Knygynas, kurio lentynose tilpo ne tik knygos

Trumpa pažintis su „Septyniomis vienatvėmis“

Vienu iš traukos centrų M. Daukšos gatvėje buvo 31-uoju numeriu pažymėtame pastate įsikūręs knygynas-klubas „Septynios vienatvės“. Jaunesnioji karta, tikėtina, šį pavadinimą girdi pirmą kartą – knygynas savo veiklą galutinai nutraukė prieš beveik dvi dešimtis metų, 2005-aisiais. Duris atvėręs 1996-aisiais, kone reiškiniu tapęs ir legendomis apipintas knygynas-klubas per palyginti neilgą gyvavimo laikotarpį paliko daugybę spalvingų prisiminimų, o po savo stogu spėjo priglausti dešimtis skirtingų renginių ir šimtus įvairiausių lankytojų. „Septynių vienatvių“ įkūrėjas, veidas ir siela – ekscentriškasis poetas ir eseistas Kęstutis Navakas. Kartu su juo už knygyno vairo stovėjo Valentina Navakauskaitė, kuriai šiltų žodžių negailėjo beveik visi kalbinti pašnekovai.

„Dieną – knygynas, popiet – klubas“ – turbūt taip būtų galima trumpai apibūdinti „Septynias vienatves“. Savo lentynose talpinęs daugybę įvairios literatūros ir kitokių meno kūrinių, knygynas-klubas buvo puiki erdvė knygų pristatymams, pritraukdavusiems tiek klausytojų ir žiūrovų, kad ankštoje pusrūsio erdvėje ne visuomet tilpdavo visi interesantai.

Apie įvairialypį lankytojų spektrą savo esė tokiu pačiu pavadinimu, „Septynios vienatvės“, rašė pats K. Navakas: „Knygynas veikė M. Daukšos gatvėje, Kaune, senamiestyje, tuo metu ten dar ganėtinai stoviniuota ar svyrinėta žemosios bohemos atstovų su rašalo (ne parkeriams skirto) buteliais rankose, bet ateidavo ir studentų plius inteligentų.“ Kelete feisbuko grupių, kuriose dalijamasi prisiminimais apie senąjį Kauną ir jo nuotraukomis, paskelbiau įrašą, kuriame ieškojau buvusių knygyno lankytojų. Pasakojimai iš pirmų lūpų ne tik neišsklaidė iš girdėtų legendų susidaryto įspūdžio, bet ir gerokai jį papildė.

Vienodai svarbūs ir studentai, ir prezidentai

„Septyniose vienatvėse“ laukiami buvo visi – ir tik pasižvalgyti užsukę studentai, ir renginių žiūrovų gretose įsimaišę aukštuomenės atstovai. Jau minėtoje esė K. Navakas dalijosi prisiminimais apie Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus ir Estijos Prezidento Lennarto Meri vizitus. Anuomet gatvė tebebuvo negrįsta, ir, sutapimas tai ar ne, būtent po L. Meri apsilankymo M. Daukšos gatvelė galiausiai atsikratė dulkių ir duobių – „Keisčiausia, kad išsyk po šio vizito gatvė imta grįsti. Ir pradėta nuo vidurio – ties mūsų knygyno įėjimu. Dabar jau išgrįsta ir joks prezidentas į duobę neįkris“, paties Kęstučio žodžiais tariant. V. Adamkaus vizito metu Kęstutis Navakas buvo įamžintas kartu su Prezidentu – ši fotografija poetui buvo itin svarbi. Kaip prisiminė į knygyną vis užeidavusi Dalia, „Nusileidus tais laiptais šone buvo toks siauras kabinetukas, ten ant lentynos Kęstutis laikė savo nuotrauką su Valdu Adamkumi ir labai ja didžiavosi.“

Prezidentas Valdas Adamkus ir Kęstutis Navakas. / Zenono Baltrušio nuotrauka.

„Septynios vienatvės“ savo lankytojus traukė ne tik įvairiausiomis knygomis nukrautomis lentynomis ir naujausių knygų pristatymais. Jauki ir maloni atmosfera neabejotinai buvo viena iš knygyno populiarumo paslapčių. Kita knygyno lankytoja, Reda, teigė į „Vienatves“ užeidavusi studijų metais, ir pasidalijo tokiais atminty išlikusiais anų laikų fragmentais: „Aptarnavimas labai šiltas, betarpiškas. Šilti atsiminimai. Ta atmosfera – mažokai panašių vietų būdavo tais laikais. Daug užsienietiškų knygų (anglų k. menu). Atsimenu, labai patiko E. A. Poe tokia graži, didelė knyga, buvo vienoje iš lentynų aukštai padėta. Eidavau būdama studentė, su draugėm kartais, – tyrinėdavom.“ Taip pat ji pridūrė, kad knygynas buvo atviras visiems: „Į kiekvieną buvo žvelgiama kaip į žmogų, asmenybę, o ne naudą, kurią būtų galima „išpešti“. Kiek menu, visada buvo atidus požiūris į lankytoją, galėjai vartyti knygas tiek laiko, kiek nori, nors buvai „tik studentas“. Esminis momentas – jausdavaisi vertinamas kaip žmogus: rūpėjo tavo knygų skonio pomėgiai, visuomet – kažkoks, kad ir minimalus, (bet visada malonus) bendravimas, ir pan.“

