Ko trokšta ir ko savo mieste pasigenda jaunasis Kauno rašytojas?

Genamos smalsumo, šių metų balandį susėdome pasišnekučiuoti su trimis jaunosios kartos Kauno kūrėjais ir bičiuliais: Rūta Vyžintaite-Lajiene, Patricija Gudeikaite ir Jovaru Kelpšu. Rūta – žurnalistė, poetė, pernai išleidusi debiutinę knygą „Liuksemburgo jūra“. Rūta buvo viena iš literatūrinio kolektyvo „Poetautojai“ įkūrėjų, kultūrinio žurnalo-zino[1] „Dešra ant žaizdos“ (2017–2020) redaktorė. Patricija taip pat yra poetė, jos debiutinė eilėraščių rinktinė „Kontaktas“ pasirodė 2023 m. Be savo kūrybinės veiklos, Patricija rašo literatūrinius straipsnius ir recenzijas, organizuoja tarpdisciplininius poezijos skaitymus. Jovaras – šiaulietis, į Kauną atvykęs studijuoti lietuvių filologijos ir leidybos Vytauto Didžiojo universitete. Be to, kad yra turbūt žymiausias Kauno slemeris ir slemo [2] vedėjas, jis taip pat dirba lietuvių kalbos mokytoju ir gidu. Pašnekovai atvirai dalinosi savo asmeninėmis patirtimis, džiaugsmais ir nuoskaudomis apie Kauno literatūrinį gyvenimą.

Saulė: Rūta, buvai viena iš „Poetautojų“ judėjimo organizatorių ir zino „Dešra ant žaizdos“ redaktorių. Gal galėtum trumpai papasakoti apie tai, ką veikėte ir kodėl ši veikla nutrūko?

Rūta: Nuo mokyklos laikų rašiau eilėraščius, domėjausi literatūra, todėl kilo noras su kuo nors susitikti, pasikalbėti apie tai Kaune. Bet natūraliai man neiškrito ta korta, aplinkoje nebuvo bendraminčių. Išplatinau žinutes socialiniuose tinkluose, kad steigiame klubą „Poetautojai“ (tada dar nebuvo to pavadinimo), atsirado kokie dešimt žmonių, kurie, matyt, irgi buvo to išalkę. Pradžioje buvo džiugu tiesiog susitikti ir kartu kalbėtis, skaityti, bet ilgainiui pradėjome galvoti – o kas toliau? Vienas norėjo padaryti skaitymus bare, kitas ant laiptų. Buvo labai įvairių žmonių, muzikantų ir visokių performerių, tai mes tokį tarpdisciplininį pradėjome varyti. Tuo metu ore tvyrojo toks... kad poezija nuobodu. Gal tai asocijavosi su uždaru Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus burbulu, vyresnio amžiaus kūrėjais. Todėl išsikėlėme tikslą – pateikti poeziją patraukliai. Rengėme skaitymus neįprastose vietose, prie darbo biržos arba prie naktinių klubų – nes ir čia būna eilės, ar ne? Organizavome tokius renginius kaip „Pozuok poezijai“ – viliojome žmones per ego patenkinimą. Vėliau pradėjome galvoti, kokia forma palikti kažką, kas turėtų tęstinumą, išliekamąją vertę. Taip gimė leidinys „Dešra ant žaizdos“. O kodėl viskas nutrūko? Vieniems buvo svarbu asmeniškai pasirodyti ir kai jie nustojo kurti, iškrito. Kiti paniro į darbus, meiles ir t. t. Dėl zino kilo klausimas – ar tikrai jo reikia? Juk jau yra „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, o ir jiems sunku gyventi. Taigi, susidėjo laiko trūkumas, asmeninės krizės, kai nebenori rašyti, degini eilėraščius, – taip ir išsibarstėm. Bet mes likome draugais. Manau, kad tie poetiniai judėjimai, mistiniai kūrėjų klanai iš tikrųjų tokie ir būna – tiesiog draugai, kurie kartu linksminasi ir kartais kartu kažką sukuria.

Zino „Dešra ant žaizdos“ pristatymas Vytauto parkelyje. Nuotraukos autorė Aistė Pilkauskaitė.

