Liekamasis reiškinys: klyksninis ženklas lietuviškame poezijos danguje

Prieš akis – naujausia Agnės Žagrakalytės poezijos knyga. Iš viso autorės bibliografijoje devynios knygos, pastaroji – penktas eilėraščių rinkinys, kuriame autorė lieka ištikima savitam kalbėjimo būdui, skirdama apsčiai dėmesio moters pasauliui ir tapatybei, istorinei perspektyvai, įvairiems išgyvenimams ir patirtims, tarp jų – ir skausmingoms, netgi trauminėms. Poezijoje gausu gamtiškumo, gyvūnų ir augalų, tačiau nestinga ir modernios kasdienybės apraiškų. Kuriama nestokojant žaismės ir humoro, ironijos ir saviironijos, sodrių metaforų ir meditatyvaus lengvumo, proziško kalbėjimo ir gausių intertekstų, ateinančių į eilėraščius iš Biblijos ar istorinių šaltinių. Tai – atviro žvilgsnio ir santykio poezija, kuriama drąsiai maišant aukštuosius kalbos registrus su žemaisiais, keliaujant per skirtingus istorinius laikotarpius ir reflektuojant pačias įvairiausias patirtis.

Nemenkoje knygos dalyje atiduodama duoklė moterų patirtims: knyga „atidaroma“ kuriamais moterų portretais, kuriuose apmąstomi įvairūs moters amžiaus tarpsniai, identitetai, būsenos ir būviai – taikos ar kovos, draugiškumo ar erotiškumo, jaunystės ar brandos. Eilėraščiuose atskleidžiamas moters gyvenimo įvairiapusiškumas: ryškūs kovos ir konkurencijos motyvai, tačiau nestinga ir bendrystės patirčių, pabrėžiamas kiekvienos moters unikalumas. Eilėraščiuose vienu metu suskamba keli registrai, konstruojami paradokso principu, tad kirtis gali būti ir bučinys. Kaip žinia, tiek kirtis, tiek bučinys gali palikti žymę: „[N]iekada nenuskriausčiau, kodėl / jai kirtį staigų kakton segu nelyg bučinį.“ (p. 12) Kalbančiajai svarstant apie moters tapatybę kyla klausimų, kokia gi toji „Ji“, kaip „gali būti stipri ir švelni / kaip gali tvirta ir trapi, kaip gali / skylanti ir susiklijuojanti akimoju?“ (p. 11). Panašu, kad šie svastymai apie moters tapsmą yra slėpiniai, ties kuriais rūpinamasi sustoti ir pabūti.

Tapatybės klausimus Žagrakalytė gvildeno ir ankstesnėse savo poezijos knygose. Apie tai savo recenzijoje rašo ir Monika Andrulytė [1]: „[T]apatybė ne ieškoma, ji nuolatos konstruojama ir perkonstruojama.“ Naujausioje knygoje taip pat galima rasti panašių eilėraščių, kuriuose žaidžiama kuriant ir čia pat perkuriant tapatybes: „Būsiu kartu su saule iš kalvų patekanti ūkininkė, / tempianti teliūskuojančius pieno kibirus, būsi / turistas, perkantis gabalą sūrio ir gabalą sviesto, / ne, – tai aš būsiu…“ („Būsiu“, p. 48) Vis dėlto šiame rinkinyje einama gilyn ir tolyn, nes kalbančioji ne tik spekuliuoja tapatybėmis, tačiau šiam žaidimui kuria atsvarą iš esamos realybės ir galimų jos variantų, netgi neįkyriai siūlydama ar pati ieškodama išeičių ir kalbėdama apie vieną giliausių žmogaus poreikių – saugumą, – ištardama antroje eilėraščio dalyje: „[T]os kraujo gėlės / nenorėjau, geidžiau daug, daug! / bukesnės istorijos.“ (p. 49) Tokiu būdu ankstesnioji kūryba vystosi ir auga, įgauna vis naujų posūkių, yra nuosekliai tęsiama ir plėtojama.

