Tarpukariu (1918–1939 m.) Kaunas, tapęs laikinąja sostine, virto daugialypiu miestu – čia sparčiai plėtota ekonomika, infrastruktūra, steigti kultūros, mokslo ir švietimo centrai, o urbanistinė plėtra formavo modernaus miesto įvaizdį. Kaunas tapo svarbia Lietuvos inteligentijos ir bohemos susitelkimo vieta, kurioje intensyviai vystėsi kultūrinis gyvenimas. Vis dėlto tokia laikinosios sostinės traktuotė dažniausiai akcentuoja tik pažangius urbanistinius ir kultūrinius miesto aspektus, tad procesai, kurie atskleistų laikinojoje sostinėje vykdytą kontrolę ir priežiūrą, lieka mažiau nagrinėti.
Laisvės alėjoje veikusi „Konrado“ kavinė simbolizavo miesto modernėjimą – čia prie kavos puodelių buvo diskutuojama apie literatūrą, politiką ir meną. Tai, kad kavinė buvo įsikūrusi pagrindinėje miesto dalyje, Laisvės alėjoje, rodė jos svarbą, o kartu – akcentavo joje vyravusią diskurso, asmeninės nuomonės laisvę. Tuo tarpu A. Mickevičiaus gatvėje įsikūrusiame Kauno sunkiųjų darbų kalėjime žmogaus laisvę ribojo griežti disciplinarinės valdžios kontrolės mechanizmai.
Iš pirmo žvilgsnio šios erdvės atrodo kaip akivaizdūs laisvės ir kontrolės simboliai, tačiau jų sugretinimas leidžia pamatyti sudėtingesnį tarpukario Kauno vaizdinį. Nors „Konrado“ kavinė veikė kaip viešosios sferos erdvė, joje taip pat egzistavo savita socialinė hierarchija. Galios santykiai veikė ne tik A. Mickevičiaus gatvėje, bet ir miesto širdyje – Laisvės alėjoje. Tarpukario Kaunas atsiskleidžia kaip dvilypis miestas, kuriame laisvė ir kontrolė nėra dvi priešingos kategorijos, veikiau glaudžiai tarpusavyje susiję modernaus miesto reiškiniai.
Viešosios sferos diskurso laisvė „Konrado“ kavinėje
„Konrado“ kavinė tarpukariu tapo viena svarbiausių miesto kultūrinio gyvenimo vietų. Čia rinkosi rašytojai, menininkai, visuomenės veikėjai, buvo aptariamos politinės ir kultūrinės naujienos. Kaip pastebima amžininkų prisiminimuose, „Konrado kavinę galima pavadinti savotišku šalies vidaus ir užsienio įvairių naujienų informacijos centru. Apie tai dažnai buvo užsimenama ir spaudoje, pastebima, jog į kiekvieną didesnę ar mažesnę politikos ar kultūros problemą čia buvo žaibiškai reaguojama“ (Jankauskienė 2012, p. 229). Literatūrologo Petro Bražėno teigimu, „Konrado“ kavinėje vyko politinės ir kultūrinės diskusijos, buvo sudaromi sandoriai, o kai kurie lankytojai paprasčiausiai smagiai leisdavo laiką (Bražėnas 1998, p. 102). Kavinė veikė kaip savotiška viešosios nuomonės formavimo erdvė – tai, ką filosofas Jurgenas Habermasas laikytų viešąja sfera.
