai svarbus. Jis vis atsirasdavo Luko gyvenime, bet niekada nebuvo pastovus ar visiškai priimtas. Tai labai pagyvino visą siužetą, nes rodė, kad veikėjas nuolat ieškojo būdų, kaip susitaikyti su kaltės jausmu ir draugo netektimi. Iš pradžių tikėjimą laikė kvailu, nesuprantamu dalyku, kol galiausiai jį pats priėmė. Tikėjimas tapo vilties simboliu, kuris tarsi buvo mielas priminimas, kad net ir sunkiausiais momentais visada yra išeitis, nesvarbu, kokius sunkius kelius turi nueiti. Aišku, tikėjimas ne visiems padeda, bet knyga įrodė, kad visada galima atrasti vilties, net po skaudžiausių išgyvenimų.

Knygoje išryškėja stiprus skirtumas tarp mokytojų progimnazijoje ir gimnazijoje. Mokytojai progimnazijoje vaizduojami kaip griežti, nemalonūs ir kartais netgi pašiepiantys mokinius. Tai matyti iš tokių frazių kaip: „Pagavau šituos tris erelius už kampo pešančius, – mums įėjus į direktorės kabinetą džiugiai pasako pavaduotoja.“ Toks išsireiškimas sudarė įspūdį, kad mokiniai nuvertinami. Tačiau gimnazijoje mokytojas vaizduojamas kaip palaikantis, draugiškas ir atviras žmogus: „Turiu laisvą pamoką. Pasilik čia, su manimi, pakalbėkime“ arba „Kodėl vartoji narkotikus?“. Gimnazijos mokytojas stengiasi padėti ir suprasti Luką sunkioje situacijoje, priešingai nei progimnazijos mokytojai, kurie atrodo gana abejingi. Vis dėlto toks stiprus mokytojų supriešinimas atrodė kiek per stiprus. Aišku, tai puikiai atskleidžia mokytojų įvairovę, tačiau mokytojai galėjo būti vaizduojami neutraliau ir subtiliau. Kūrinys būtų įgavęs daugiau tikroviškumo.

Taip pat romano pradžioje pagrindinis veikėjas užsiima menine veikla – grafičių menu arba piešimu į sąsiuvinį. Atrodė, kad Lukas tikrai turėjo stiprų užsidegimą kurti, bet kūrinio eigoje ta kūrybinė liepsnelė iš lėto užgeso. Skaitant nuolat kilo klausimų: kodėl Lukas nustojo piešti? Ar tai nulėmė draugo netektis? Ar kūryba nebūtų būdas, padedantis kovoti su vidiniu skausmu? Norėjosi, kad ši tema būtų labiau išplėtota, nes kūryba galėjo tapti svarbia Luko gijimo nuo vidinių žaizdų dalimi ir papildomu jo jausmų atskleidimo būdu. Knygos pabaigoje minima, kad veikėjas atrado naujų hobių, bet tikrai norėjosi, kad piešimas ir kūryba būtų paminėti arba bent paaiškinta svari priežastis, kodėl nutrūko meninis kelias.

Luko tėvai atliko svarbų vaidmenį, nes jie nuolat buvo šalia ir bandė suprasti sūnaus kančią. Jų rūpestingumas parodė šeimos svarbą sudėtingu laikotarpiu. Nors kartais ir atrodė, kad tėvų reakcija į pagrindinio veikėjo nutolimą nuo šeimos ir jo patiriamą skausmą buvo per daug švelni. Norėjosi daugiau įtampos, didesnio konflikto ar ryškesnio įvykio, kuris būtų stipriau atskleidęs šeimos santykio sudėtingumą po tragedijos. Vienas iš ryškesnių įvykių – kad Lukas vogė pinigus iš šeimos ir jo mama kalbėdama su juo reagavo labai švelniai ir natūraliai. Stipresnis konfliktas būtų dar labiau pagilinęs veikėjo vidinį konfliktą ir suteikęs pasakojimui daugiau emocijos.

„(ne)kaltas“ – nuostabus romanas tiek jaunimui, tiek vyresnio amžiaus žmogui. Knyga atskleidžia svarbius paauglio išgyvenimus, nuo priklausomybių iki kelio į savęs pažinimą. Nors kai kurios temos galėtų būti išplėtotos, giliau ar subtiliau perteiktos, tai kūrinys, verčiantis susimąstyti. Romanas įžiebia vilties, tikėjimo, ir skatina judėti pirmyn. Skaitykit, mėgaukitės, įsijauskit.

Visos teisės saugomos. © 2022–2026 „Humanitarų meka“