Kur nuves Čiurlionis?

Prieš keletą mėnesių lankiausi Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijos „101“ organizuotoje studentų, absolventų ir dėstytojų medijų meno parodoje „Arčiau einantieji“. Pereinamojoje Menų fakulteto erdvėje vykusį atidarymą gražiai papildė koncertinė programa – jaunųjų solistų atliekamos harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, arijos ir kt. Tikslingas ir vertingas kuratorės Mildos Gineikaitės žingsnis 2025-uosius palydėti su ekspozicija, įkvėpta lietuvių dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kūrybos, taip įprasminant ir artėjančius į pabaigą šio kūrėjo metus.

Vos įžengusi pro fakulteto duris, pajutau nostalgiją jau pasibaigusiam gyvenimo etapui – ketverius metus ramsčiau šias sienas, atradau tai, kas džiugina ir padeda judėti į priekį – susitelkimą į kūrybą. Kūnu nuvilnijo malonumo banga. „Kaip visuomet, pradėsiu nuo krašto ir judėsiu palei dešinę sieną. Apeisiu ratą. Tuomet, peržengusi galerijos slenkstį, apžiūrėsiu likusius kūrinius“, – tariau sau mintyse. Mano (kaip turbūt ir daugumos kitų stebėtojų, suvokėjų ir interpretuotojų) „kelionė“ prasidėjo fakulteto fojė, tęsėsi ir formaliai baigėsi nedidelėje galerijos patalpoje – galutiniame parodos taške. Iš pradžių neišvengiamai kilo tokių ir panašių klausimų: kodėl „stotelės“ išdėstytos taip, o ne kitaip? Kur jos mane veda ir kur nuves? Klausydamasi ne tik kūrėjų, bet ir savo pačios vidinio balso, mėginau sau į juos atsakyti.

Parodos kūriniai yra tarsi „salos“, susiformavusios iš tos pačios „medžiagos“, tačiau vieną nuo kitos jas skiria savitų idėjų srautas. Eksponuojami įvairūs fotografijos, grafikos, grafinio dizaino, iliustravimo, videomeno darbai. Kiekvienas kūrėjas, pasitelkdamas jam priimtiniausią meninės išraiškos būdą, apmąsto, ką šiuolaikiniam žmogui reiškia Čiurlionis, paraleliai – ir gamta. Skirtingi menininkai, jų darbai ir juos įkvėpusios asmeninės patirtys skatina bent trumpam stabtelėti. O stabtelėjus, širdies ir proto pastangomis pamatyti, ką šie du neatskiriami poliai – Čiurlionis ir gamta – savo ženklais mėgina mums pasakyti ir ko svarbaus iš jų galime pasimokyti.

Parodos griaučiais tapo procesijos motyvas – itin reikšmingas Čiurlionio simbolistinėje kūryboje ir vienaip ar kitaip atspindėjęs jo paties gyvenimą. Bendrai procesiją suprantame kaip religinio bendruomeniškumo formą, tačiau kartu ji glaudžiai siejasi su dvasine patirtimi, augimu, palaipsniu ėjimu. Toks ėjimas neišvengiamai nukreiptas į horizontą – neapibrėžtą erdvę, kurioje žmogus nuolatos ieško sau tinkamos vietos, terpės.

Dėmesys krypsta į pirmąją fotografiją, pristatančią seriją kūrinių „Arčiau einantieji“. Drįstu sakyti, kad tai ne tik įžanginis, bet ir akcentinis kūrinys, nes turi tą patį pavadinimą kaip paroda ir vienos iš fotografijų vaizdas panaudotas jos afišoje. Čia autorė M. Gineikaitė itin subtiliai pagavo vakaro rimtį. Pamažu merdėjantis saulėlydis dar mėgina prasiskverbti pro melsvų debesų ruoželius. Horizonte jūra jau nutilusi, ant jos paviršiaus žaidžia dangaus ir žemės šešėliai. Sausumoje, pačiame vaizdo centre stūkso, regis, vieniša smėlio pilis, kartais sutinkanti kokį pro šalį einantį žmogų ar būrelį jų. Fotografijose ši (pilies) detalė man primena tarsi miniatiūra virtusį M. K. Čiurlionio paveikslo „Pilies pasaka“ (1909 m.) motyvą. Lyg tamsi jos figūra būtų visa ko esmė, tačiau ne visų matoma ir apmąstoma.... o vakaro šešėliai, praeinančių žmonių siluetai – aliuzija į sava vaga tekantį gyvenimą, nuolatinį judėjimą, prasmės paieškas.

Mildos Gineikaitės kūrinys. Nuotrauka teksto autorės.

