Kelionė aplink „Literatūros naujienas“, arba kaip Jonas Aistis kultūrą statė

Tikriausiai Antanas Rimydis (1905–1994) net neįsivaizdavo, kad 2024 metais tokia studentė kaip aš kompiuterio ekrane atsivers jo prieš 90 metų leistą ir redaguotą laikraštį „Literatūros naujienos“ (1934–1938, paskutiniaisiais leidinio gyvavimo metais jį redagavo Liudas Gira). Nors lapai pageltę, tekstuose yra daugiau spalvų, kurios atspindi kultūros įvairovę ne tik Lietuvos regione, bet ir Europoje. Tai unikalus būdas skatinti kultūrinę įvairovę ir solidarumą tarp skirtingų etninių grupių ir bendruomenių. Puslapiuose girdžiu įvairių autorių balsus: Kazį Binkį, Faustą Kiršą, Vincą Mykolaitį-Putiną, Balį Sruogą, Vydūną ir kitus. Jų pažiūros yra skirtingos, tačiau laikraštis nesiejo savęs su jokiomis politinėmis ar estetinėmis ideologijomis. Rašytojų draugijos leistos „Literatūros naujienos“ atstovavo tam tikrai literatūrinio liberalizmo ir pliuralizmo mokyklai, kuri pabrėžė įvairovę ir kultūrų dialogą. Tai erdvė, kurioje buvo ne tik perduodamos naujienos, tai buvo savotiškas kultūros forumas, kuriame autoriai, kritikai ir skaitytojai galėjo pasidalinti mintimis ir diskutuoti apie literatūrą, meną ir visuomenę. Nors niekada nevaikščiosiu tarpukario gatvėmis ir nekvėpuosiu tuo oru, šokinėdama per 68 laikraščio numerius pamačiau laikmečio dvasią, autentiškumą ir didžiulį norą kurti kultūrinę bendruomenę.

Rimydis teigia, kad literatūros vertinime skaitytojas privalo turėti savo balsą ir kviečia šalia išsilavinusių kritikų straipsnių patalpinti ir paprastų skaitinėtojų idėjas. Matau straipsnius ne tik apie lietuvių literatūrą, bet ir apie tapybą, teatrą. Pastebiu užsienio meno kroniką, švedų tautodailę, trumpus literatūrinius vaizdelius, verstus užsienio grožinius tekstus. Visą tai turėjo vieną tikslą: praturtinti skaitytojų suvokimą apie kultūros ir meno įvairovę, skatinant platesnį aktyvų dalyvavimą kultūros gyvenime. Versdama pirmąjį laikraščio numerį paklausiu:

– Ar redakcija pasiruošusi bendrauti su keliautoja laiku, mūsų pažiūros tikriausiai siaubingai skiriasi?

– Kiekviena pastanga remti mūsų kultūros augimą, mūsų bus širdingai sveikinama, – atsako redakcija su šypsniu veide.

Įsitaisau patogiai į kėdę ant ratukų, mano dėmesys priklauso jiems. Noriu sužinoti:

– Kaip Jūsų laikraštis žada auginti kultūrą?

Žvelgdamas pro langą, kairėje pusėje nuo rašomojo stalo, Rimydis atsako:

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.

Prieinu mintimis prie redaktoriaus, žiūriu į soborą, nes „Literatūros naujienos“ yra įsikūrusios Laisvės alėjoje nr. 25. Už didingo pastato matau vyro figūrą, skubančią su popieriais rankose.

– Kas jis?

– Tai mūsų Jonas Kossu-Aleksandravičius, tikriausiai dar vieną naują įžvalgą apie kultūrą neša.

Asmuo man žinomas kaip Jonas Aistis (1904–1973). Jis ne tik puikus poetas, bet ir prozininkas, eseistas, vertėjas ir kritikas. Jau jaunystėje Aistis buvo aktyvus literatūrinėje arenoje. Jo indėlis „Literatūros naujienose“ yra svarbus tiek kaip rašytojo, tiek kaip kultūrinio veikėjo, skatintojo ir kritiko. Aistis vienas iš tų, kurie ne tik kūrė literatūrą, bet ir aktyviai dalyvavo kultūrinėje ir intelektualinėje veikloje, siekdamas praturtinti ir stiprinti Lietuvos kultūros gyvenimą. Nusprendžiu pasekti autorių ir pasimokyti, kaip jis kultūrą kėlė tarpukario Kaune leistose „Literatūros naujienose“ ir apie ką polemizavo.