Kalbėdama apie nuostabų aptarnavimą, jai antrino Danutė, dirbusi netoliese, toje pačioje Daukšos g. Knygynas šiltus prisiminimus Danutei paliko būtent dėl malonių darbuotojų, K. Navako organizuotų menininkų susitikimų. Kaip ir daugelis kitų pašnekovų, ji apgailestavo, kad vaizdai išlikę tik atminty, mat asmeniniame archyve knygyno nuotraukos nenugulė. Tiesa, prisiminimams papildomo žavesio suteikia nuotraukomis neperteikiami akcentai – štai kad ir, pavyzdžiui, „netolies toj pačioj pusėj buvusi kavinukė „Educho“ – kava kvepėjo visa gatvė.“

Tas pačias priežastis, traukusias užeiti į „Septynias vienatves“, vardijo ir Violeta: „Prisiminimai tokie, kad nieko panašaus bent Kaune nėra... Tie, kurie kažką pradėjo įdomaus, kultūringo, intelektualaus tais metais, negalėjo išsilaikyti, nes pagalbos iš valdžios nebuvo. Tai buvo fenomenas. O a. a. Kęstutis su Valentina ir vėliau kiti, kurie dirbo, buvo trauka į tą knygyną.“ Beveik visi pašnekovai vienbalsiai tvirtino – Kaune nieko panašaus į šį fenomeną taip ir neatsirado. Knygynas traukte traukė visus, neabejingus menui. Štai pašnekovė Neringa užsiminė, kad „Septyniose vienatvėse“ lankydavosi dėl jau minėtos nuostabios atmosferos: „Lankydavausi dėl labai geros atmosferos. Dažniausiai tik pavartydavai foto ar meno albumus, nes toje aplinkoje jie maloniau žiūrėdavosi“, o kaunietė Aleksandra, taip pat dažnai varstydavusi „Septynių vienatvių“ duris, teigė, kad knygyne visuomet rasdavo išskirtinių, fainų atvirukų, kuriuos siųsdavo savo susirašinėjimo draugams į įvairias užsienio šalis.

Knygyno veidas ir siela

Jau minėtą „Vienatvių“ fenomenalumą lėmė ne kas kitas, o būtent pats Kęstutis Navakas, mėgęs nuolat būti žmonių apsuptyje. Lankytojų prisiminimuose K. Navakas – tarsi filmo herojus, ir būtų sunku jį apibūdinti geriau, nei tai padarė pašnekovė Angelė: „Iš ankstesnių metų prisimenu poetą ilgais plaukais ir ilgu paltu su pelerina. Jis plaukdavo Laisvės alėja gražus, jaunas, vienas toks – lyg Puškinas, nusileidęs iš 19 amžiaus. Poetas su pelerina suteikdavo Kauno Laisvės alėjai nuostabaus žavesio.“ Anksčiau puošęs Laisvės alėją, vėliau poetas savo žavesį skleidė „Septyniose vienatvėse“ – į knygyną dažnai užsukdavusi tuomet dar studentė Lijana pasakojo: „Tai nebuvo knygynas... Tai buvo traukos centras. Kodėl? Visi įėję ten jausdavo ramybę... Kęstutis sukinėdavosi tarsi eksponatas – buvo gražus, lieknas. Paliko šiltą prisiminimą.“

„Septyniose vienatvėse“ vykusio knygos pristatymo akimirkos. / Z. Baltrušio nuotrauka.

Išvaizdus ir praeivių žvilgsnius traukdavęs Kęstutis pašnekovėms įsiminė ir dėl savo geros širdies. Lijana taip pat pasidalijo istorija apie poeto gerumą:„Studijavau konservatorijoje, dažnai ten užsukdavau, nes po paskaitų eidavau būtent ta gatvele. Ten buvo daug itin retų gaidų leidinių. Dažnai sustodavau ties ta lentyna ir vartydavau, nes įpirkti negalėjau... Buvo brangu...

Vienų gaidų itin norėjau, tai buvo Vivaldis, „Metų laikai“, fortepijonui. Taip ir vartydavau tas gaidas kelis mėnesius... Kęstutis pastebėjo, ir sako – „Jei labai norit, nuleisiu kainą, parduosiu pigiau“. Bet ir „pigiau“ man tuo metu buvo per brangu... Jei gerai pamenu, apie 75 litus tos gaidos kainavo... Ir vėl tęsėsi užėjimai į knygyną, persimetimai žodžiu, kitu su Kęstučiu...