Ši erdvė kūrė modernaus ir europietiško Kauno įvaizdį. Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ kavinė tampa miesto modernėjimo ženklu: „Tais metais Laisvės Alėja modernėjo. <...> Konrado kavinėje grįžę iš Paryžiaus dailininkai svaidėsi prancūziškais vardais ir valandomis gėrė vieną kavos puoduką.“ („Balta drobulė“, p. 149). Romane kavinė įgyja ir savotišką rašytojų tinklaveikos funkciją, kai joje apsilanko protagonistas Antanas Garšva, siekdamas literatūros kritiko įvertinimo: „<...> aš nedrąsiai įėjau į Konrado kavinę, kurioje tikėjausi surasti pažįstamą kritiką. Kritikas sėdėjo vienas kavinės kertėje ir skaitė prancūzišką laikraštį.“ („Balta drobulė“, p. 156) Sąsajos su Prancūzija (grįžę iš Paryžiaus dailininkai, prancūziški vardai, prancūziškas laikraštis) tarsi suponuoja, jog Kaunas – vienas Europos kultūros didmiesčių. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad miestas neretai buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi (Pakštalis 2008, p. 237). Panašų Kauno vaizdinį užfiksavo ir 1931 m. į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykęs Algirdas Šeštokas-Margeris:
„Kaunan patekęs, kažkodėl jautiesi lyg tikrai kokiame didmiestyj būtum. Tai keista, bet taip yra. <...> patsai oras tarytum sakyte sako, kad čia didelio miesto gyvenimas yra visai aktualiai gyvenamas <...> savo spalvingu gyvenimu, tai Kaunas prilygsta bet kuriam centraliniam didmiesčiui.“ (Šeštokas-Margeris 1932, p. 79–80)
Nors kavinėje lankydavosi įvairių sričių atstovai, ją galima laikyti populiariausia to meto literatų susitikimo vieta. Rašytoja Halina Korsakienė atsiminimuose teigia, kad Laisvės alėjoje įsikūrusi kavinė buvo „Kauno dvasios aristokratų seklyčia, kur svarstomos meno, literatūros ir politikos problemos“ (Korsakienė 1982, p. 247). Vis tik, nepaisant viešojo diskurso laisvės, čia vyravo socialinė diferenciacija – kavinėje rinkosi tam tikri inteligentijos sluoksnių atstovai, o patys lankytojai buvo susiskirstę pagal literatūrines kryptis ir politines pažiūras. Tarp tradicinės literatūros atstovų, keturvėjininkų ir trečiafrontininkų egzistavo aiškios ribos, kiekviena grupė turėjo savus staliukus ir retai bendravo tarpusavyje. Akivaizdu, kad ir laisvoje viešojoje sferoje veikė galios santykiai, grįsti kultūriniu ar akademiniu autoritetingumu.
Šiame kontekste išsiskiria rašytojo Jono Marcinkevičiaus figūra. Antano Venclovos teigimu, J. Marcinkevičiaus „buvo pilna visur – čia jis su vienais išgers puoduką kavos, čia jau sėdi ir rūko su kitais, <...> jei tik kas pavaišina“ (Venclova 1966, p. 257). Tačiau prieš tapdamas nuolatiniu „Konrado“ kavinės lankytoju, J. Marcinkevičius dešimtmetį (1921–1931 m.) praleido Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Autorius buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, nes 1919 m. dezertyravo iš Lietuvos kariuomenės ir pabėgo į Lenkiją, nors vėliau bausmė buvo sumažinta. Įdomu tai, kad tapęs laisvojo diskurso dalimi rašytojas nesistengė paklusti socialinei hierarchijai, kuri vyravo „Konrado“ kavinėje. Anot A. Venclovos, J. Marcinkevičius buvo etatinis „Konrado“ kavinės lankytojas, nuolat ieškodavęs kompanijos (Minelgaitė 2012, p. 130), bendravęs su visais be išimčių. J. Marcinkevičiaus nenoras paklusti „Konrado“ nustatytai hierarchijai atspindi nenorą vėl susidurti su kalėjime vyravusiais galios santykiais, kurie diktavo nuteistųjų kasdienybę, ribojo jų autonomiškumą.
Kontrolės ir disciplinos apraiškos Kauno sunkiųjų darbų kalėjime
Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas tarpukariu buvo viena reikšmingiausių Lietuvos baudžiamosios sistemos institucijų, kuri buvo įsikūrusi miesto centre, A. Mickevičiaus gatvėje. Ši miesto erdvė, kaip ir „Konrado“ kavinė, buvo neatsiejama modernėjančio Kauno dalis. Pastatytas dar carinės Rusijos laikotarpiu (1858–1865 m.), tarpukariu kalėjimas buvo perimtas Lietuvos Respublikos ir pritaikytas naujiems politiniams bei socialiniams poreikiams. 1918–1940 m. kalėjimas veikė kaip pagrindinė įkalinimo įstaiga, turėjusi filialus. Čia buvo kalinami ne tik kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir politiniai kaliniai – sukilimų dalyviai, Lietuvos komunistų partijos veikėjai, kas rodo kalėjimo svarbą valstybinės kontrolės sistemoje. Miesto centre veikęs kalėjimas tapo disciplinarinės valdžios simboliu – erdve, kurioje individas buvo nuolat stebimas, kontroliuojamas ir perauklėjamas.