Knygoje esama ir ryškių sąsajų su kitais autorės kūriniais: iš istorinio romano „Triukšmaujantys: katalikai“ ataidi karo bei istorijos temos ir – vėlgi – tapatybės klausimas: „[G]imė 1903 m. / penkis kartus pakeitė pilietybę / nė karto gyvenime nekirsdamas sienos, / tai sienos jį perkirsdavo, – sakydavo / vyras iš Moresnet.“ (p. 15) Yra vietų, kurios tiesiogiai susišaukia su konkrečiomis vietomis minėtame romane, pvz., „Klyksninis“ – šiuo žodžiu 1906 m. kun. Juozapo Ambraziejaus-Ambrozevičiaus elementoriuje vadinamas šauktukas. Įdomu stebėti, kaip tekstai migruoja, kaip jie randa vietą skirtingų žanrų rėmuose.

A. Žagrakalytės knyga „Liekamieji reiškiniai“. Viršeliui panaudotas Agotos Platelytės piešinys. Dizainas: Deimantė Rybakovienė

Žagrakalytės kūryboje apie moters tapatybę mąstoma įvairiais rakursais, galima įžvelgti ir feministinio mąstymo apraiškų, pavyzdžiui, svarstant apie moters socialinį statusą eilėraštyje „Trisdešimt septynios našlės eina prie altoriaus“, kuriame paimtas ir interpretuotas išrašas iš XVIII amžiaus bažnytinės knygos. Būtent poetės komentarai bažnytinės knygos išrašus paverčia poezija: „Eini prie altoriaus, nešiesi tik savo vardą parašui. / Ir savo našlystę. Ir dar – iš kur tu? / (O kur dingsta mirusio vyro pavardė? / Išsitrina?)“ (p. 17) Šventasis Porfirijus Kavsokalyvietis yra pasakęs, kad Dievo žmogus viską pavers malda. Tuo tarpu poetė Žagrakalytė viską pavers poezija.

Įdėmus kūrėjos žvilgsnis (sprendžiant iš datų, pateiktų epigrafuose: 1944, 1953, 1964) siekiant rekonstruoti sovietmečio istoriją iš smulkiausių detalių, pavyzdžiui, minimo deficitinio lūpdažio, o rašant apie naujus namus be elektros, ironizuojamas ano laikotarpio kasdienybės absurdas ir skurdas: „Užmiega, užsukę žibalinę lempą, – nauji namai, jauna šeima.“ (p. 25) Žvelgiant į sovietmetį nepamirštamos ir moterų gyvenimo peripetijos paliečiant nėštumo ir gimdymo temas. Kalbančiajai rūpi įvairių laikotarpių moterų gyvenimai, ribinės patirtys – nuo karo grėsmių iki nėštumo ir gimdymo, kuris gali dovanoti tiek naują gyvybę, tiek mirtį. Biblinės psalmės eilutės tampa eilėraščio „Patyrinėkite ir pamatysite“ rėmais karo grėsmių akivaizdoje: „Ir pamatysite / kulipkom lyja, lyja obels šakelėm, gobiamas kūdikis glėby septintas / Šeši vaikai po žeme / Tėvo tuneliuos iškastuos urvuos suslapstyti / Koksai Viešpats geras.“ (p. 22) Eilutėse veriasi netikėtos prasmės, karo grėsmių akivaizdoje ieškoma atramų šventraščio poezijoje – juk žanriniu požiūriu psalmės yra ne kas kita kaip poezija.

Kitas ryškus aspektas figūruojantis knygoje – gamtiškumas, kuris galbūt galėtų būti sietinas su Henriko Algio Čigriejaus poetine įtaka. Juk pati kūrėja rašo žavėdamasi, „kaip jis [H. A. Čigriejus] prileidžia į tuos eilėraščius gyvuliukų, kaip prikaišioja juos žolynų.“ [2] Taip ir poetės kūryboje apstu gamtos leitmotyvų, neapsiribojant vien skyriumi „Gyvūnų ir gėlių albumas“. Pirmame šio skyriaus eilėraštyje saulė prilyginama kovotojai: „Saulė jau tiek pasikėlusi! / Virš stogo pasilypėjusi man tvoja / su užlaikymu. / Dabar gal tą įkaltą kakton / žvaigždės skeveldrą / pagarbiai nusinešiu virtuvėn, kur / išsivirsime mums kavos.“ (p. 30) Metaforinė kova su saulės spinduliu transformuoja, turi perkeitimo galią. Kova gali būti nebūtinai smurtinga, ji įgali būti ir žaisminga.

