Kiekvieną rytą

Tylus, ramus vasaros rytas, įprastas liepos mėnesiui. Danguje nebuvo jokių debesų, kurie padėtų pasislėpti nuo akinančios, negailestingos saulės. Ši saulė nebuvo energingas šilumos ir gyvybės pliūpsnis, o kankinanti įkaitusios tylos tuštuma, sproginėjanti spindulių pavidalu. Saulė šildė mažą, pilką kambarį, įkaitindama sienas ir tapetus, taip stengdamasi prikelti bet kokius kambario gyventojus. Tačiau ten buvo tik dulkių karalystė, kurioje egzistavo viena moteris. Kol kambarys prisipildė šilumos, moteris gulėjo ant lovos, giliai kvėpavo, jos akys ilsėjosi. Jos pilkšvi akių vokai iš lėto virpėjo nuo stiprių saulės spindulių. Veido raumenys pradėjo trūkčioti, tarsi ją būtų kankinęs blogas sapnas, tuo tarpu dulkės sėdo ant jos išblyškusio, pavargusio, be gyvybės ženklų veido, tačiau, rodos, tai jos visiškai netrikdė.

Saulės spinduliai pradėjo švelniai deginti jos rankas. Ji lėtai atmerkė akis – tuščias, permatomas, vos baltas. Ji stebėjo kambarį, nešvarias užuolaidas, deginančią saulę, kuri tarsi sakė, jog šiandien bus karšta ir tvanki diena. Kambarys neatrodė esantis apgyvendintas: jame buvo mažai daiktų ir baldų, pilkos sienos sugėrė visą energiją, o bedvasiai tapetai atsiklijavo nuo sienos, sukurdami rėžius, kurie, atrodo, buvo žvėries nagų darbas. Kambarys atrodė tarsi užmiršta, sena ir dvokianti ligoninės palata, kurioje tik dulkės šoko ore, deginančios saulės akivaizdoje.

Ji nukreipė žvilgsnį į pilką sieną, kuri jai nieko neatskleidė ir nieko nesakė. Jos protas, kaip ir akys, buvo visiškai tuščias. Pilkos sienos horizontas buvo perkirstas draskančių spindulių, šildančių tam, kad lengvas sienų kvapas ištrykštų iš sienų. Tai nebuvo jos kambarys, ne jos lova. Vėlgi, sienos jai nieko nesakė. Stebėdama pilką sieną, ji pradėjo klajoti savo mintyse: ši siena buvo beribio kraupumo, transformuodama jos vidujybę į pilką, dulkėtą jūrą, kur ji skendo savo pačios mintyse, vaizduose ir potyriuose. Šią negyvą jūrą kaitino akinanti, klastinga saulė, įkalindama ją baltame ir ryškiame košmare, kurio ji negalėjo suvokti. Siena ją skandino, kai ji siekė oro, o saulė apakino regėjimą. Nėra kelio pirmyn, nėra kelio atgal.

Moteris jautė neišmatuojamą agoniją su kiekvienu įkvėpimu, kol jos žvilgsnis buvo prikaustytas prie negailestingos sienos. Ji negalėjo ištarti nei žodžio, bet jautė, kad jos viduje kirba tūkstančiai neišsakytų žodžių, norinčių ištrūkti ir prasiveržti. Žvilgsnis buvo nukreiptas į užburiančią, kankinančią sieną, o tada prasiveržė pirmas blyksnis. Tai buvo fragmentiškas, greitas momentas, kai visas jos pasaulis apsisuka pirmyn ir atgal, kas jai leido trumpam pabėgti nuo sienos intensyvumo. Vienas blyksnis, du blyksniai. Trys. Kiekvienas blyksnis jautėsi tarsi smūgis į veidą, kuris sudrebino tai, kas vyko jos viduje. Blyksniai vis kartojosi, kol ji sunkiai galėjo suprasti, kas nutiko. Ji paskendo suirutėje, kuri bangavo lyg jūra jos pačios mintyse: ji buvo nei atsibudusi, nei sapnuojanti. Ji jautėsi kaip žuvis, ištraukta iš vandens, bandanti sugauti vandens nesatį su atverta ir virpančia burna, tačiau veltui.

