Kur Nemunas teka (?). I dalis

Dešimtmečio pokyčiai

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva negrįžtamai pasikeitė: 2012 m. buvo įteikta pirmoji Laisvės premija; 2013 m. atsisveikinome su Marcelijumi Martinaičiu; 2014 m. netekome Donato Banionio; 2015 m. įsivedėme eurą; 2016 m. šalies gyventojai, protestuodami prieš aukštas kainas, dvi dienas boikotavo prekybos centrus; 2017 m. profesorius Liudas Mažylis surado Vasario 16-osios aktą; 2018 m. mus aplankė Popiežius; 2019 m. paskelbtas Sausio 13-osios bylos nuosprendis, kuriuo daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų, karininkų buvo pripažinti kaltais ir nuteisti dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų; 2020 m. šalį sukaustė COVID-19 pandemija; 2021 m. pykomės dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo, kas privedė prie „Didžiojo šeimų maršo“; 2022 m. mes užuodžiame karą.

Tai tik įrodo, kad dešimt metų gali viską apversti 360° kampu be menkiausio susirūpinimo, ar išsilaikysi, ar pargriūsi.

Kultūros žurnalas „Nemunas“ gyvuoja gerokai ilgiau nei dešimtmetį, nuo pat 1967 m. Per 55 gyvavimo metus žurnalas patyrė daugybę transformacijų: keitėsi ne tik redaktoriai, kontekstas, kuriame kuriama, bet ir forma. Kultūros žurnalas – gyvas organizmas, bet „Nemunas“ išgyveno įvairias sunkinančias sąlygas, kurios tartum jį tik užgrūdino ir meistriškai nušlifavo nelygu gintaro gabalėlį mūsų spaudos jūroje.

Nuo žurnalo įkūrimo pradžios „Nemuną“ augino penki redaktoriai. Viskas prasidėjo nuo 1967 metų, kai CK (Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Centro Komitetas – to meto šulai ir galvos skausmas) susiekė su Antanu Drilinga ir pasiūlė jam organizuoti naują žurnalą Kaune. A. Drilinga sumaniai ir drąsiai ėjo šias pareigas. Jam būnant redaktoriumi, „Nemunas“ mušė tiražo rekordus, stebino išskirtiniu turiniu ir forma. A. Drilinga buvo nuolatos kviečiamas ant kilimėlio pasiaiškinti už provokuojantį turinį, tačiau išbartas vis tiek grįždavo prie savo. 1972 m., po Romo Kalantos susideginimo, žurnalas „Nemunas“ buvo apkaltintas, kad augina provokatorių kartą, ir A. Drilinga buvo pašalintas iš pareigų.

1972 m. redaktoriumi buvo paskirtas Laimonas Inis, kuris buvo atsargesnis, tad žurnalas tapo mažiau provokatyvus. L. Inis redaktoriumi buvo 18 metų – iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. 1990 m. pasitraukė iš pareigų.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais už „Nemuno“ žurnalo vairo sėdo Algimantas Mikuta, kuris 1967–1972 m. tame pačiame žurnale buvo Literatūros skyriaus vedėjas. Žurnalui kuriam laikui pavyko atgauti populiarumą, tačiau dėl atsiradusios didelės konkurencijos jis visgi buvo nustelbtas. Tai iliustruoja tiražų skaičius: 1993 m. – 10 200 egz., 1997 m. – 1 500 egz. 2004 m. žurnalo rėmimas buvo ant bedugnės ribos, A. Mikuta atsistatydino.

Tais pačiais metais „Nemunas“ tapo savaitraščiu, o redaktoriaus kėdę užėmė Viktoras Rudžianskas. Jis įpūtė į „Nemuną“ kitų vėjų – čia atsirado daugiau renginių, įvykių, naujienų apžvalgų, pristatymų. V. Rudžianskas dirbo redaktoriumi iki 2016 metų.

Nuo 2016 metų iki dabar „Nemuno“ redaktorė yra Erika Drungytė. Ji grąžino leidiniui buvusį formatą: žurnalas grįžo į kiek patobulintą, bet giminingą pradinei kvadratinę formą ir yra leidžiamas kartą per mėnesį. „Nemunas“ buvo įsteigtas kaip kultūrinės spaudos pavyzdys Kaune ir orientuotas į jaunimą, todėl E. Drungytė stengiasi grąžinti jauno skaitytojo susidomėjimą šiuo leidiniu.

2012 m.

Prieš dešimtmetį „Nemunas“ buvo savaitraštis. Įprastos vertikalios formos, 12 puslapių. Kainavo 2,5 lito. Vyr. redaktorius – V. Rudžianskas, referentė – Aurina Veneslovaitė, už skiltį „Tiltai“ atsakinga Gražina Viktorija Petrošienė, kiti bendradarbiaujantieji: Audronė Meškauskaitė, Andrius Jakučiūnas, Aušra Kaziliūnaitė, Ramualdas Rakauskas, Eugenija Žakienė, Gediminas Jankauskas, Gediminas Jankus ir kt. Turinį sudaro „Kauko laiptai“, „Tiltai“, literatūros, fotografijos, muzikos, kino ir teatro apžvalgos.

Turinio prasme „Nemunas“ primena kultūros įvykiams skirtą laikraštį. Čia surašyti meno pasaulio anonsai ir recenzijos, pristatomos parodos, pasidalijama įspūdžiais iš jau įvykusių renginių. Man, muziejininkei, širdį paglostė tai, kad pirmajame 2012 m. numeryje aprašoma M. K. Čiurlionio muziejuje, Žilinsko galerijoje, atidaryta nauja paroda pavadinimu „Mirabile Visu / Nuostabu matyti“, Valstybiniame Vilniaus Gaono Žydų muziejuje duris atvėrė žinomo litvako dailininko Samuelio Bako paroda „Samuelis Bakas. Gyvenimo stotys“, Maironio lietuvių literatūros namuose vykusio Juozo Grušo 110-ųjų gimimo metinių minėjimo įspūdžiai. Džiugu, kad nors kartkartėmis tokioms apžvalgoms pavyksta išplaukti.