Vieną dieną, kai užėjau, jis man sako: „Pasiimk tas gaidas ir atsikopijuok, ir turėsi...“ Buvo netikėta... „O tai kaip jūs manim taip pasitikit? Juk jos brangios baisiausiai... O jei aš negrąžinsiu jums tų gaidų?..“ Kęstutis nusišypsojo ir sako: „Jei negrąžinsit, vadinasi, jums labai jų reikia... Daug labiau nei knygynui.“ Nuskuodžiau į Vilniaus g. ieškoti kopijavimo aparato. Grįžau pas Kęstutį švytinti... Grąžinau gaidas, tapome bičiuliais.

Fortepijonu skambinu METŲ LAIKUS... Išmoko ir mano dukros groti... Jei ne Kęstutis... Būtų mažiau gerumo ir pasitikėjimo mano gyvenime. Lenkiuosi jam...“

Laiptai, vedę į menininkų oazę

M. Daukšos gatvės širdimi tapęs knygynas, kaip jau minėta, išsiskyrė ypač šiltu ir maloniu bendravimu, įvairiausiais kultūriniais renginiais ir užsitęsusiais pasisėdėjimais po jų. Tačiau išskirtinė buvo ne tik „Septynių vienatvių“ atmosfera, bet ir jų interjeras. Kone kiekvienas pašnekovas, paprašytas papasakoti apie anuometį fenomeną, išsyk pabrėžė įsimintiniausią knygyno akcentą – sraigtinius laiptus, vedusius žemyn, į pusrūsį, kur ir vykdavo visi renginiai. Jau minėtoje esė K. Navakas rašė, kad ant šių laiptų nesibodėjo prisėsti ir pats Prezidentas V. Adamkus – pasak autoriaus, „Prezidentas net ant laiptų pasėdėjo, daugiau nebuvo kur.“ Ir išties, šie laiptai neretai tapdavo suoliuku žiūrovams ir lankytojams prisėsti, nes mažokoje erdvėje dažnai netilpdavo visi susirinkusieji.

Ant laiptų susėdę renginio svečiai. / Z. Baltrušio nuotrauka.

Kita įsimintina interjero detalė – tvirtos konstrukcijos tribūna, paversta staleliu kasos aparatui: „tribūnų aversus apklijuodavom dailiai iškirptais kokių nors vokiečių poezijos knygų puslapiais, ant kurių visi atvykstantys svečiai palikdavo savo autografus.“ Tiesa, ant pirmosios parašai greitai nebetilpo, tad prireikė paruošti antrąją.

Poetė Judita Vaičiūnaitė pasirašo ant tribūnos. / Z. Baltrušio nuotrauka.

Išskirtinės dekoracijos lankytojus pasitikdavo jau prie lauko durų – kaip pasakojo fotografas Zenonas Baltrušis, virš knygyno durų kabėjo narvelis, kuriame it paukštis, prijaukinta ir užrakinta, buvo „patupdyta“ rašomoji mašinėlė.

Knygynas-klubas „Septynios vienatvės“. / Z. Baltrušio nuotrauka.

Rašomosios mašinėlės puošė ir patalpas viduje. Vieną jų pardavusi K. Navakui prisiminė kalbinta Asta: „Pardaviau a. a. Kęstučiui antikvarinę spausdinimo mašinėlę knygyno interjerui papuošti. Dažnai nueidavau jos „aplankyti“.“

Knygyno interjerą puošusi rašomoji mašinėlė. / Z. Baltrušio nuotrauka.

Neišsipildžiusi mažojo Paryžiaus vizija

„Septynios vienatvės“ buvo reikšmingos ne tik savo lankytojams, bet ir visam Kauno kultūriniam gyvenimui, o ypač – senamiesčio gyvasčiai. Trumputė, tačiau jauki ir galiausiai išgrįsta M. Daukšos gatvė anuomet spinduliavo gyvybe. Jaukios kavinukės, restoranai, knygynas ir net teatras – visa tai tilpo vos kelių šimtų metrų ilgio atkarpoje. Angelė pasakojo apie savo brolio restoraną „Kunigaikščių menė“, įsikūrusį priešais knygyną. Šalia – ir Kauno mažojo teatro pirmajame aukšte atidaryta kavinė „Suflerio būdelė“, kurioje lankytis itin mėgo K. Navakas. Visgi gražia vizija grįstiems ateitiems planams nebuvo lemta išsipildyti – M. Daukšos gatvėje įsikūrusiems verslams nepavyko nukonkuruoti vis daugiau žmonių pritraukiančių Laisvės alėjos ir Vilniaus g.

Šiandieninėje M. Daukšos gatvėje – nė menkiausio ženklo apie buvusį knygyną. Patalpos, kuriose buvo įsikūrusios „Septynios vienatvės“, stūkso tuščios, o vienintelis būdas niekada ten nebuvojusiajam atpažinti kadaise kultūros traukos centru buvusią vietą – pro langą matomi vieniši sraigtiniai laiptai, savo laiku priglaudę daugybę kultūros entuziastų.

Buvusios „Septynių vienatvių“ patalpos šiandien. / Autorės nuotrauka.