Saulė: Jovarai, esi bene žymiausias slemeris Kaune. Galbūt galėtum papasakoti, kaip sleme pasireiškia kūrybinis ir literatūrinis bendruomeniškumas?

Jovaras: Mane visada žavėjo tai, kad ant slemo scenos lipa žmonės, kurie nebūtinai yra susiję su literatūra. Pavyzdžiui, fizikas arba tikybos mokytojas, biologijos ar odontologijos studentas. Ir visi tie žmonės, atrodo, neturintys stereotipinio polinkio į meną, gali rasti bendrumą tarpusavyje. Pradėjęs dalyvauti slemuose pajutau, kad ši bendruomenė labai greitai priima į vidų. Tada buvo 2018 m. pabaiga, gal antri metai, kai slemas gyvavo Kaune. Daugelis jaunų kūrėjų, lipusių ant scenos, ieškojo bendraminčių ir grupės, kuriai galėtų priklausyti. Ilgainiui tas skaitymo ritualas peraugo į šį tą fiziškesnio. Pradėjau organizuoti išvykas į kitų miestų slemus. Susirenka kauniečiai – važiuojame atstovauti į Panevėžį, į Kelmę, Klaipėdą, kitus miestus. Atsirado ir tam tikros kartos. Praeina du metai – žiūrėk, jau visai kiti žmonės. Kartais jie sugrįžta, kartais dingsta. Aš, kaip vedėjas, galiu tai stebėti ir mane labai žavi ta natūrali žmonių cirkuliacija poezijos rate.

Rugilė: Jovarai, esi ne tik charizmatiškas slemeris, bet ir lietuvių kalbos mokytojas. Tad natūraliai kyla klausimas, ar savo darbe taikai kokias nors specifines praktikas, skatinančias mokinių bendruomeniškumą ir įsitraukimą į literatūrinę-kūrybinę veiklą?

Jovaras: Taip. Taikau kūrybinio rašymo pratimus, nes jaučiu, kad būtent tai labiausiai ir atsinešiau tiek iš filologijos studijų, tiek iš visokiausių projektų. Suvokiu prasmę nuo mažens ugdyti kūrybiškumą, bandau iš karto paneigti tradicinį mokymą. Mokinys mano, kad eilėraštis – tai rimuoti A ir B, B ir A, ir niekaip kitaip. O aš jam sakau: mesk iš galvos, rimuoti neprivaloma, rašai ką nori ir kaip nori, gali būti ir baltos eilės. Kadangi kartu su kolege iš Kauno menininkų namų išleidome edukacinės paskirties slemo leidinį „Žodžiai-pa-trankos“, taikydavau ir jame buvusias užduotėles. Naudojuosi galimybe prisiliesti prie vaikų, paauglių ugdymo, ir skleidžiu tą rašymo propagandą.

Nors dar tik antri metai, kaip tai mokau, jau dabar matau poveikį tam tikriems mokiniams. Pernai jiems buvo sudėtinga atsiverti prieš klasės draugus, bijojo suklysti, bijojo, kad išjuoks ar prilipins etiketę. Turbūt galvodavo: paskaitysiu tam, kad nuo manęs atstotų. Mokiniams ūgtelėjus (šeštoje, septintoje klasėse), jie ima pagauti, kas per žaidimas tas rašymas: net tokiame amžiaus tarpsnyje, kai labai svarbus tampa „aš“, jie pradėjo vienas kito klausytis, domėtis tuo, ką kiti parašo.

Slemas Kauno menininkų namuose. Nuotraukos autorius Vytautas Paplauskas.

Saulė: Patricija, 2019–2021 metais kartu su Tadu Greičiūnu bare „Godo“ organizuodavote reguliarius „Mėgstamo eilėraščio skaitymus“. Papasakok apie juos daugiau. Kaip jums kilo tokia mintis? Kodėl nustojote juos organizuoti?