Negalima drąsiai teigti, kad to meto „Nemune“ galima rasti tik anonsus. Čia taip pat randame publicistikos. Tiesa, tekstai nėra labai paprasti, dažnai reikalauja gilesnio konteksto, dėl to nėra lengvai prieinami eiliniam skaitytojui. Tarkime, Donatos Juškelytės straipsnis „Moters seksualinio identiteto kaita lietuvių filmuose“ birželio 28 d. numeryje. Vien pavadinimas skamba kaip baigiamasis bakalauro darbas. Žinoma, įsiskaičius galima suprasti informaciją (ir tikrai visai įdomios įžvalgos), bet tai jau reikalauja įdirbio. Iš esmės kultūrinė spauda ir negali būti bulvarinis, popsinis reikalas, tačiau mokslinis stilius gali greitai atbaidyti dar tik pradedantį domėtis jaunuolį.

Viena įdomesnių rubrikų man pasirodė „Savaitgalis prie televizoriaus“, joje G. Jankauskas aptaria filmus, kuriuos rodys per televiziją. Skaitydama šiuos numerius, prisiminiau laikus, kai pas mamą ant kavos staliuko mėtėsi „Savaitė su TV“. Man būtų gana sunku įsivaizduoti, kad kultūrinė spauda galėtų rekomenduoti visą savaitgalį praleisti prie televizoriaus (o gal tai tik išankstinių nuostatų kratinys, nes tokio daikto mano namuose nėra jau ilgą laiką). Tačiau nurašykime šį mano nesupratimą jaunystei. Kai kuriuose numeriuose, tame pačiame puslapyje, vos vos aukščiau randame „Nemunas“ rekomenduoja, kur G. Jankauskas kuria „kitokio kino klubą“. Čia pateiktos filmų apžvalgos patraukė mano akį, o keletą rekomenduojamų filmų aš išsirašiau į Ką veikti lietingais rudens vakarais sąrašą.

Vizualiai žurnalas ganėtinai santūrus. Kur labai reikia, galime išvysti spalvų (pvz., viršelyje), tačiau visuma – juoda / balta. Sako, skonis draugų neturi, bet pilkuma čia asocijuojasi su akademiniais rašmenimis, tuo, kas sunku, ne kiekvienam prieinama, o kartais – net slegia. Nesąmoningai net palaikai šį leidinį laikraščiu (geresniu atveju – straipsnių rinkiniu). Žinoma, aš čia jau kiek tirštinu spalvas. Bet jei jų nėra, turbūt nėra ir ką tirštinti.

2013 m.

„Nemuno“ savaitraštis tais metais turėjo pakelti kainą iki 3 litų. Nusistovėjo 24 p. formatas, retomis išimtimis, jei savaitraštis skirtas dviem savaitėms, tada 28–32 p. Išsilaiko dar 2012 m. nedrąsiai pradėta tradicija žurnalo pirmą puslapį skirti įvadiniam grožinės literatūros tekstukui. Paprastai tai būna eilėraštis. Dažnai iki skausmo pažįstamų autorių – Kristijono Donelaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, šiuolaikinių pripažintų autorių: E. Drungytės, Kęstučio Navako, Sigito Gedos, Vytauto P. Bložės ir kt. eilės.

„Nemunas“ vis pasipildo grožine literatūra. Poetams tai puiki terpė publikuoti savo kūrybą. Ir išties, „Kūrybos“ skiltį sudaro daugiausia poezija, bet „Nemunas“ ima įsileisti ir jaunesnių rašytojų, ir nebūtinai poetų. Tarkime, kovo 7 d. numeryje randame skyrelį „Kūryba / jaunieji“, kur publikuoti Marijos Djačenkos tekstai „Gimę mirti“ ir „Poetas Gedas“.

Net ir įsileidęs daugiau grožinės literatūros, „Nemunas“ išlieka orientuotas į kultūrinių įvykių pristatymus. Kiekviename numeryje vis dar apstu knygų, parodų, renginių apžvalgų. Iš visų šių gausos mano akį labiausiai patraukė pačioje leidinio pabaigoje pūpsantis „Kampas“, kuriame pateikiamas Kauno valstybinio dramos teatro, Kauno kamerinio teatro, Kauno valstybinio muzikinio teatro, Kauno valstybinės filharmonijos, Kauno menininkų namų, Kauno kultūros centro, Rašytojų klubo ir kitų Kauno Kauno Kauno renginių programa. Čia pat ir (o taip!) muziejų renginių programos.

Taip pat susidomėjimą sukėlė leidinio pabaigoje esantys nekrologai anapilin išėjusiems meno ir kultūros veikėjams. Svarsčiau, kad tai gražus gestas, kuriuo bandoma parodyti, kad Lietuvos kūrėjai palaiko ir prisimena vieni kitus. Trumpas tekstukas atminimui lieka liudytoju apie vieno ar kito asmens gyvenimą ir nuopelnus kultūrai.

2014–2015 m.

„Nemunas“ teka ta pačia vaga. Nauji metai neatneša į turinį nieko inovatyvaus. Ima mažėti tiražas. 2015 m. antrasis numeris pristatomas kaip dvisavaitinis kultūros ir meno leidinys. Tais pačiais metais šalyje buvo įvesta kita valiuta – euras. Žurnalo kaina – 1,35 Eur.

Kultūros žurnalas – gyvas organizmas. / Autorės nuotrauka.