Tarp šioje įstaigoje kalėjusių asmenų buvo ir J. Marcinkevičius, čia pradėjęs rašytojo karjerą. Pirmasis autoriaus romanas „Įkalinti latrai“, kuriame aprašoma įkalinimo patirtis, buvo išleistas 1931 m., jau bausmei pasibaigus. Kalėjimas romane vaizduojamas ne tik kaip fizinės izoliacijos vieta, bet ir kaip žmogaus savivoką ardanti sistema:
„Gyvenimas surakintas, sukaustytas, sumintas... Nė vieno žingsnio negaliu žengti laisvas, nė vienai sekundei negali įtraukti tyro oro. Sienos drėgnos, nušarmotos. Visos jos išmargintos mano kančiomis, mano ašaromis. Visas jaunas kraujas išvarvintas kalėjime.“ („Sukaustyti latrai“, 1931, p. 10)
Instituciniu požiūriu kalėjimas veikia ne vien kaip bausmės vieta, bet ir kaip socialinės disciplinos mechanizmas. Čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog darbas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime kaliniams nebuvo privalomas, veikiau savotiška privilegija: „<...> už sunkius kriminalinius bei antivalstybinius nusikaltimus nuteistiems asmenims (tarp jų – ir komunistams), net neleista dirbti <...>. Darbas, ypač už kalėjimo sienų <...> pirmiausia būdavo suteikiamas pavyzdingai besielgiantiems, nepavojingiems nuteistiesiems.“ (Kuodys 2021, p. 71) Tokia praktika atitinka modernios valstybės siekį ne tik izoliuoti, bet ir perauklėti individą. O kalėjime taikomi bausmės, izoliacijos, perauklėjimo ir disciplinos metodai neapsiriboja tik pastato teritorija – visa tai įsilieja į visuomeninę sferą, formuoja galios santykiais grįstą visuomenę (Foucault 1995).
Įkalinimo institucijos skiepija pavaldumą galios pozicijoje esantiems asmenims. J. Marcinkevičiaus romane minimos taisyklės, elgesio normos, už kurių nesilaikymą prižiūrėtojai taiko įvairias bausmes:
„<...> kalinys pasižiūrėjo pro langą – septynios paros karcerio; nenusiėmė kepurės – dešimt kartų raktais, karceris, nutrauktas pasimatymas su giminėmis. Kalinys parašė laiškutį – septynios paros karcerio <...> negalima kalbėtis, žalumynų valgyti, gulėti, sėdėti, per visus karidorius reikia eiti be kepurės, gulėti be priegalvių, negalima juoktis, eiti savo reikalo ir t. t.“ („Sukaustyti latrai“, 1931, p. 108)
Aštriojo skyriaus aprašyme atsiskleidžia nuolatinės stebėsenos priemonės: „Aštriajam skyriui visą naktį dega elektros šviesa ir visi kalėjimo tarnautojai gali pastebėti kiekvieną jų kad ir nekalčiausią judesį. Tame skyriuje kalinami visi didžiausi nusikaltėliai <...>.“ („Sukaustyti latrai“, p. 30) Šis kalėjimo skyrius iš dalies primena M. Foucault panoptikumo koncepciją – vietą, kurioje individas yra nuolat stebimas ir kontroliuojamas subjektas. Iš esmės, „Sukaustytuose latruose“ vaizduojama neautonomiška ir nuo galios struktūrų priklausoma visuomenės dalis.
Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas J. Marcinkevičiaus romane vaizduojamas kaip slegianti ir nužmoginanti erdvė. Vis tik toks kalėjimo įvaizdis labiau susijęs su kolektyvinėje pasąmonėje susiformavusiu institucijos vertinimu nei realia situacija. Nors autorius pratarmėje teigia nemelavęs „nė vieno žodžio“ (1931, p. 1), jame vaizduojamų situacijų ir įvykių negalima traktuoti kaip visiškai tikslios Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kasdienybės reprezentacijos.
Nepaisant to, romane atskleidžiami galios santykiai, fizinė prievarta, izoliacija ir nuolatinė stebėsena leidžia į šią tarpukario Kauno erdvę, o kartu ir į patį miestą, pažvelgti per disciplinarinės valdžios prizmę. Priešingai nei „Konrado“ kavinėje, čia laisvė ne vien ribojama, bet ir nepasiekiama dėl vykdomos kontrolės politikos.