Pridurčiau, kad šią seriją, veikiausiai, įkvėpė Čiurlionio literatūrinė poema „Psalmė“. Ši išreiškia nemirtingą tiesą / tiesas, nelygu siūlas jungia du skirtingus laikmečius: „Arčiau einantieji aiškiai regi, bet tie, kurie prie upės arba lauke tebėra, kuomet jie išvys tuos Tavo stebuklus? O tie, kurie nė iš miško dar neišėjo? Man jų gaila, Viešpatie! Jie negreit išvys tavo stebuklus, kuriuos taip dosniai aplink eivoji.“[1]

Kiek kitokią nuotaiką įžvelgiu Romualdo Požerskio, Tautvydo Nagorsko fotografijose. Pastarojo triptike „Skrydis I. Saulėtekis“ – po tiršto rūko skraiste dar snūduriuojanti gamta. Tik paukščių virtinė, besiruošianti aukštam ir tolimam skrydžiui, pamažu budina sustingusį ankstyvame rytmetyje peizažą. Rytas pamažu virsta vakaru (triptikas „Skrydis II. Saulėlydis“) – virš vandens pakibę, plačiai išskleidę sparnus paukščiai sklendžia ore, kuris neilgai trukus ištirpdys visus šviesos likučius. Stebėdama šiuos kūrinius, staiga prisimenu Ričardo Bacho Magnum Opus „Džonataną Livingstoną žuvėdrą“ – įstabų pasakojimą apie paukštį, trokštantį ne skristi, o SKRISTI, atsiduodant visiškai laisvei. T. Nagorsko kūriniuose įžvelgiu iš pradžių nedrąsų, tylų, tačiau su laiku vis augantį, stiprėjantį norą būti savimi ir leisti sau būti būsenoje, kuri yra visiškai natūrali.

Keliauju toliau. Ir ką gi aš regiu? Regiu vaiskias Augūnos Vilčinskaitės iliustracijas „Prabuski, mano paukšte“, kur gamtai ir Čiurlioniui suteikiamos dar kitokios intonacijos. Čia saulė tampa gyvybinių jėgų šaltiniu – visa, kas gyva, it nutvieskiama ir apglėbiama jos šilumos bei spindesio. Autorės žodžiais: „Saulė – šviesos ir ateities simbolis. Nesvarbu, kokia tamsi gali būti gelmė, <...> spinduliai vis tiek veršis pro jos sluoksnius, taip pažadinant gelmėje slypinčius paukščius (kurie galėtų perteikti mus, kaip savyje užsidariusius žmones) ir leidžiant jiems išsivaduoti iš supančių pančių.“

A. Vilčinskaitės iliustracijose susipina tautodailės motyvai ir art nouveau stilius. Vyrauja puošnios, gamtos įkvėptos formos. Paukšteliai, augalų stiebai, saulė ir jos spinduliai kartojasi ritmingomis linijomis, sukuriančiomis tarsi kaleidoskopo efektą.

Tautvydo Nagorsko, Augūnos Vilčinskaitės ir Karinos Piečaitytės kūriniai. Nuotraukos teksto autorės.

Trumpam atitrūkusi nuo atmosferiškų kūrinių, pereinu į dar kitas „salas“, kur svaiginančiai raibuliuoja šviesa, raidės (Simona Griniūtė, „Čiurlionio vizijos šviesoje“), čiurlena upelis (Tomas Genevičius, „Čiurlianis. Upelio sapnas“), švyti Čiurlionio „Audra“ (Titas Glotnis, „Sapnas miške“), ore kybo „knygiukai“, ir kt.

Ir dar... Laiveliai! Menininkė Karina Piečaitytė monochrominiais rėžiais ir dėmėmis sukūrė vizualiai įtaigius peizažus. Daugeliui jų būdinga konkretumo ir abstraktumo sintezė („5 metai“, „Laiveliai“, „Ieškomas krantas“), galbūt semiantis įkvėpimo iš Čiurlionio pamėgtų paveikslo komponavimo būdų. Vaizdinėmis alegorijomis – laiveliais, kalnais, saule ir kt. – autorė kalba apie kiekvienam žmogui reikšmingus dalykus: saviešką, įveiktas kliūtis, savęs atradimą. Žavi kūrėjos gebėjimas sukurti sulieto, tačiau sykiu kontrastingo peizažo nuotaiką. Autorės žodžiais: „Dabar visos burės pakeltos ir pasuktos į vieną pusę – į meną. Saulė, nušviečianti horizontą, simbolizuoja naują etapą: vidinę ramybę, aiškius tikslus ir susitaikymą su savo pašaukimu. Tamsūs krantai primena praeitį, iš kurios išplaukiau, o šviesos kelias tarp jų – mano asmeninį, drąsos ir savęs priėmimo pilną plaukimą.“

Išties maloniai nuteikia parodos kuratorės ir kūrėjų meninė bendrystė bei pastanga sukurti prasmingą terpę, talpinančią daugybę skirtingų, brandžių idėjų. „Arčiau einantieji“ – tai ir dialogas su Čiurlioniu, ir dvasinis ėjimas, atsigrįžtant atgal, žengiant pirmyn, žvelgiant tiek į artį, tiek į tolį. Čiurlionis šioje parodoje – tarsi tylusis vedlys, skatinantis individualius mąstymo, brendimo ir savivokos procesus.

[1] M. K. Čiurlionio kūryba. „Psalmė“