Patricija: Idėja kilo dėl bendraminčių poreikio ir noro, kad poezija būtų atvira. Pati norėjau išeiti į viešumą su poezija, nes tada jau rašiau, turėjau daugybę barjerų ir stabdančių baimių. Taip pat mane vedė smalsumas, kokia ta Kauno rašytojų bendruomenė. Buvau girdėjusi apie Rūtos „Poetautojus“, bet tada jie, man atrodo, jau buvo tik legenda. Mačiau, kad Vilniuje vyksta daugybė skaitymų, o Kaune alternatyvos nebuvo. Su Tadu nusprendėme, kad nueisime į „Godo“ ir pristatysime savo idėją – tai bus eilėraščiai, skaitys kokie tik nori žmonės. Buvo labai smalsu, nes nežinodavome, kas ateis, kokio kalibro tas autorius bus. Galvojom, gal išvis bus krachas, gal niekas neateis ir mes ten dviese sėdėsim. Man pačiai tai buvo savotiškas socialinis eksperimentas. Kviesdavome kai kuriuos poetus, kartais ir iš Vilniaus, bet dauguma buvo patys užsiregistravę. Eilėraščius galėjai skaityti arba savo, arba mėgstamo autoriaus. Paskui su „Godo“ erdve išsirutuliojom į kitus renginius ir pristatymus, bet tas eilėraščių skaitymo ciklas man buvo pirma patirtis.

Rugilė: Rūta, prieš ketverius metus dienraštyje „Kauno diena“ kalbėdama apie „Poetautojų“ sambūrį teigei, kad Kaunui reikalinga poetinė atsvara. Tuomet trumpai užsiminei, jog sostinėje literatūrinis gyvenimas aktyvesnis – ten vyksta įvairūs poetiniai skaitymai, diskusijos ir kt. Kaip manai, kokia situacija Kaune yra dabar? Ar vis dar jauti gerų literatūrinių iniciatyvų trūkumą?

Rūta: Manau, situacija Kaune dabar yra daug geresnė nei tada, kai atsirado „Poetautojai“. Slemas čia tokį gerą kombainą įjungęs, pilnos salės... Gaila, kad nebuvo to tada, kai mes norėjom, alkom. Paskui Patricija perėmė estafetę. Kauno literatūros savaitėje vyksta skaitymai, suaktyvėjo renginiai bibliotekose, Maironio muziejuje. Bet, palyginti su Vilniumi, vietos įvairiems renginiams tikrai dar yra. Rašančių žmonių yra įvairiose amžiaus kategorijose. Kai su „Poetautojais“ darėme „Lyrinius nukrypimus“ – nukrypome į senelių amžiaus kategoriją, sukvietėme rašančius pensininkus – susirinko daugybė neblogai kuriančių garbaus amžiaus žmonių. Kartais mes dar įšokam su „Poetautojais“, padarome kokį pop-up’inį paskaitymą, bet kodėl niekas daugiau to nesiima? Kaune kartais būna kažkokio pasyvumo. Ačiū slemui, kuris prakošia pakankamą masę ir sugaudo tuos perliukus, bet yra kur tobulėti.

Mėgstamo eilėraščio skaitymai bare „Godo“. Nuotraukos autorė Aistė Pilkauskaitė.

Rugilė: Patricija, prieš kelerius metus duotame interviu kultūros žurnalui „Literatūra ir menas“, kur tave kalbino prozininkė Lina Simutytė, minėjai, kad pasigendi empatijos ir konstruktyvaus kūrybos vertinimo tarp jaunųjų literatų. Galbūt galėtum labiau išplėtoti šią mintį?

Patricija: Pirmiausia pabrėšiu, kad tai buvo mano patirtis, tikrai nenorėčiau jos generalizuoti. Tuo metu man trūko gyvų, tikrų diskusijų su jaunais vilniečiais rašytojais apie literatūrą, apie tai, ką mes kūrėme. Rašytojai mėgsta vieni kitus pakritikuoti, pasimėtyti replikomis, o man trūko konstruktyvių, empatiškų gairių. Labai vertinu kūrybines draugystes, man svarbu dalintis tekstais. Manau, poezijos bendruomenėje galėtų būti daugiau saugumo ir atvirumo, juk ji ir taip nišinė – Lietuvoje apskritai mažai kas skaito poeziją.

Rugilė: Jovarai, esi kilęs iš Šiaulių, tačiau studijuoti atvykai į Kauną. Čia iki šiol gyveni, dirbi ir kuri. Ar persikėlimas į kitą miestą tau buvo organiškas? Ar lengvai įsiliejai į naują bendruomenę? Ir kuo, tavo akimis, šiandien skiriasi Kauno ir Šiaulių literatūrinės bendruomenės?