Lipu kartu į 1934 metų balandžio 15 dienos straipsnio „Kauko laiptus“. Bandau pagauti tempą, bet Aistis greitai dėlioja faktus. Papėdėje išreiškia savo tvirtą požiūrį dėl sistemingos knygos apie Lietuvos istoriją nebuvimo. Tikriausiai ramiau būtų reagavęs, jeigu būčiau pasakiusi, kad ateityje, po dviejų metų, laukia Adolfo Šapokos parašyta „Lietuvos istorija“ (1936). Galbūt kaip tik šiuo straipsniu privertė istorikus suklusti? Žvelgdamas į Kauko alėją Aistis užsimena, kad gyvenimas studentui be aiškios lietuvių tautos istorijos gali būti itin sunkus. Bandau įsivaizduoti analizuojamus tekstus be tvirtų istorinių kontekstų. Tai išties atspindi tuo metu buvusią didelę problemą. Lietuvių istoriją dažniausiai rašė ir svarstė svetimtaučiai, kurie galbūt netgi lėmė netikslias įvykių interpretacijas. Autorius nuo manęs neslėpė savo nusivylimo, kad lenkų knygynuose puikuojasi „mūsų praeities knygos“, parašytos lenkų kalba, kas gali neigiamai paveikti lietuvių tautinį suvokimą. Nestokodamas kritikos pasidalina rimtu pastebėjimu: „Arkliai baidosi gatvėse važiuodami pro lenkų knygyną“.

Ne be reikalo jie šitaip reaguoja. Neišsilavinę gyvūnai geriau supranta tokią opią kultūros problemą. Skaudu, kad svetimiems pavesta rašyti ir interpretuoti lietuvių istoriją. O lietuviai patys, nors ir siekia semtis stiprybės, kaip Aistis kandžiai įvardina, iš „džiova pageltusio“ Vinco Kudirkos minimos praeities, dažnai jaučiasi atsiskyrę nuo savo istorijos. Nors kaip tik turėtų į ją remtis ir tvirtai laikytis, kaip aš dabar, į Kauko laiptų turėklą. Iš pokalbio aišku, kad rašytojas akcentuoja, jog istorija ne tik nėra tinkamai dokumentuota, bet ir dažnai paviršutiniškai pristatoma. Tai leidžia tikėti, kad konspektuose, iš kurių dėsto profesoriai ir mokosi studentai, gali trūkti gilesnių žinių. Sunkiau įsisavinamas savos tautos praeities turinys. Tikra stiprybė ir identitetas gaunami iš išsamių ir autentiškų praeities žinių. Svarbu, kad lietuviai sugebėtų susidaryti aiškų ir autentišką vaizdą apie savo kilmę, istoriją ir kultūrą. Tai yra iššūkis, kurį jis iškelia ragindamas lietuvius aktyviai dalyvauti savo tautos istorijos kūrimo procese. Žadindamas rašytojus bei istorikus iš saldžių lenkiškų sapnų ir kviesdamas susiimti ir parašyti deramą knygą.

– Naujas laikraštis ar žurnalas, pradėdamas eiti, dažnai deklaruoja einąs užkimšti spragą. Atsiradusi spraga tam tikro baro tvoroj, ir štai naujagimis apsiginklavęs statiniais ir vytimis, didvyriškai iškėlęs galvą, eina tą spragą užtaisyti. Mūsų naujagimio uždavinys nepalyginamai painesnis. Lietuvos kultūros darže nėra spragos, nes ir tvoros dar nėra. Lietuvos kultūros daržas tebėr neaptvertas.

Peršoku Kauko alėjos griovą, tiesiai į 1935 metų birželio 15 dieną. Kitoje pusėje laukia įspėjamasis ženklas: „Kelią herojui“, o už jo – Aistis. Jis Lietuvoje pasigenda tikrų herojų, tiek literatūroje, tiek kasdieniame gyvenime. O aš jį puikiai suprantu, pati retai apie šios kasdienos laiko didvyrius girdžiu. Aistis nuogąstauja, kad visuomenėje nepakanka vietos tikram herojui, kuris būtų laukiamas, vertinamas ir dėl kurio būtų džiaugiamasi. Lietuviai dažnai pasižymi skeptiškumu ir patetikos trūkumu. Nesismulkinu ir paklausiu:

– O koks tas tikras herojus?

– Tas, kuris yra pasiryžęs aukotis, prasimušti per kasdienybės rutiną ir siekti aukštesnių tikslų, ne vien tik dėl savo savanaudiško pelno. Pažvelk į herojaus sąvoką platesniu kontekstu ir suprask, kad herojai nėra tik tie, kurie daro išskirtinius žygius, bet ir tie, kurie gali įveikti kasdienio gyvenimo iššūkius ir siekti aukštesnių tikslų. Tokie žmonės yra būtini visuomenės gyvybei ir klestėjimui, – atsako man Aistis. – Mūsų herojams ypatingai sunku. Herojui reikalinga aukotis. Įsidėmėk, ne stropiai skaitlines rašyti ir tvarkingai algą atsiimti, bet aukotis.