Moteris bandė įsikibti į bet ką, kas jai padėtų ištrūkti iš šios būklės. Vietoj žodžių, tai buvo laukinis, siaubingas riksmas – taip ji nustūmė sieną ir jos agoniją tolyn, supjaustydama tai, kas ją laikė kaip įkaitę. Ji klykė kaip gyvūnas, kurį ketina nužudyti, negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo pilkos sienos ir jos kankinančių burtų. Klyksmu ji siekė supurtyti savo protą, atsibusti ir pabėgti nuo slegiančio kambario pilkšvumo. Tai riksmas žmogaus, kuris siekia tapti gyvu pasaulyje, suprasti, kur jis yra, kas yra visa tai, kas jis yra.

Ir dar vienas riksmas – šį kartą nežinomybės riksmas. Pirmas riksmas jai neleido suprasti, kur ji yra. Tačiau jis išprovokavo kraupią baimę likti šiame uždarytame, dulkėtame, akliname kambaryje, būti prarytai saulės ir ją iš vidaus draskančios sienos, kuri jai nieko nesakė. Ji buvo čia ir dabar, tačiau ji nežinojo nieko apie save. Ji nesuprato savo gyvenimo, egzistencijos, buvimo čia. Ji verkė, sulūžusi ir gležna, bandydama išsilaisvinti iš nežinomybės – tik tam, kad dar giliau nugrimztų į pilkos sienos bedugnę.

Neapibrėžtumas pripildė jos plaučius oru, kurį ji išleido dar vieno riksmo pavidalu, bet šįkart – be vilties ar išganymo. Liko tik nesustabdomas drebėjimas, kūno virpėjimas ir degimas. Maži prakaito lašeliai bėgo žemyn nuo jos sausos odos, vingiuodami tarp jos gilių raukšlių. Tačiau šie lašai neatgaivino: jie įsiskverbė į karštą odą tarsi šalto peilio įpjovimai.

Moteris jautėsi įkalinta pilkame kambaryje, kur ją akino saulė. Tai buvo kalėjimas, kuris jautėsi esantis naujas, tačiau kartu toks pažįstamas ir žinomas. Ji nežinojo, kodėl ji taip jautėsi ar kodėl šis kambarys jai buvo toks matytas. Tarsi tai nebuvo pirmas kartas, kai ji tai patyrė. Tačiau ji neturėjo jokių prisiminimų ar fragmentų, kurie padėtų sudėlioti pasakojimą. Ją apėmė sekinanti baimė, nes ji nežinojo, kas yra šis kambarys, kodėl ji čia, kodėl negali pabėgti nuo pilkų šaltų sienų, kurios draskė jos vidinį pasaulį.

Staiga durys atsidarė ir į kambarį įėjo pavargęs senas vyriškis. Jis ramiai priėjo prie moters, tačiau jos protas ir kūnas buvo persmelktas baimės ir nežinios, jos rankos pradėjo virpėti. Ji nenorėjo, kad šis vyras ją liestų ar priartėtų. Ji nenorėjo nieko matyti ar klausyti, todėl ji suriko kaip laukinis gyvūnas, kuris bėgo nuo mirties bet kokia kaina.

Ji pradėjo daužytis, voliotis ir pulti vyrą rankomis, bandydama įkąsti ir draskytis. Ji vėl atsidūrė gilioje jūroje: beprotiškas judėjimas ją gramzdino vis gilyn į įsivaizduojamo vandens spąstus. Jos laukinis įtūžis atvėrė ritmišką transą, kuriame ji tūnojo ir negalėjo iš jos pabėgti. Ji suėmė savo plaukus, tarsi bandydama juos išrauti, atsiklaupė ant kelių, žiūrėjo į lubas ir rėkė kiek įmanydama garsiau.