Jovaras: Pradėkime nuo to, kad Kaunas yra gyvas, o Šiauliai – merdėjantis miestas žvelgiant iš poetinės pusės. Labai žaviuosi žmonėmis, kurie pasilieka Šiauliuose kažką judinti ir tuos variklius varyti, nes aš būčiau demotyvuotas to trūkumo. Yra daugybė atvejų, kai bendraminčiai bando prastumti kokį nors literatūrinį projektą ir jiems užkerta kelią savivaldybė ar dar kas, nes jiems nelabai rūpi kultūrinis gyvenimas. Tas mane purto pagalvojus. O Kaune, į kurį atvykau studijuoti, aplink filologus iškart sklandė įvairiausi pasiūlymai. Kaune labai lengvai įsiliejau. Kai imi kažkur dalyvauti, pamatai, kad yra daugybė atvirų takų. Pasiūlė kažkas nueiti į slemą – iš pradžių abejojau, nes buvau labai sugadintas mokyklinės poezijos. Buvau įstrigęs rėmuose, turėjau tam tikrą rimavimo taktiką ir teisdavau visus kitus, kurie nerimavo – man tai buvo kaip anomalija. Reikėjo nemažai laiko, kad prasilaužčiau ir priimčiau visų kitų kūrybinius kelius. Tada pajutau, kad aš pats ganėtinai gerai evoliucionavau ir pradėjau eksperimentuoti. Skatinau visus, kurie pasitaikydavo pakeliui, išeiti iš savo komforto zonos, kad atsivertų akiratis ir mąstysena apie kūrybą apskritai.

Pradėjęs sleminti, buvau kviečiamas ir į kitus renginius. Dabar, besiklausant pokalbio, atpažįstu praktiškai viską, kas tada vyko. „Mėgstamo eilėraščio skaitymuose“ susipažinau su Tadu, jis pakvietė publikuotis „Dešroje ant žaizdos“. Būdamas vienoje kūrybinėje bendruomenėje, atrandi ir kitą, ir dar kitą. Jauti, kad nesi vienas, kad yra visai nemažai bendraminčių.

Rugilė: Socialiniuose tinkluose muziejai, mokyklos ir kitos institucijos neretai skelbia kvietimus, ragindamos jaunimą (ir ne tik) išbandyti savo jėgas įvairiuose literatūros konkursuose. Kiek savo laiku esate dalyvavę juose? Ar konkursai padėjo jums užmegzti kontaktą su kitais rašančiaisiais, rasti bendraminčių ir taip įsivertinti vienoje ar kitoje bendruomenėje?

Rūta: Dalyvaudavau konkursuose nuo mokyklos laikų. Tuomet nebuvo kitų būdų susitikti su rašančiaisiais. „Poetautojams“ priklausę draugai Kamilė Asadauskaitė ir Rokas Povilius taip pat susipažino kažkokiame Poezijos pavasarėlyje. Mano patirtis sako, kad konkursai veikia ir jie yra svarbūs.

Patricija: Aš akcentuočiau jaunųjų rašytojų skaitymus. Tie jaunieji rašytojai – iki 35-erių metų amžiaus, paprastai dar neišleidę knygos. Vienas didžiausių postūmių rašyti atsirado tuomet, kai dalyvavau Poetiniame Druskininkų rudenyje (PDR), kur taip pat vyksta jaunųjų rašytojų skaitymai. Man pavyko laimėti, o tai suteikė drąsos ir pasitikėjimo.

Jovaras: Iš savo patirčių Šiauliuose prisimenu, kad tokių konkursų nebuvo itin daug, kaip ketvirtame mieste pagal dydį. Kasmet būdavo rengiamas Šiaulių miesto poezijos konkursas. Sudalyvavau jame, kai buvau vienuoliktokas – iš viso miesto mūsų buvo gal šeši, kurie rašė ir ką nors siuntė. Pabūni, gauni diplomą, išeini – viskas tuo ir pasibaigdavo. Visai kitas vaizdas atsivėrė, kai pradėjau studijuoti VDU, kur vykdavo moksleivių skaitovų konkursas. Tuo metu priklausiau kūrybinei grupei „Declamationes“, teko prisidėti prie renginių, kai kur pabūti komisijos nariu. Manau, kad daugiau galimybių yra studentiškame, o ne moksleivių lygyje. Pastarajame dažnai trūksta paskatinimo toliau rašyti, o studentų konkursuose nesvarbu, kokios tu prabos, nesvarbu, tavo tekstas geras, ar blogas. Esu dalyvavęs ir PDR jaunojo kūrėjo konkurse. Ten tikrai jauti, kad atkeliavai į bendruomenę. Vakaro pabaigoje su visais kūrėjais jau buvau pabendravęs, nes jungė bendra atmosfera. Manau, kuo brandesni konkursai, tuo jie labiau įtraukia.

