Kaip nusikasyti iki kraujo ir akmens

Kol erkių populiacija Lietuvoje didėja ir nebelieka nieko kito kaip deginti pievas, į patalpas skverbiasi kroatės Martinos Vidaić „Patalinės blakės“. Panašu, kraujasiurbių klausimas kaip niekad aktualus.

Taigi, piromaniškos nuotaikos architektė tyčia palieka smilkstančią žvakę savo hipsteriškame, skruzdžių ir patalinių blakių apimtame bute Zagrebo centre, besiteisindama: „Dar yra mūsų tokių, kurie nesugebame suprasti savęs pačių, bet žinome, kad reikia griauti. Kad erdvė trokšta išsivaduoti iš jai primestos materijos.“ Taip prasideda šios, primygtinai pabrėžiama, 35-erių metų sėkmingos moters „psichogeografinė kelionė“ iš žemyninės Kroatijos į pajūrio kaimelius. Nors leidykla „Hubris“ knygą palygina su Hermano Hessės „Sidharta“, galiu iškart nuraminti dvasingumo keliu žengiančią ir retrytus pamėgusią publiką, kad čia neieškotų metaforų apie upę, keltininką ar vaikus. Anaiptol, į tokį retrytą Gorana Drąsutė išsiruošia dalinai dėl to, kad didžiąją dalį jos kelnaičių inventoriaus suėda skruzdėlės, dalinai ir dėl įkyrių bendradarbių laiškų, kviečiančių ją grįžti į darbą, ir dėl senkančių santaupų. Na, turbūt ir paveikta tokio paslaptingo nelaimingo atsitikimo, susijusio su jos buvusiu vyru Sergėjumi. Šioje vietoje derėtų pasimauti ant siužetinio kabliuko.

Martina Vidaić „Kauno literatūros savaitėje'25“. Jono Petronio nuotrauka.

Pasažas apie Drąsutės klajones po Zagrebo rajonus labiausiai įsimena ir, ko gero, įrėmina visą „Patalinių blakių“ savastį, kai kalba pasisuka apie Meštrovičiaus paviljoną. Vidaić protagonistė, neblogai plėtojanti architektūrinę metafiziką, svarsto, jog nėra kito pastato, taip užtikrintai valdančio erdvę, ant kurio laiptų atsisėdęs žmogus galvoja, kad yra geresnis už gyvenimą, kurį gyvena. Kitą viršūnę ji meistriškai pasiekia kalbėdama apie ofisinius stiklainius, įsitikinsit patys. Likusioje kūrinio dalyje Gorana aiškinasi santykius su namais, šeima ir praeitimi gimtojoje Kroatijos saloje.

Šiaip jau „Patalines blakės“ skamba šlubai. Neatitaisyta žala blakių kastai – išties jos tik kanda lovoje, o už patalus mieliau renkasi gyventi ant užuolaidų, lubų, čiužinio kampų ar siūlių. Kroatiškas „Stjenice“ įtikinamesnis. Patalai pasąmonėje neutralizuoja blakių įvaizdžio svorį. Šitas dvižodis kai kada apsunkina knygą, balastuoja erdvėje tarp nesibaigiančių Goranos dukterėčių, sūnėnų, brolių, seserų vardų, mamos Milkos ir niekaip neužbaigiamo architektūrinio projekto šeimos namuose. Deja, į prasminį ryšį nesutraukia viso kūrinio. Bėda ta, kad knyga galėtų vadintis skruzdės, blusos, niežai, utelės, uodai, erkės, kariesai (veikėja mėgsta komentuoti dantis) ar kiti nevaldomi ekscesai, ir tai vargiai darytų įtaką romano kuriamai metaforai.

Apskritai, svarbu paminėti vertėją Juliją Gulbinovič, kuri kantriai, smulkmeniškai kaso Vidaić tekstą ir, vietomis, niežulį įgudusiai sutramdo, o kartais kaso iki kraujo. Kroatė Gorana Hrabrov po vertimo tampa Gorana Drąsute, o retkarčiais sušmėžuojantis kreipinys Hladna, kuriai, beje, rašomas šis romanas-laiškas, išverčiamas į „Šaltoji“. Tokių žodinių fligelių literatūroje pasitaiko, tik kaži, ar jie tokie pagrįsti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nei drąsos, nei šalčio aspektas nesuteikia tikėtosios opozicinės gelmės veikėjams.

Iš tiesų, tai ambicinga knyga. Tačiau įkandimai greitai užgyja ir, vos vos palikę pėdsaką, pasimiršta.

Miesto esmė – akmuo, o ne vaisingumas.

Michel Corajoud