Kiek džokerių gyvena tarp mūsų?
Neseniai Lietuvos kino teatruose pasirodžiusi antroji amerikiečių režisieriaus Todd Phillips filmo „Džokeris“ dalis pritraukė nemenką dėmesį. Didele dalimi – avansu, nes prieš penkerius metus išleista pirmoji dalis kino mėgėjų buvo sutikta ypač palankiai. Dėl to galima nesunkiai paaiškinti, kodėl antroji vertinama mažų mažiausiai nevienareikšmiškai – akivaizdu, kad ne visi žiūrovų lūkesčiai buvo išpildyti, tad ir nusivylimo nemažai. Viena vertus, net jei ir turėčiau konkrečių argumentų, kodėl antrojoje dalyje filmo kūrėjų pasirinkti sprendimai buvo kaip tik itin taiklūs, šiame tekste jais nesidalinsiu. Šįkart nesiruošiu imtis kino kritikos žanro, nes tai reikalautų ir konkrečių reikšmingų siužeto detalių nagrinėjimo, o to sąmoningai daryti nenoriu, nes suprantu, kad anksčiau laiko sugadinčiau malonumą dar tik filmą žiūrėsiantiems patiems jas atrasti. Kita vertus, „Džokeris“, kuris, panašu, tampa serija, tiesiogiai liečia labai aktualią temą – akivaizdžius pokyčius socialinėje struktūroje, ir jį galima panaudoti kaip motyvą svarstyti šiandienos realijas. Filmas, kurį, žiūrovai greitai įsitikins, galima žiūrėti kaip įspėjimą, aktualus ir kaip tik šiuo metu valdžios pasikeitimus išgyvenančiai Lietuvai.
Kostas Malakauskas
10/17/2024
Socialinių mokslų atstovai jau kurį laiką dalinasi įspėjančiomis žinutėmis – socialinės atskirties problemos, visuomenių fragmentacija ir net tokiose, rodėsi, demokratijos tvirtovėse kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose ar ilgą demokratinę tradiciją turinčiose Vakarų Europos šalyse augančios kraštutinės politinės jėgos rodo, kad socialinės įtampos tik stiprėja. Nėra abejonių, kad didele dalimi tai ir pastarųjų globalių krizių rezultatas, kuomet gyvenimo realybė ne vienos šalies valdžios institucijas vertė priimti kasdienybę keičiančius sprendimus. Tačiau ne čia slypi pagrindinė problema. Filme plėtojama nematomo žmogaus drama, vystoma nepakantumo ir net atviro priešiškumo kitokiam tema. Greitėjant gyvenimo tempui ir veikiant minėtoms socialinėms įtampoms tokių žmonių tik daugėja.
Pagrindinis „Džokerio“ veikėjas filme patiria transformaciją ir iš niekinamo, geriausiu atveju – nematomo žmogaus, tampa pasekėjų turinčiu, pasipriešinimo ir išsilaisvinimo simboliu. Savo pavyzdžiu jis patraukia minią žmonių, kurie jame randa galimybę ir patiems išlįsti iš šešėlio. Tiesa, tą įkūnija žiaurūs nusikaltimai, tačiau „Džokerio“ žiūrovas gali įvertinti, kad egzistuoja konkrečios priežastys, kurios prie to privedė. Suprantama, kad tą teigiant kyla rizika pereiti į blogio prigimties romantizavimą, pradedant bet kokius nusikalstamumo pavyzdžius imti aiškinti tik per nepatenkintus poreikius ar kolektyvinę visos aplinkos atsakomybę, kurioje formavosi konkretus individas. Tačiau atsižvelgti į tai reikia, ir tikrai ne dėl to, kad apgintume nusikaltimą padariusį žmogų, o kad išvengtume kitų nusikalstamumo aktų.
Viktorijos Šaulytės nuotrauka.
Grįžtant prie nematomo žmogaus būsenos, galima sakyti, kad tokių analogijų matyti ir politinėse arenose, kuomet vis daugiau palaikymo sulaukia kraštutinėmis vadinamos politinės jėgos. Visų pirma, jos palaikymo sulaukia tikrai ne dėl savo kompetencijų padaryti reikšmingų pozityvių pokyčių šalyje, o dėl to, kad kai kurių žmonių yra vertinamos kaip tos, kurios vėl galės juos pamatyti su visomis juos kamuojančiomis problemomis. Socialiniai tinklai tik dar labiau paaštrina bendrą foną ir čia itin efektyviai išnaudojami įvairūs politinių technologijų metodai – tendencingi iškraipymai, specialiai perdėtai suprimityvinti aiškinimai bei problemų karikatūrinimas. Atkreipkime dėmesį, kad tokiu būdu net ne kraštutinių, o gana nuosaikių ir tradicinių politinių jėgų šalininkai gali susipriešinti vien dėl to, kad palaiko kitą politinę liniją, o ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai susikerta nuosaikiųjų ir kažkur tolimuose politinio spektro kraštuose atsidūrusių politinių jėgų palaikytojai.
Nematomų žmonių kasdien randasi ir gerokai arčiau mūsų – poliklinikų registratūrose, autobusuose ar valstybinių institucijų kabinetuose. Ar tai būtų galią demonstruojantis viešojo transporto kontrolierius, be jokių išimčių besilaikantis taisyklių ir išlaipinantis bilieto nepažymėjusią senyvo amžiaus moterį ar bilietą pametusį moksleivį, ar beveidės viešosios institucijos – viskas įkūnija moralinį aklumą. Klausimas, kokį lygį pasiekus socialinės įtampos ima sproginėti, žinoma, yra retorinis, tačiau jį palikti be bandymų atsakyti yra pavojinga.
Taigi, ar galime pasakyti, kiek džokerių gyvena tarp mūsų?