Rūta: Tas jaunas žmogus galvoja: kaip man tapti rašytoju, bet Kaune? Vilniuje paprasčiau – ten paskaitai ir visi po to kartu sugeria. Labai svarbus tas laikas po skaitymų – kad tave atsimintų, pamatytų, jog esi fainas, linksmas, ne konkurentas. Siųsti eilėraščius į „Šiaurės Atėnus“ ar „Literatūrą ir meną“ dažnai neužtenka, nes nėra gyvo kontakto. Pastebėjau, kad tiek man, tiek rašytojams iš kitų miestų, PDR tapo katalizatoriumi, nes ten tave pamato ir kaip kūrėją, ir kaip asmenybę. Po renginio kažkas prieina ir sako: „Ei, gal nori atsiųsti eilėraštį į almanachą?“ Arba pakviečia paskaityti Vilniuje. PDR tikrai geras receptas, jei nori būti pastebėtas.

Slemas Kauno menininkų namuose. Nuotraukos autorius Vytautas Paplauskas.

Saulė: Viena yra vieši literatūros kūrėjų renginiai, tokie kaip „Mėgstamo eilėraščio skaitymai“ arba slemas. Vis tik, už jų dažnai slepiasi maži privatūs draugų rateliai, kurie kūryba vieni su kitais dalinasi tiesiog namų aplinkoje. Žinau, kad anksčiau tokie privatūs skaitymai vykdavo pas jau minėtą Tadą namuose, ten kartais dalyvaudavote jūs, Rūta ir Patricija, taip pat daug kitų pradedančių rašytojų. Kaip manote, ar toks nematomas, neoficialus jaunų rašytojų tinklas tebeegzistuoja Kaune? O gal jis jau prairęs?

Rūta: Egzistuoja. Būna, kad kas nors paskambina po 10 metų pertraukos paklausti apie „Poetautojus“, tada ateina įkvėpimas ir padarau renginį. Čia toks banguojantis dalykas. Gal kartais tiesiog pavargstame, bet vėl atsitiesiam. Būna ir spontaniškai per kokį gimtadienį pradedam skaityti eilėraščius makaronus valgydami.

Jovaras: Dabar labai realų pavyzdį matau prieš save. Vienas iš slemerių, Ramūnas, yra tokį būrelį sukurpęs. Pasakojo, kaip jie rengia namuose skaitymus. Ten ateina kokie 15 žmonių. Kaip suprantu, juos sieja ne tik poezija, bet ir kitas bendras rakursas, ezoterika ar dar kas. Jie taip ganėtinai glaustai susiklijavo, nors kvietė žmones paprasčiausiai iš viešų erdvių, iš slemo, kas pasitaikė. Eina pro šalį, sako: „Va, žiūrėk, mes darom renginį, gal tu nori atkeliauti?“ Ir jeigu nepasitaikei tuo momentu ant tų laiptų, tai tu gyvenime nesužinosi, kad kažkas vyksta, nors jie renkasi pastoviai, kas kelias savaites.

Rūta: Namų skaitymai būdavo labai geras formatas. Šauniausia, kai atsiranda bendrystė, kai skaitai ne dėl „aš!“, o tikrai nuoširdžiai. Namai kažkaip labai... Kai nėra scenos, skaitai nuo sofos, tikrumas atsiranda.

Patricija: Pritarčiau Rūtai, kad namų erdvė labai atpalaiduoja, nelieka jaudulio ar didelio nerimo. Šiuo metu savo socialinėje erdvėje su namų skaitymais nesusiduriu, bet puikiai pamenu skaitymus pas Tadą.