Ruošiuosi išeiti į kitą straipsnį, bet atsigręžęs kūrėjas sustabdo ir priduria:

– Labai privalu laikraščiams saugoti herojų, jį reikia pakelt virš kasdienybės.

Aistis periodinei spaudai priskiria labai atsakingą ir svarbią užduotį – išsaugoti herojus. Juk tai simbolis, į kurį telpa šalies vertybės, idealai. Tai įkvepia siekti geresnių rezultatų, skatinti kovą su iššūkiais. Herojai gali būti svarbūs kultūros elementai, kurie formuoja pasaulėžiūrą ir skatina asmeninį bei kolektyvinį augimą.

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.

Už 1934 metų rugsėjo 15 dienos straipsnio durų nugirstu Aistį barant Adomą Jakštą dėl jo straipsnio „Kelios pastabos dėl Vaižganto biografijos“ („Židinys“, 1934, nr. 7). Nenoriu sutrukdyti, todėl nutariu pasiklausyti pro rakto skylutę. Prie sienos atremta lentelė „Nelipkit ant kulnų“. Aistis atrodo nepatenkintas ir netgi nusivylęs. Jis pastebi, kad trūksta empatijos ir pagarbos mirusiesiems, o žiniasklaida kartais pateikia mirusiuosius labai neprisirišdama prie jų asmenybės ar gyvenimo istorijos.

– Mes nemokame elgtis su mirštančiais ir mirusiais. Sakysime, numirė arba nuskendo kur nieko nedėtas žmogelis, o spauda jį iškėlė į padanges. Gerai, kad elgetą iš šiukšlyno pakelia ir pasodina šalia tarp kunigaikščių. Kiekvienas spausdintas žodis yra tiesa, kur niekas nieko negalvoja. Nei tas, kur rašo, nei tas, kur talpina, ir nei tas, kur skaito, – ironizuoja poetas.

Spausdinti žodžiai, net jei jie yra paremti faktais, gali nesuteikti visos tiesos, ypač kai nėra įtraukiamas žmogaus asmeninio gyvenimo kontekstas. Bet kas gi taip supykdė Aistį? Prieinu prie „Židinio“ durų. O ten išgirstu kaip Jakštas bara naują Aleksandro Merkelio parašytą biografinę knygą apie Vaižgantą. Jakštas ten pasigenda Vaižganto nuodėmių, tamsoje likusių faktų. O Aistis kaip tik atkreipia dėmesį, kad kūrėjo biografija ar gyvenimo istorija yra svarbi ne tik rašytojui, bet ir skaitytojui. Todėl kabinėjimasis prie kiekvieno ne tokio gero poelgio mirusiojo gyvenime nėra priimtina, tačiau taip pat neturėtų būti prikurtų jį be reikalo aukštinančių faktų. Sisteminga biografija atveria duris į rašytojo kūrybą ir leidžia geriau suprasti jo veiklą. Aistis ragina būti dėmesingiems ir pagarbiai elgtis su mirusiuoju.

– Tegu jį Dievas teisia, bet ne mes.

Suprantu, kad niekas neturi teisės ir kompetencijos smerkti ar teisti mirusiojo, bet visi turi pripažinti jo žmogiškumą ir prisiminti jį su pagarba. Tai priminimas kritiškai vertinti žiniasklaidoje ir kitokiu pavidalu išeinančią informaciją. Kultūros nepasisemsi iš tamsių rašytojo nuodėmių, ne taip jis garsino savo vardą.

Mano dėmesį patraukia koridoriaus gale leipstančių juoku balsai. Galbūt tai dėl to, nes ten 1935 metų balandžio 1-osios straipsnis „Anglų arkliai ir jumoras“. Girdžiu istoriją apie Anglijos karalių, kuris iškeliauja medžioklėn. Į ją pasiima savo rūmų juokdarį. Arklys nelabai mėgsta žmones dėl baudžiavos ir priespaudos, todėl prisiklauso anekdotų, kuriuos grįžęs namo papasakoja savo kumelei. Nuo to laiko arkliai išmoko sąmojo. Neslėpsiu, nusišypsau apsimesdama, kad man juokinga. Ne tie laikai, kad leipčiau arklišku juoku. Bet Aistis numato mano ironiją ir atsako:

– Kad visas traktatas netrenktų arklių prakaitu pridėsime šiek tiek jumoro.