„Kas aš?! Kur aš?!“ – griausmingai klykė, žvelgdama į bevardes lubas, kurios jai nieko nesakė. Ji norėjo, kad jos ką nors pasakytų, bet susidūrė tik su jų beribe tyla. Ji pradėjo voliotis ant purvinų grindų, rinkdama dulkes ir nešvarumus ant savęs, kol senas vyras bejėgiškai bandė ją sulaikyti ir nuraminti.

––

Nepaisant rytinio šurmulio, po pietų moteris ramiai miegojo savo kambaryje. Jos veidas buvo baltas, be jokio ryte išgyvento košmaro pėdsako. Senas vyras sėdėjo virtuvėje ir gėrė kakavą – jis stebėjo puodelį taip, tarsi tai būtų vienintelis jam prieinamas daiktas pasaulyje. Kakava buvo švelni, saldi ir šilta, skleidė malonų šokolado kvapą, kol vyras bandė susitvardyti.

Jo mintyse skraidė kaimynų atsiminimai, nes šiandien jie ir vėl priekaištavo, kad ji tai darė. Jis monotoniškai atsakė jiems „taip“, nes tai buvo įprasta rutina tiek jam, tiek jiems. Kiekvienas rytas jam nieko nereiškė, tad tai neturėtų būti naujiena ir kaimynams. Tai jau vyko metus, dešimtmečius. Jis ir vėl turėjo atsiprašyti kaimynų už savo žmoną, kuri kiekvieną dieną užmiršo, kas ji buvo ir kur ji buvo. Banali ir nesibaigianti agonija jam, bet ne jai. Ji užmiršo kiekvieno ryto patirtį, o ryte išgyveno tą patį, tarsi tai įvyktų pirmą kartą jos gyvenime. Ji mirė, kai nuėjo miegoti, kad beprasmiškai atgimtų ryte.

Vyras iš lėto gėrė kakavą ne tam, kad mėgautųsi gėrimu ir pailsėtų nuo ryto banalumo, bet tam, kad nugrimztų į savo begalinės melancholijos, beviltiškumo gelmes. Jis nieko daugiau neturėjo savo gyvenime, tik šį šiltą ir mielą kakavos puodelį, ir moterį, kurios jis nebegalėjo atpažinti. Ji vis klausdavo, kas ji buvo, bet po tiek metų jis nebegalėjo atsakyti į šį klausimą. Ji buvo nepažįstamoji kitame kambaryje: tokia pažįstama, tokia mylima. Tačiau ši svetimšalė atsirasdavo kiekvieną dieną iš naujo, o jis vis mažiau įžvelgė savo žmonos bruožų jos viduje ir išorėje. Ką jis pastebėjo – tai buvo keista, neorganizuota ir išsigandusi nepažįstamoji, su kuria jis kiekvieną rytą bandė susidraugauti, pažinti, suprasti.

Jos nesatis pasireiškė kiekvieną rytą. Jis sutiko vis naują, bet monotonišką nepažįstamąją jos sename kambaryje. Ši moteris jam priminė žmoną savo išvaizda, balsu ir manieromis. Tačiau ji nepažinojo nei savęs, nei savo vyro. Kiekvieną rytą jis bandė jai paaiškinti, kas ji buvo, kur ji buvo, kas jai atsitiko be jokios prošvaistės, kad vieną rytą ji atkels ir pažins jį ir save. Tik kūnas ją priminė, o jos protas jau seniai nugrimzdo į bedugnę.

Kartais jam atrodė, jog jis gyvena su vaiduokliu, persikuriančiu kiekvieną rytą iš naujo, o jam beliko tik šiltai pasveikinti šį vaiduoklį su meile ir viltimi, kad ji kada nors sugrįš. Jos liga ją apsėdo – ji tapo gyva mirusiąja, primenančią save, vis dar gyvą, vis dar išgyvenančią, be vilties sugrįžti į save, kol jam ji lieka moterimi, kurią jis vedė ir mylėjo.