Rūta: Reikia turėti tokius magiškus namus, kurie traukia žmones. Salionus, kaip tarpukariu. Tai yra svarbu. Galbūt mes per daug nuvertiname tą namų kultūrą. Lygiai taip pat ir barų kultūrą, nes to susibūrimo taško reikia. Dar geriau, jeigu kavinė būtų pavadinta „Rašytojų kavine“ – tada iš karto legenda sklinda. Mito reikia, etiketės.

Saulė: Kai pradėjote organizuoti bendruomenines literatūrines veiklas, buvote dar, sakykim, literatūros naujokės ir naujokai. Dabar, Rūta ir Patricija, jau esate išsileidusios savo debiutines knygas. Kaip manote, ar neformalios literatūrinės bendruomenės yra reikšmingos tik pradedantiems rašytojams, kurie galbūt dar nėra matomi elitinėse literatūros erdvėse? O galbūt ir vardą užsitarnavusiems kūrėjams reikia neįpareigojančių susibūrimų?

Rūta: Reikalinga, kad neužgestum. Manau, poezija yra užkrečiama. Pavyzdžiui, grįžus iš PDR tikrai gerai rašosi. Prisiklausai daug geros kitų žmonių poezijos, gal ir patys Druskininkai šiek tiek įkvepia. Degalų užsipildymui reikia to apsikeitimo.

Patricija: Man apskritai labai žavus tas netobulumas. Kai renginių terpė būna labiau eksperimentinė, tada jų organizavimo procesas man pačiai, kaip poetei, padeda rašyti. Manau, neformalumas yra netgi būtinas, nes jis padeda neužmigti.

Jovaras: Mano viena mėgstamiausių patirčių buvo „Šamano skaitymai“ Velnių muziejuje. Skaitėme vonioje, ant kažkokių kopėčių. Dūmus leidom, pradėjo kaukti signalizacija, diedukas nusileido, barti gavome. Tai yra labai įstringantys momentai, kai galvoji – va čia yra tas skaitymas, kurio nei už ką nebūčiau norėjęs praleisti.

„Šamano skaitymai“ Velnių muziejuje. Nuotraukos autorė Aistė Pilkauskaitė.

Rugilė: Kaip galvojate, ar jaunosios kartos literatų bendruomenė ieško ryšio su vyresniąja rašytojų karta? Galbūt per tam tikras temas, estetines vertybes, mąstymo būdą? Ir koks jūsų pačių santykis su tuo, kas buvo sukurta anksčiau? Ar juntate poreikį dialogui su kitais kūrėjais?

Patricija: Su tam tikrais kūrėjais tikrai jaučiu ryšį ir norą megzti dialogą. Pavyzdžiui, mane žavėjo vyresnės kartos poeto Dainiaus Gintalo kūryba, todėl pasirinkau jį savo knygos redaktoriumi. Yra tokių rašytojų, kurie man nuobodūs, bet tikrai nenorėčiau stereotipiškai sakyti, kad su vyresne karta tik kariauju.

Rūta: Mes su „Poetautojais“ labai aktyviai siekėme dialogo su vyresniais rašytojais. Buvome nusivežę Gintarą Patacką į Jonavą. Nuostabu, kad jis su studentais leidosi į renginį. Toks padžiazavimas – tikro poeto bruožas. Esame į renginius kvietę Eriką Drungytę, Tautvydą Marcinkevičiūtę ir kitus. Čia galbūt yra ir noro, kad tas žmogus išgirstų tavo eiles, pastebėtų kūrybą, – poetai turi tokį egocentrinį motyvą. Bet man atrodo, kad vyresnieji galėtų būti proaktyvesni. Norėčiau, kad jie patys mus pakviestų. Kada paskutinį kartą Rašytojų sąjungos Kauno skyrius padarė renginį, kur būtų kviečiami jauni rašytojai? Atrodo, kad kaip organizacija jie neatlieka vienos svarbiausių savo funkcijų. Gal nuskambės egocentriškai, bet... Kiek jaunų Kauno poetų yra išleidę savo knygas? Kai Patricija išleido knygą, nuoširdžiai džiaugiausi ir galvojau – skleiskite žinią apie Kauno rašytojus! Ar kas nors iš vyresniųjų pasidalino mano ir Patricijos gerosiomis naujienomis?