Na ir čia šalia mūsų ateina humoristinis leidinys „Kuntaplis“. Aistis man tiesiai šviesiai sako, kad, nors „Kuntaplis“ turi kilnių tikslų bei gražią ideologiją, šis leidinys yra kritikuojamas dėl formos ir humoro. Juokas gali būti efektyvus būdas pašiepti ydas, bet svarbu tai daryti protingai ir subtiliai, o ne vulgariai ar agresyviai. Aistis galvoja, kad nuspėja žurnalo žlugimą, kurį lems negebėjimas išsaugoti savo charakteristinio žavesio. Labai norėjau, bet dėl keliavimo laiku taisyklių negalėjau pasakyti, kad jis Kaune dar bus leidžiamas iki pat 1940 m. Aistis kritikuoja redaktorius, kurie nepajėgia palaikyti aukšto leidinio lygio ir pernelyg lengvai pasiduoda cenzūros spaudimui. Jis prognozuoja, kad „Kuntaplio“ gali laukti nesėkmė, palygindamas jį su garbingai kovojančiu, bet netikėtai žuvusiu herojumi. Humoro industrija yra sunki, nes dažnai žmonės greitai pavargsta nuo nuobodžių juokų. Populiarumas ir sėkmė nėra garantuoti. Aistis kritikuoja tuos, kurie stengiasi patikti plačioms masėms vien pataikavimu ir vulgariu humoro lygiu. Svarbu, kad juokas būtų sąmojingas ir prasmingas, o ne tiesiogiai skirtas patikti minioms.

Mano apkeliautų straipsnių aplinka neapsiriboja vien miesto gyvenimu ir kultūros kontekstu, taip pat yra įtraukiamas turtingas kaimo, sodžiaus žmonių kultūros gyvenimas. 1936 metų gruodžio 19 d. tekste „Žvilgsnis į praeitį ir žvilgsnis į priekį“ Aisčio pažiūros apie kaimo gyvenimą ir kultūrą yra nuspalvintos susirūpinimu dėl tradicijų išsaugojimo, meninės kūrybos pripažinimo ir tautinės tapatybės stiprinimo:

– Šiandieną yra labai nuostabu, kaip mūsų sodžiaus žmonės, nesimokę nei poezijos, nei vaizdadrožybos taisyklių, galėjo sukurti taip aukštos meniškos kultūros dainas. Žodžio kultūra yra tautos veidrodis. Sodžiaus žmonės suprato, kad žmogus yra tokia būtybė, kuri liūdesį liūdesiu gydo, o džiaugsmą – džiaugsmu.

Matau kaimo kultūros gilumą ir gyvybingumą Aisčio akimis. Dainos, kurias kuria sodžiaus žmonės, turi aukštą meninę vertę ir išreiškia autentišką gyvenimo patirtį. Poetas pastebi, kad mažesniuose miesteliuose nėra knygynų, sodžiui pritaikytų leidinių su prieinama kaina. Literatūros populiarinimas kaimo bendruomenėse yra esminis siekis, o bibliotekų organizavimas sodžiuose padėtų prisidėti prie kultūros sklaidos ir lavinimo. Jis kritikuoja knygų prieinamumą kaimo vietovėse ir ragina padidinti pastangas, kad lietuviškos knygos taptų lengviau prieinamos bei suprantamos kaimo gyventojams.

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.

Po ilgos kelionės nusikeliu atgal į 2024 metus, apmąstau, kad ne taip visgi paprasta tarpukariu buvo statyti Rimydžio minimą kultūros tvorą. Pasekusi Aistį ilgame ir sudėtingame laike aplink „Literatūros naujienas“ suprantu, kad gyvenu kruopščiai aptvertoje kultūros aplinkoje. Poetas parodė, kad labai svarbu yra ne tik tvirtas ir aiškus savos istorijos žinojimas, bet ir dabartyje gyvenančių herojų skatinimas ir viešinimas, atsakingas ir kruopštus mirusiųjų minėjimas. Nors „Literatūros naujienos“ yra kultūrinis laikraštis, Aistis apmąsto ne tik tokio pobūdžio periodinius leidinius ar išleistas knygas, – taip pat kritikuoja pramoginės paskirties leidinius. Poetas pabrėžia, kad literatūra yra ir menas, ir gyvenimo būdo išraiška bei tautinės tapatybės raktas, kuriuo svarbu naudotis norint pasiekti tautinės savivertės ir klestėjimo. Tuo galiu remtis net po devyniasdešimties metų.