Kur Nemunas teka (?). II dalis

2016 m. – retro

„Nemunas“ gyvuoja kaip dvisavaitinis leidinys. Nuo balandžio 21 d. keičiasi numerio stilistika – tampa „retro“. Visus likusius 2016-uosius metus pirmuose puslapiuose pateikiamos senųjų žurnalo numerių fotografijos. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, tai neblogas bandymas „apšildyti publiką“ prieš esminius žurnalo pokyčius.

Rugsėjo 8 d. pasirodžiusiame numeryje E. Drungytė jau pristatoma kaip vyr. redaktorė. Poetė redaktorės kelią „Nemune“ pradeda įžanginiu žodžiu. Vėliau kiekvienas numeris prasidės jos kreipiniu į skaitytoją taip glaudinant ryšį.

2017 m. – pasikeitimų metai

„Nemunas“ sugrįžta kaip mėnesinis žurnalas. Lyg atsinaujinęs, bet tuo pačiu atpažįstamas skaitytojui, kuris regėjo pirmuosius „Nemuno“ numerius. Forma ir stilistika žurnalas sugrąžinamas prie savo šaknų – atgauna kvadratinę formą, stilizuoja logotipą, šriftą. Žurnalas jau solidesnis vien apimtimi, nes jį sudaro kiek daugiau nei 60 puslapių.

Pirmasis žurnalo puslapis skiriamas vyr. redaktorės žodžiui. Čia E. Drungytė svarsto, koks visgi yra tas kvadratas ir koks bus kvadratinis „Nemunas“: „Žodžiu, kad ir ką sakytume – Nemunas yra centrinė ir svarbiausia Lietuvos upė, kvadratas – darni figūra, o kultūros ir meno žurnalas „Nemunas“ – erdvė, kurioje lyg pasaulio vandens baseine susijungia šaltiniai, pelkės, upės, jūros, ledynai, požemio versmės, geizerių garai.“ Taigi, mes tikimės, kad „Nemunas“ bus darnus, net talpindamas savyje daug skirtybių.

Atsinaujinęs žurnalas tapo vizualesnis. Jame matome daug meninių fotografijų, menininkų kūrinių. Jiems skiriama daugiau vietos, nebijoma, kad keletas spalvotų puslapių iš eilės taps vizualiniu keliu. Vartydama šiuos žurnalus, iš naujo pergalvojau šių metų Vilniaus knygų mugės temą - „Vaizdas kaip tekstas“, ir tik dabar supratau, kad „Nemunas“ puikiai tai iliustruoja. Sekundės dalį net pasvarstau, kad mano rankose fotoalbumas. Tai kuria dar įvairesnį pasakojimą.

Tuo metu jo kaina siekė 3,5 Eur, o tiražas – 1 400 egz. Be to, straipsnių jau nebegalima paskaityti internete. 2017 m. Lietuvoje puodelis kavos kainavo vidutiniškai 2 Eur, todėl norint paskaityti kokybiškos kultūrinės žiniasklaidos, jau reikėjo išmokti sutaupyti du puodelius. Viename interviu žurnalo redaktorė E. Drungytė teigė, kad verčiau jau sunaikinti dalį tiražo, nei dalinti viską dykai. Nebūtų per drąsu pastebėti, kad net praėjus daugiau nei ketveriems metams, problema, jog žmonės nenori mokėti už intelektualinį turinį, vis dar opi.

Kadangi „Nemunas“ grįžta kaip žurnalas, o ne savaitraštis, pasipildo įvairesniu turiniu. Jei būdamas savaitraščiu stovėjo tartum kultūrinių įvykių apžvalga Kaune, tai dabar jame gausu įvairių interviu, kūrybos. Taip pat išžengia iš „lietuviškumo“ ribų ir pristato tai, kas vyko pasaulyje. Vyksmas už geležinės uždangos buvo vienas iš labiausiai, turinio prasme, traukusių jaunąją kartą pirmaisiais žurnalo gyvenimo metais. Tarkime, antrajame 2017 m. numeryje pristatomas airių poetas, prozininkas, vertėjas James Joyce (1882–1941), šeštajame numeryje – literatūrologas, poetas, eseistas, vertėjas iš Estijos Jüri Talvet ir kt.

Nepaisant to, kad jaunasis skaitytojas traukiamas platesniu kontekstu, čia jam leidžiama pasireikšti ir pačiam. „Nemunas“ palaiko Lietuvos kūrėjus, juos publikuoja, skatina domėtis tuo, kas vyksta už lango. Puiki to iliustracija galėtų būti vasario numeryje pristatoma poetė Samanta Kietytė, čia pat publikuojama ir jos poezija, o liepos numeryje pristatoma Kaune gyvenanti dailininkė Auktuma.

2018–2021 m. – atgaivintas braižas

Tekstas mažiau akademinis – suprantamesnis jaunam skaitytojui, kuris dar tik leidžiasi į tokios spaudos pažinimo kelią. Žurnalo turinyje daug kūrybos, įdomių interviu su išskirtiniais asmenimis. „Nemunas“ tapo lėto skaitymo žurnalu, kuriuo pasigardžiuojama savaitgalio rytą prie kavos. Kuris moko, o ne moralizuoja. Įkvepia ir skatina būti savitais.

