Miškelis netoli Šarnelės. Aukštoje pušyje – improvizuotas Mačernio „gandralizdis“, ant spyglių staltiesės – mokyklinis suolas subraižytu paviršiumi. Faustas tupi lizde, Vagneris plunksna raižo ne tik lapą, bet ir apverktinos būklės stalviršį.
FAUSTAS (visiškai atsipalaidavęs)
Vedžiodamas už nosies studentus, traktatą daktarišką kurpti bandęs,
Ne vieną dulkę aš nuo rankraščio ar knygos senesnės nupūsti privalėjau.
Bet kaip taip puikiai žmogų atvaizduoti: drąsų, laisvą, tik, deja, tarp pistoleto gausmo, kraujo drobių kūrusį!
Mums idealas[i] Vytas ruošiasi Sofiją vesti, dar Dostojevskį verčia, Nyčę skaito.
Ir pasirodo, kad visuomenė tarp fronto linijų dviejų memento mori bandė laidot:
Muziejai, gidų kursai veikė, ir arogancija bei kitas vanitas poetui net tuomet rūpėjo.
Tada beginklis studenčiokas, kuris nenori realybės, mamos atstumtas, brolio žemintas – Mačerniui iki genijaus dar kiek toli (jo mylimoji šitaip sakė)[ii] –
Juk jis, kai dar rimtuoliai mokslų daktarai rimtai tikėjo liaudies gėriu, rašto laisve,
Draugų akivaizdoje tarė: „Turbūt čia mūs jaunystės pabaiga...“[iii]
(kostelėjęs surimtėja)
Nors apie plunksnos kiek per pilką galą man teks dar porą žodžių tarti,
Svajingą prigimtį patenkino rašytojos eilutės šiltos – lyg meilės sonete:
Žvaigždžių dialogas su žiedais planetų mokslo knygoj[iv],
Praėję metai – lyg visų taip varstomas rožančius[v].
(vėl užsisvajoja)
Ak, ta meilė: nepraktiškajam Vytui Sofija – lyg išlaikytoja ir atrama, bet myli vienas kitą.
Todėl čia meilė ne pastelinė, o tragiškai tiršta...
Visai kaip ir manoji – galbūt skubu todėl dabar nutilti...
VAGNERIS (plunksnakočio skrebenimu tarytum tyčiojasi iš Fausto; įkyriai skamba ir skardus jo balsas)
Ir aš daugybę metų leidau linzes gadindamas benediktinų metraščiais gelsvais!
Bet, priešingai nei mano kolega, aš faktų nepaniekinau.
Tad perskaitęs šias formas dūžtančias
Vėl supratau, kaip dievinu
Tą šriftą pasvirą, kuriam čia lemta buvo
Citatas iš dienoraščių, spaudos, laiškų dabinti – knyga ši juvelyriškai rašyta!
Ir kiek čia faktų, pavardžių, vietovardžių:
Kalvarija, Bradūnas, Putinas, universitetai Vilniuj ir Kaune.
Medaus balzamas apkutoja protą!
„Literatūrinis dienoraštis“ išminčių tekstams dedikuotas buvo.
Ir aš pradėjau tokį vesti!
Turiu jį pasklaidyt, kad dar pridurti ką galėčiau...
FAUSTAS (lengvai nervingas tonas ir vartomos akys išduoda požiūrį į Vagnerio panegiriką)
Be knygų, užrašų ir faktų negebėti nieko – sakyčiau, Tavo negalia. Ir ji gana rimta.
Užtai aš savo nuomonę galiu išreikšti lytėdamas tiktai gandralizdžio šakas...
Ir visgi buvo vietų, kurias, atrodytų, ne geras romanistas, o sausas raštininkas kūrė:
Batalinė scena – lyg aiškinantis laiškas kaizeriui nuo mūšio vado;
Abu Jurkai – tai tik pilki kostiumai.
Be to, ir kulminacija gana silpna:
Nors gretinti Mačernio žūtį su Veronika šventa – užmanymas mistifikuotas ir žavus,
Deja, jam trūko reljefų, vitališko kontrasto tarp meno sakralaus ir smegenis ištaškančios mirties...
VAGNERIS (pradeda nuaštrintos plunksnos galiuką įsmeigdamas į gotikiniu šriftu išmargintą sąsiuvinį ir nepaiso to, kad Faustas žandikauliais dar mala naują sakinį – lyg grūdus girnomis)
Ir man kai kas užkliuvo...
Beprasmiška dangstyti Bronę Sofija!
Juk užsklandoj net parašyta, kad ji – tikroji sužadėtinė Mačernio.
Klaidinamas buvau ir to, kad pokalbiai, pasakymai visi į tekstą be brūkšnių, naujų eilučių įterpti,
Bet veik tai skirta aplinkosaugai...
Banalią ironiją, net Fausto ir Vagnerio egzistenciją nutraukia iš juodai baltos nuotraukos nužengęs poetas; jei ne skeveldra – ir didis mokslo vyras. Ar sintezei būtina rinktis iš tezių ir antitezių? Pavartęs romaną jis išrausta ir vis dėlto pagarbiai linkteli rašytojai – dėkoja už savo dienoraštį.
[i] Citata iš aštuoniasdešimt trečio romano puslapio
[ii] Parafrazė iš aštuoniasdešimt penkto romano puslapio
[iii] Parafrazė iš penkiasdešimt ketvirto romano puslapio
[iv] Parafrazė iš septyniolikto romano puslapio
[v] Parafrazė iš dvidešimt pirmo romano puslapio
– Mačernio ir Gėtės kūrybą sieja tos pačios – pasaulio pažinimo, dvasinio konflikto – temos, – didaktiškai ištartų kresnutė lietuvių kalbos mokytoja, sunkiai besugalvojanti, kaip tiems tingiems abiturientams per kelias pamokas visą Mačernį išdėstyti. Ir imlesniems ji atkiša knygą – Aldonos Ruseckaitės „Dūžtančias formas“.
Vis dėlto pirmiau derėtų išsiaiškinti, ar ši knyga – tikras Dievo kūrinys, ar tik kirminas.
PROLOGAS VIETINIO TEATRO KORIDORIUJE
BERNIŪKŠTIS (dirbtinai intelektualiu balsu – jam prisakyta reklamuoti spektaklį, į kurį niekas neperka bilietų)
Aldona Ruseckaitė – kūrybingoji muziejininkė, sugebėjusi atsisakyti rašytojų biografijų naratyvams taip būdingų patoso, misticizmo gaidų ir realistišku žvilgsniu pažvelgti į Maironio damas, Salomėjos išdavystes. Į Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2017 m. išleistą ir pernai perleistą rašytojos biografinį romaną „Dūžtančios formos“ nauja pjesė pažvelgs iš dviejų skirtingų polių, dviejų chrestomatinių veikėjų. Tiesa, ištikimieji Aldonos Ruseckaitės biografinių romanų skaitytojai, tarp kurių (privalau prisipažinti) esu ir aš, jau skuba mūsų teatrą kaltinti neoriginalumu – juk romane „Padai pilni vinių“ Salomėją Nėrį išteisinti bando Gerieji balsai, o smerktinus kaltinimus kaip koks prokuroras vis pateikia Smakas. Vis dėlto prižadame, kad nusipirkę bilietus į šį literatūrinį teismą teatro scenoje tapsite kertinio dramos istorijos epizodo liudininkais!
PIRMAS IR PASKUTINIS VEIKSMAS
I, TAIP PAT IR BAIGIAMOJI SCENA