Kauno literatūros savaitė‘25: du balsai apie Kauną – Tomas Vyšniauskas ir Paulius Norvila

Eidama į renginį spėjau pagalvoti, jog ši tema išties verta dėmesio. Juk kiekvienas iš mūsų turime skirtingą santykį su šiuo miestu: vieni Kaune gimė ir gyvena visą savo gyvenimą, kiti – išvyko ir grįžta tik retkarčiais, bet yra ir tokių, kurie persikėlė gyventi į didmiestį iš mažesnių miestų ir miestelių. Kaip pajuokavo festivalio vadovė ir VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė doc. dr. Rūta Eidukevičienė, „kartais mes sakom: ateiviai – išeiviai“. Iš tikrųjų, gal taip ir yra. Pagalvojau apie save: atvykau iš mažo miestelio studijuoti, Kaunas atrodė tarsi svajonių miestas, čia tiek visko daug – kavinės, knygynai, renginiai, muziejai... Jau pačią pirmą dieną akis išdegusi lėkiau į Laisvės alėją. Atrodė, kad miestas turi ką duoti ir parodyti. Kiekviena nauja aplankyta vieta tapdavo nuotykiu. Planavau, kaip čia įsikursiu ir liksiu gyventi ilgam. Maniau, kad taip jaučiasi ir kiti. Klydau. Kai kuriems gera čia pabūti, bet gyventi niekada nenorėtų. Skirtingi jausmai Kaunui atsiskleidė ir poetų pokalbyje, kurį moderavo literatūrologė Eglė Mikulskaitė.

Kauno tapatybės beieškant

Jaukioje bibliotekos salėje pasiklausyti poetų atėjo gausi publika, visos sėdimos vietos buvo užpildytos, o ir stovinčiųjų buvo ne vienas. Tą vakarą vienijo meilė literatūrai ir miestui. Pokalbį moderavusi E. Mikulskaitė skatino poetus atvirai dalintis mintimis, pasaulėžiūra, asmeninėmis patirtimis, o vėliau – ir perskaityti poeziją. Renginio vedėja buvo puikiai pasiruošusi, netgi poetams uždavė „namų darbų“ – surasti Kauno identitetą atspindintį eilėraštį ir pasiruošti renginio metu jį perskaityti. Abu poetai prisipažino, kad užduotis buvo ne iš lengvųjų, tačiau susidorojo: T. Vyšniauskas perskaitė savo verstą Karlo Sandburgo eilėraštį „Chicago“. Poetas papasakojo, jog vienas eilėraštyje pavartotų epitetų jam asocijavosi su Kauno charakteriu, o šmaikštaudamas ir atsiprašinėdamas pridūrė, kad eilėraštį vertė su „Google“ vertėju. P. Norvila pasirinko Gintaro Gutausko eilėraštį be pavadinimo ir svarstė, kas ta Kauno tapatybė: „Negali įvardinti vienos tapatybės, nes kiekvienam tapatybė yra kitokia. <...> Tomas mato vienas perspektyvas, aš matau kitas, tu matai trečias.“ Abiejų poetų pasirinkimai unikalūs, dar kartą patvirtinantys P. Norvilos mintį, jog kiekvienas tapatybę supranta iš savo pozicijos, poetas kvietė atsisakyti vienareikšmiškumo.

„Kauno literatūros savaitė“. Susitikimas su Pauliumi Norvila ir Tomu Vyšniausku. Jono Petronio nuotrauka.

Vaikystės Kaunas – ar miestas vis dar Tavo?

Pirmasis renginio moderatorės klausimas buvo susijęs su prisiminimais apie vaikystės Kauną: kaip jis atrodė tada ir kaip dabar – savas ar svetimas? T. Vyšniauskas pasidalino, kad, nors gimė Šakiuose, dažnai atvykdavo ir į Kauną, čia studijavo verslo vadybą ir finansus. Miestas buvo toks pats savas kaip Šakiai. Nedaugžodžiaudamas pridūrė, kad Šakiai ir Kaunas turi tas pačias nerašytas taisykles, nebent sušvelnėjo žargonas. P. Norvila kiek plačiau atsakė į šį klausimą, jis reflektavo atsiminimus ir dabartinį žvilgsnį. Poetas gimė Aukštuosiuose Šančiuose, tačiau po studijų išvažiavo gyventi į Vilnių. P. Norvila teigė, kad čia gyvenantys žmonės auga ir keičiasi kartu su miestu, o jam atrodo viskas kiek kitaip: „Nebekuriu naujos atminties, reflektuoju senąją atmintį.“ Kiekvieną kartą sugrįžęs ir matydamas, pavyzdžiui, naujus kelius, iškilusius pastatus ar šaligatviu einančius vaikus, jis regi praeitį – save mažą bėgantį tuo pačiu keliu. „Kaunas – kaip inkliuzas“, – pridūrė poetas.

Tomas Vyšniauskas: „Nesu vietos žmogus“

T. Vyšniauskas, paklaustas, ką reiškia namų sąvoka, ar tai yra daugiau nei adresas, teigė, kad Kauną laiko namais. Jam čia malonu būti, tačiau poetas atkreipė dėmesį ir kėlė klausimą, kiek žmogui apskritai svarbi vietos dimensija. T. Vyšniauskas prisipažino, kad nėra vietos žmogus: jis ne vieną kartą kraustėsi, todėl jam svarbiau jį supantys žmonės, aplinka. Visgi save poetas vadina kauniečiu, nes čia prasidėjo savarankiškas jo gyvenimas: studijavo, dirbo. Kaunas tapo artimesnis, be to, čia formavosi kaip asmenybė. Lyrikas dalijosi mintimis, jog gyvenamoji vieta ar adresas dar nesukuria namų jausmo.

„Ar Kauną galima pavadinti poetišku miestu?“

Renginio metu festivalio vadovė R. Eidukevičienė klausė, ar Kauną galima pavadinti poetišku miestu? Kas išjudina poeto vaizduotę? Atsakydamas T. Vyšniauskas kalbėjo, kad Kaunas yra labai įvairus, žaismingas, čia yra daug talentingų ir puikių poetų, ir pašmaikštavo, kad „bent jau nežlugdo poetinio poreikio“. Apibendrindama poetų kūrybą E. Mikulskaitė pažymėjo, kad skaitydami poeziją jie vienas kitą papildė, jų eilėraščiuose Kaunas yra skirtingas, tačiau unikalus. P. Norvilos kūryboje – miestas tampa mitiniu, o T. Vyšniausko poezijoje galime atpažinti daugiau konkretybių.

Prieš renginį mąsčiau, ar gyvenamąją vietą iš tiesų galima laikyti namais, ar tai pavadinimas? Baigiantis renginiui pasidžiaugiau, kad poetai apie tai kalbėjo nuoširdžiai, iš savo perspektyvos, dalindamiesi supratimu, pajautimu ir įžvalgomis. Renginyje netrūko ne tik geros diskusijos ar poezijos, bet ir juoko, kuris sukūrė šiltą atmosferą.