Kauno dvilypumas
Dažniausiai minimas tarpukario Kauno vaizdinys sutampa su modernaus europietiško didmiesčio idėja, kurią matome A. Škėmos romane „Balta drobulė“ ir amžininkų atsiminimuose apie „Konrado“ kavinę. Ši romantizuota centro idėja leidžia manyti, kad galios santykiai ir disciplinarinės kontrolės formos nepasireiškė laikinojoje sostinėje. Tokios erdvės kaip Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas tuomet tampa periferija, o tarp literatų vyravusi socialinė hierarchija – nepastebėtu reiškiniu.
„Konrado“ kavinėje galios santykiai pasireiškė subtiliau nei kalėjime, todėl neretai nutylima, kad viešoji sfera nebuvo visiškai atvira visiems miesto gyventojams. H. Korsakienė prisiminimuose užsimena, kad pirmasis apsilankymas kavinėje buvo baugus dėl vyravusios nuostatos, jog joje renkasi tik meno, visuomenininkų ir inteligentijos elitas (Jankauskienė 2012, p. 224). Erdvėje, kuri simbolizavo laisvą diskusiją ir modernumą vis vien egzistavo tam tikros galios struktūros.
Lyginant „Konrado“ kavinę ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, ryškėja ne tik skirtis tarp laisvojo viešojo diskurso ir nuolatinės kontrolės, bet ir jų tarpusavio panašumai. Abiejose erdvėse skirtingais būdais pasireiškia galios santykiai – „Konrado“ kavinėje vyravo tam tikra socialinė hierarchija ir susiskirstymas, o Kauno sunkiųjų darbų kalėjime taikyti disciplinarinės valdžios kontrolės metodai. Tarpukario Kaunas – socialiai fragmentuota erdvė, kurioje vienu metu veikė skirtingi, tačiau tarpusavyje susiję galios ir viešosios sferos modeliai.
Dvilypę miesto topografiją atskleidžia dvi labai skirtingos miesto erdvės, veikusios gana netoli viena nuo kitos, kurios, kaip ir jas reprezentuojantys kūriniai, įgijo centro ir periferijos santykį. „Konrado“ kavinė ir A. Škėmos romanas „Balta drobulė“ tapo savotiškais kultūrinės atminties centrais – jie siejami su modernėjančiu, europietišku, bohemišku Kaunu, todėl nuolat minimi miesto pasakojimuose, literatūriniame diskurse, išliko ryškūs kolektyvinėje atmintyje. Tuo tarpu Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas ir J. Marcinkevičiaus „Sukaustyti latrai“ liko periferijoje – apie juos kalbama gerokai rečiau, nors jie atskleidžia ne mažiau svarbią tarpukario Kauno pusę. Tokį skirtumą lemia ne tik kūrinių ar jų autorių žinomumas, bet ir pats miesto atminties formavimosi principas: kultūrinė atmintis linkusi išsaugoti modernumo, kūrybos ir laisvės simbolius, o kontrolės ir disciplinos apraiškas nustumia į paraštes. Dėl to viešojoje atmintyje Kaunas dažniau atpažįstamas per „Konrado“ bohemą nei per kalėjimo kontrolės sistemą, nors abi šios erdvės buvo neatsiejama to paties miesto istorijos dalis.
Šaltiniai:
Antanas Škėma, [1958] 2019, Balta drobulė, „Obuolys“, Vilnius.
Jonas Marcinkevičius, 1931, Sukaustyti latrai, 1 d., „Sakalo“ bendrovė, Kaunas.
Literatūra:
Foucault, M. 1995, Discipline and punish: The Birth of the Prison, Random house, New York.
Jankauskienė, J. 2012, „Keli „Konrado kavinės“ bohemiškos kasdienybės štrichai“ in Kauno istorijos metraštis, 12, p. 221–232.
Korsakienė, H. 1982, Veidai ir likimai, „Vaga“, Vilnius.
Kuodys, M. 2021, „Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo (1919–1940 m.) vaizdinys lietuvių grožinėje literatūroje“ in Kauno istorijos metraštis, 19, p. 59–78.
Minelgaitė, J. 2012, „Tarpukario Kauno bohemos ypatumai“ in Kauno istorijos metraštis, 12, p. 109–154.
Pakštalis, A. 2008, „Bohemos gyvenimo atspindžiai XX a. ketvirto dešimtmečio Kaune“ in Kauno istorijos metraštis, 9, p. 235–245.
Šeštokas-Margeris, A. 1932, Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje (1931), „Spaudos fondas“, Kaunas.
Venclova, A. 1966, Jaunystės atradimas, „Šviesa“, Vilnius.
Bražėnas, P. 1998, Petras Cvirka, „Vaga“, Vilnius.