„Nemunas“ pasitempė ne tik tekstine prasme, bet ir vizualiai. Kaip geras meno albumas, kurio dalį norėtųsi kabinti ant sienos. Jame gausu kokybiškos fotografijos, dailininkų darbų, o kartais pateikia retesnę medžiagą iš muziejų fondų.

2020 m. gudrus rinkodaros žingsnis buvo tai, kad „Nemunas“ išleido rinktinių tekstų ir vaizdų almanachus. Tai 2017–2020 m. publikuotų tekstų arba vaizdų rinktinis metraštis. Kadangi nuo 2017 m. „Nemune“ ėmė rastis vis daugiau grožinių tekstų, publicistikos, eseistikos, įdomių interviu, toks rinkinys sudaro puikią galimybę geriausius nesenstančius tekstus turėti vienoje vietoje. Panaši situacija ir su vaizdais, mat nuo 2017 m. „Nemunas“ gausiai papildytas menininkų darbais: piešiniais, fotografijomis, tapybos kūriniais.

2022 m. – brandus ir įsišaknijęs

E. Drungytei būnant vyr. redaktore žurnalas tartum grįžo prie susikurto mito ir išlaiko savo veidą. Viename interviu E. Drungytė pasakojo, kaip ji pati paleido paskalą apie tai, jog kvadrato formos žurnalas priminė vinilo plokštelės dėklą, dėl to buvo toks populiarus tarp jaunimo. Taigi, ir „Nemuno“ braižas tapo tokiu, kokį jį pavyko išgryninti per daugiau nei pusę amžiaus.

Kultūrinės žiniasklaidos tiražai Lietuvoje šiuo metu tikrai nesiremia į lubas. Paskutinio numerio, kurį ir dabar esu numetusi ant naktinio staliuko, tiražas 1 600 egz. Tai reiškia, kad „Nemunas“ turi pastovų skaitytojų ratą, tačiau, jeigu palyginsime su pernykščiu tiražu, šiandieninis mažesnis. Nemanau, kad tai dėl žurnalo kokybės. Atvirkščiai, ji tik gerėja. Mano kuklia nuomone, grąžinti kultūrinės žiniasklaidos skaitymo prestižą yra visuomenės reikalas, ir kiekvienas turėtų pradėti nuo savęs.

Šių metų numerių negalima rasti laisvai prieinamų internete. Praėjusio mėnesio numerio nedidelė dalis įkeliama į internetą, tačiau norint skaityti visą tekstą, reikia pirkti žurnalą. Tiesa, „Nemunas“ siūlo ir tokią galimybę, kad nespėjus įsigyti kurio nors numerio, fizinį jo variantą galima įsigyti internete. O archyve galima rasti tik vėlesnių nei metų senumo numerių. Žavinga tai, kad „Nemunas“ tapo nepavaldus laikui, todėl net skaitant, tarkime, 2018 m. išleistus numerius, jie vis dar nepraranda aktualumo. Taigi, įsigytas žurnalas po mėnesio nebus tinkamas tik prakūroms, o investavus porą puodelių kavos, galima skaityti tą patį numerį ir po keleto metų.

Reaguojantis ir neabejingas

Egzistuoja įsitikinimas, kad kultūra turėtų būti atskirta nuo politikos, tačiau dauguma supranta, kad šis požiūris idiliškas. Tai supranta ir „Nemuno“ redakcija, kuri reaguoja ir pasisako matydama neteisybę. Š. m. balandžio numeryje įvadiniame tekste E. Drungytė atvirai išreiškė palaikymą Ukrainai ir jos žmonėms, Julius Keleras kritikavo represinę Rusijos valdžią, o Marius Burokas išvertė ukrainiečių poeziją. Vertinu tai kaip brandos ir atsakomybės apraišką, kuria rekomenduotina apsikrėsti kuo greičiau.

Ar Nemunas teka?

Aš neįsivaizduoju Kauno be Nemuno. Ši upė buvo priežastis, dėl kurios šis miestas susikūrė, priežastis, kodėl buvo paverstas tvirtove. Nemunas užaugino Kauną, o Kaunas skatina tekėti „Nemuną“ tolyn. Mieste, kuriame aš neužaugau, bet nuoširdžiai jį pamilau, yra ką veikti ir ką pamatyti, pažinti, išmokti. Labai svarbu, kad visuomet būtų tų, kurie tai skleidžia.

Esu jauna, todėl negalėjau matyti pirmųjų „Nemuno“ numerių jų leidimo laikotarpiu, bet ne per jauna sėsti į dabartinę baržą. Skaitydama senesnius, prieš dešimtmetį leistus šio žurnalo numerius, suprantu, kad vargiai jie būtų mane patraukę. Mažytėmis dozėmis galima vartoti, bet nuo daugiau apsisuktų galva. Todėl džiaugiuosi matydama, kaip „Nemunas“ pravingiavo savaitraščio etapą ir išplaukė kaip kokybiškas kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Žurnalas, kurį pažinusi noriu skaityti, o ne tik turėti ant naktinės spintelės.

Per pastarąjį dešimtmetį įvykusios „Nemuno“ transformacijos grąžino žurnalą prie tradicijų, kurių mums kartais pritrūksta. Ne tik forma ir vizualus būvis, bet turinys nepaprastai svarbus. Belieka pasidžiaugti, kad „Nemunas“ dabar mums teikia laikui nepavaldų turinį.