Kaunas kaip namų atmintis: pokalbis su Rūta Baublyte-Kaufmann

Nors rašytoja Rūta Baublytė-Kaufmann jau daugiau nei du dešimtmečius gyvena Šveicarijoje, Kaunas jos kūryboje išlieka nuolat sugrįžtančia erdve. Žaliakalnio laiptai, Parodos kalnas, Senamiesčio gatvės, Santaka ar Laisvės alėja jos romanuose tampa ne tik veiksmo vietomis, bet ir atminties ženklais, per kuriuos kuriami moterų likimai, atkuriamos artimųjų istorijos ir pačios autorės santykis su namais.

Kalbantis su rašytoja tampa aišku, kad Kaunas jai nėra vien gimtasis miestas. Tai vieta, kuri, nepaisant laiko ir geografinių atstumų, išlieka svarbiausia tapatybės atrama. „Todėl Kaunas man yra tas kažkas stabilaus, namų reprezentacija. Tikiuosi, taip ir liks“, – sako autorė.

Kaunas kaip atpažįstama namų erdvė

Rūta Baublytė-Kaufmann gimė ir užaugo Kaune. Vaikystė prabėgo tarp Žaliakalnio ir Dainavos, vėliau šeima persikėlė į Kalniečius. Tačiau svarbiausi miesto prisiminimai susiję ne su konkrečiais adresais, o su judėjimu mieste – vaikščiojimu kalneliais, laiptais, kasdieniais maršrutais tarp senamiesčio, Parodos kalno ir Vytauto parko.

Autorė prisimena, kad paauglystėje, pradėjusi šokti teatre „Aura“, daug laiko praleisdavo miesto centre. Būtent tada susiformavo asmeninis ryšys su miesto erdvėmis. Parodos kalnas ir Vytauto parkas jai iki šiol išlieka vienomis svarbiausių Kauno vietų.

Jaunystėje Kaunas atrodė pernelyg ankštas. Studijos Londone, gyvenimas Vokietijoje, vėliau persikėlimas į Šveicariją atvėrė kitų miestų ir kultūrų patirtis. Ilgainiui santykis su gimtuoju miestu pasikeitė. Vis dėlto, netekus senųjų namų ir išgyvenus svarbius gyvenimo lūžius, Kaunas tapo tuo, kas išliko stabilu.

„Galbūt tai susiję ne su pačia erdve, nes ji gali keistis, bet kol aš ją atpažįstu, viskas gerai“, – sako rašytoja.

Rašytoja Rūta Baublytė-Kaufmann. Pauline Stauffer nuotrauka iš asmeninio rašytojos archyvo.

Miestas romanuose: atminties geografija

Baublytės-Kaufmann kūryboje Kaunas veikia ne tik kaip fonas. Miesto erdvės tampa atminties mechanizmu, leidžiančiu pasakoti apie skirtingų kartų patirtis ir istorinius virsmus.

Jos romanuose nuolat sugrįžta tos pačios vietos: Žaliakalnis, Ąžuolynas, Laisvės alėja, senamiestis, Santaka. Šios erdvės nėra atsitiktinės. Jos susijusios su autorės asmenine patirtimi ir emociniu miesto žemėlapiu.

„Kai aš rašau, man patinka atsidurti ten, kur man gera“, – prisipažįsta autorė.

Ypač ryškiai Kaunas atsiskleidžia romanuose „Prasilenkusios“ („Homo liber“, 2018), „Vasara Žaliakalnyje“ („Homo liber“, 2024) ir „Pasaulis stiklo burbule“ („Homo liber“, 2026). Juose vaizduojami skirtingi XX amžiaus laikotarpiai, tačiau miestas išlieka jungiančia grandimi tarp veikėjų gyvenimų ir istorinių aplinkybių.

Kaip yra pastebėjusi literatūrologė Viktorija Šeina, tarpukario Kaunas lietuvių literatūroje dažnai suvokiamas kaip modernėjančios laikinosios sostinės simbolis. Baublytės-Kaufmann romanuose šis vaizdinys įgyja papildomą matmenį – tampa šeimos atminties erdve.

Šeimos istorijos kaip miesto atminties dalis

Rašytojos kūryboje svarbią vietą užima šeimos pasakojimai. Daugelis romanų epizodų remiasi senelių ir kitų artimųjų prisiminimais.

Pirmasis romanas „Prasilenkusios“ dedikuotas seneliams. Jame panaudoti autentiški pasakojimai ir kasdienybės detalės. Autorė pasakoja, kad kai kurie neįtikėtinai atrodantys siužeto epizodai iš tiesų yra paremti tikrais įvykiais.

Šią liniją pratęsia ir paskutinis romanas „Pasaulis stiklo burbule“, kuriame remiamasi autentiška autorės senelio – futbolininko – istorija apie kelionę į 1924 m. Paryžiaus olimpines žaidynes. Ši kelionė, pasak rašytojos, vyko skubotai ir chaotiškai, tinkamai nepasirengus, o kai kurios detalės, pavyzdžiui, netikėti organizaciniai nesklandumai, išliko šeimos atmintyje kaip pasakojimai, perduodami iš kartos į kartą.

Šeimos istorijos jai svarbios ne tik kaip medžiaga romanams. Jos leidžia išsaugoti nykstančią kartų patirtį. Autorės seneliai priklauso kartai, kuri vaikystę praleido tarpukario Lietuvoje ir išgyveno dramatiškus XX amžiaus lūžius.

Todėl miesto istorija jos kūryboje niekada neegzistuoja atskirai nuo veikėjų istorijų. Kaunas pasirodo kaip gyvas atminties audinys, sudarytas iš asmeninių likimų ir kolektyvinės miesto patirties.

Diasporos perspektyva: Kaunas kaip atramos taškas

Nors autorė gyvena Šveicarijoje jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus, atstumas nuo Lietuvos sustiprino jos santykį su gimtuoju miestu. Kaunas jos kūryboje veikia kaip stabilumo forma, leidžianti išlaikyti tapatybės tęstinumą.

Kalbėdama apie tapatybę, Baublytė-Kaufmann pabrėžia, kad gyvenimas svetur neišvengiamai keičia žmogaus santykį su kalba, namais ir savimi. Tačiau būtent dėl šio kitimo gimtasis miestas tampa svarbiu orientyru.

Jos kūryboje Kaunas nėra nostalgiškai idealizuojamas. Veikiau tai erdvė, kuri padeda išlaikyti tęstinumą tarp praeities ir dabarties. Miestas leidžia susieti skirtingus gyvenimo etapus, kultūras ir tapatybės sluoksnius.

Todėl Baublytės-Kaufmann romanuose Kaunas veikia ne tik kaip geografinė vieta. Tai atminties ir savasties forma, per kurią autorė iš naujo permąsto šeimos istoriją, moterų patirtis ir savo pačios santykį su namais.

Galbūt todėl net po daugelio metų svetur Kaunas jai išlieka ne tiek miestu, kiek atpažįstama namų erdve – vieta, į kurią nuolat sugrįžtama vaizduotėje, prisiminimuose ir literatūroje.

Visos teisės saugomos. © 2022–2026 „Humanitarų meka“