Jovaras: Labai panašios patirtys. Man irgi atrodo, kad rašytojams turėtų būti atsibodę savo ratelyje plaukioti, nieko naujo neįsileisti. Kažkada pasirodė „Kaunas pilnas kultūros“ straipsnis apie slemą, pasidalino interviu. Pats slemas, kaip reiškinys, kilo iš noro pasipriešinti nuobodžiai klasikinei poezijai, bet Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje šalyje, tai turi skirtingą atspalvį. Nemanau, kad sleme yra priešprieša visiems Lietuvos rašytojams. Dažnai tiems, kurie pradeda rašyti sleme, įvyksta šuolis tramplynu kažkur toliau. Prasideda knygų leidybos, literatūriniai straipsniai, kiti kūrybiniai projektai. Slemas įmeta jaunus žmones į jau egzistuojančią, šiek tiek vyresnę literatūrinę bendruomenę.

Saulė: Dar neaptarėme jau šiek tiek pastovėjusio dramblio kambaryje – pandemijos. Ji neabejotinai padarė įtaką fizinių bendruomenių retėjimui. Paskutinis „Dešra ant žaizdos“ numeris išėjo kaip tik 2020 m. vasarį, prieš pat karantino paskelbimą. „Mėgstamo eilėraščio skaitymai“ dar vyko iki 2021 m. galo, bet ir jie pasibaigė. Slemas čia išsiskiria, nes vis dar sėkmingai tebevyksta. Ar jūs asmeniškai jaučiate tų literatūrinių bendruomenių trūkumą, o gal kaip tik pandemija parodė, kad tokios bendruomenės nelabai reikalingos?

Rūta: Jei nuoširdžiai, tai trūksta. Kai pamatai, kad šiandien Vilniuj vyksta kažkokie faini skaitymai, ir galvoji – ai, norėčiau, bet ten važiuot... Mes dar norėjome išleisti „Dešra ant žaizdos“ numerį karantino tema, bet, matyt, nesusitikome ir visai ataušome.

Patricija: Aš irgi visai jaučiu tą poreikį. Kalbant apie Vilnių, ten žymiai daugiau visko vyksta. O didžiulė problema, kodėl šitie movement‘ai, šitie zinai, šitie skaitymai nutrūksta, tai yra finansavimas. Tiesiog, kai veikla yra visiškai nefinansuojama, tada žmonės, kad ir kaip norėtų tą Dešrą toliau leisti, turi dirbti ir pavargsta nuo to.

Jovaras: 2019 metai, priešpandeminis laikotarpis, buvo pikas. Eik kur nori, visur viskas vyksta, tikrai tų renginių buvo nemažai. Prisimenu, kad „Mėgstamas eilėraštis“ rinkdavo pilną „Godo“. Kai atėjau į patį pirmąjį ar antrąjį, pliaupė lietus, didžiulė liūtis. Einu į vidų, o ten nėra kur atsistot, žmonių pilna pilna. Laikui bėgant atsiranda išbandymas, ar tai išliks. Pandemija, manau, anksčiau užbaigė tai, kas galėjo tęstis kelerius metus ar dar ilgiau. Slemas išsilaikė dėl to, kad perėjo į Zoom platformą. Aišku, tai jautėsi labai neteisingai, nes slemas turi būti performatyvus. Bet rinkdavosi gal 50–70 žmonių ir buvo palaikoma gyvybė. O pasibaigus pandemijai žmonės, man atrodo, buvo ištroškę ko tik įmanoma literatūrinio. Kai Kaunas tapo kultūros sostine, slemas žiauriai atsigavo. Ir iki šiol taip išlieka.

[1] Zinas – mažo tiražo, dažniausiai savilaidinis laikraštis ar žurnalas, dažnai siejamas su įvairiomis subkultūromis.

[2] Slemas – eksperimentinės, performatyvios poezijos varžytuvės; poetai atlieka savo kūrybą priešais gyvą auditoriją ir atsitiktiniu būdu išrinktus teisėjus.

Pašnekovus kalbino VDU Literatūros kritikos, kūrybos ir komunikacijos magistro studijų studentės Saulė Paulikaitė ir Rugilė Danilevičiūtė.