Bet ką jis mylėjo? Ar jis mylėjo šią nepažįstamąją, kuri atgimsta kiekvieną rytą? Kuri nežino, kas ji tokia? Kaip jis gali mylėti žmoną be jos tapatybės? Jis myli žmonos nesibaigiančią nesatį, kuri raižė jo kasdienybės rėmus ir giliai skverbėsi į jo minčių kerteles. Jis jau nebežinojo, ką jis jautė savo žmonai. Ir vis dėlto tai tęsėsi per ilgai.

Jo žmona buvo protinga moteris, kuri domėjosi poezija ir tapyba, o jos švelni šypsena sukurdavo jaukumą. Bet dabar – visa tai dingo. Jis jautė pareigą jai, tačiau kiekvieną rytą sutikti vis naują nepažįstamąją darosi vis sunkiau – skausmas ir kančia didėjo jo tragiškame gyvenime. Galbūt, jis turėtų rūpintis tuo, kas iš jos liko? Ji nelietė savo kūrinių ar poezijos daugybę metų. Mažai tikėtina, kad ji sugrįš prie savo buvusių malonumų. Dabar ji sunkiai supranta, kas yra tapyba ar poezija. Jis mąstė: šie žodžiai ir piešiniai – ar tai buvo viskas, kas liko iš jos? Ar tai buvo daiktai, esantys už jos kūno ir proto ribų, kurie sukūrė silpną ir trapią jos būtį?

Jis mylėjo savo žmoną, bet su kiekviena diena turėjo vis mažiau vilties. Tai neįmanoma. Koks skausmingas ir tragiškas jausmas buvo gyventi su mylimu žmogumi, kai tave palaikė tik viltis ir vaiduokliška meilė tam žmogui, kurio nebėra, tačiau jis vis tiek yra šalia. Kūnas išliko ir stipriai kvėpavo, bet asmenybė jau seniai išnyko, tapo dulkėmis.

Jis dvejojo, ar jo skausmingi apmąstymai turėjo bent kokią prasmę. Ar yra verta jausti, tikėtis ir mylėti šioje tragiškoje situacijoje. Ar jis praleis visą likusį savo ir jos gyvenimą mylėdamas mirusios žmonos vaiduoklį? Jis apie tai mąstė kasdien gerdamas šiltą kakavą, vis labiau užsisklęsdamas savyje, stebėdamas savo iškreiptą, raibuliuojantį atvaizdą puodelio rėmuose.

Jis padėjo kakavos puodelį ant stalo, žvelgdamas į savo atvaizdą krosnelės stikle – juodą, svetimą šešėlį. Jis nieko nejautė, tik tyliai kvėpavo, užsimerkė, atsimerkė. Jis žvelgė į ryškią saulę, uždengtą tankiais debesimis, danguje čiulbėjo paukščiai. Jis nusisuko nuo šio nostalgiško vaizdo, kuris priminė mielus senus laikus su žmona, mėgaujantis pikniku liepą – tai buvo jų tradicija.

Jis giliai įkvėpė ir atsiduso – laikas aplankyti savo žmoną kitame kambaryje. Jis priartėjo prie jos kambario durų ir sustingo. Jis išgirdo sunkų jos kvėpavimą – ji vis dar miegojo. Jis uždėjo ranką ant durų rankenos, o jo kūnas pradėjo virpėti. Virpulys jį draskė tarp meilės ir pareigos, skausmo ir nežinios. Jis dar kartą giliai atsiduso, sakydamas „daugiau nebegaliu“, kas reiškė, jog jis negali vėl žvelgti į tuščias ir permatomas jos akis, nieko nesakančias, uždaras tiek jai, tiek jam.

Jį gaubė baimė ir nerimas, kiekvienas įkvėpimas buvo tarsi dūris į jo gelmes, o durų rankenos medinė tekstūra ir tvirtumas jį vis dar laikė, neleido jam svyruoti. Jis ilgai stovėjo pakibęs sustabdytame laike ir erdvėje, kol pagaliau sukaupė visas jėgas pasukti rankeną.