Kalbančiosios žvilgsnis itin atidus, o iš to sukauptumo būsenos gimsta džiaugsmingas, susižavėjimo kupinas poetinis kalbėjimas: „[N]uolankiai rožė rudenė pumpurą žiedo / brinkina, kokio tirštumo klampaus / yra esamasis laikas!“ (p. 29). Poetinis kalbėjimas kartu ir labai kūniškas: „Bet gardžiausias man medis tai maumedis, jo lapeliai tol gardūs, pakolei žali [ …]“ (p. 36), arba eilėraštyje „Puikūs dalykai“: „vėjo liežuviai per sprandą šilkiniai.“ (p. 62) Tad per poeziją kuriamas santykis su gamta ir gyvenimu ne tik apmąstytas, bet ir išjaustas. Eilėraščiuose nestinga ir šmaikštumo: du eilėraščiai parašyti dukros užsakymu (beje, jie taip pat apie gamtą: „Medūza pagal užsakymą“ bei „Rodo salos katės pagal užsakymą“). Ir iš tiesų, juk didelė dalis meno radosi iš mecenatų globos. Tad kodėl gi dukra negalėtų užsakyti eilėraščio? Taip tarsi paliudijama, kad poezija yra labai natūrali gyvenimo dalis, netgi laikysena, galinti rastis netikėčiausiose vietose.

Pokalbiuose apie poeziją dažnai galima išgirsti kalbant apie prozėjimo tendencijas. Šis aspektas taip pat labai ryškus aptariamoje knygoje. Viename iš tokių proziškų eilėraščių vaizduojamos trauminės patirtys (viena iš jų – lūžęs stuburas), po kurių atsitiesiama gyventi toliau: „[K]ūnai keisti ir kūnai yra stebuklingi, jei švelniai juos kalbini, – kalbino lūžusį kūną švelniais treniruokliais, ir štai – juda jis kaip vanduo.“ Ir kitoje vietoje: „[T]uriu / kūno kojoje varžtą, jis švyti kažkur tamsoje tarp sausgyslių ir šlapių / kraujagyslių, stebuklingas mano kūnas…“ (p. 43) Tarsi gija, einanti per knygą, kaip ir paskutinėje įvadinio eilėraščio eilutėje, vis užduodant klausimą: „kas ką?“ – ar trauma mane, ar aš ją. Eilėraščiuose nepabijota prabilti ir apie tokias skaudžias temas kaip savižudybė („Slankiojanti kilpa“) arba apleistumą, našlaitystę („turėti ką“), tad eilėraščių kalbančiosios žvilgsnis išties plačiai aprėpia įvairiausias patirtis, nevengia kelti skaudulių į dienos šviesą. Visgi, dėliojant tekstus ieškoma atsvarų, kad sunkumą ir skausmą atsvertų lengvumas ir paprastumas.

Nestinga šioje knygoje ir ironijos, kuri akivaizdi skyriuje „Literatūros pasaulyje“. Jame kalbama apie literatūrinio pasaulio reiškinius ir temas, apie leidėjų ir kūrėjų santykį, (tariamą) tikro ir kūrybinio gyvenimo supriešinimą: „Kartą gyvenime tikrame sutikau tą / kuris visoms mano knygoms / goodreads’uose inpiso po vieną / žvaigždutę. / Galvodavau, – ką gi daryčiau, tą / žvaigždutę gyvai susitikus?“ (p. 70) Eilėraščiuose sutinkami žemieji registrai pavartoti saikingai ir tikslingai, jais neužsižaidžiama, tad ir skonio jie suteikia, nėra savitiksliai. Ironizuojamas leidėjų ir kūrėjų santykis: „[P]arašai romaną, tada galėsim ir eilėraščių knygą išleisti.“ (p. 74) Arba: „Ar nori, kad tavo knygas ir toliau skaitytų tik penki žmonės? / klausia pitonas.“ (p. 73) Šioje vietoje iškyla anksčiau minėtasis kovos ir konkurencijos motyvas – kas ką. Šaržuojami įsivaizdavimai apie kūrybą, noras įsprausti arba įsisprausti į standartą, rėmus: „[K]ai istorija turės / Pradžią / Vidurį / Pabaigą, – / galbūt tada, mano brangioji, / gal ir bus honoraras.“ (p. 76) Tekstuose atsiskleidžia Žagrakalytės žvilgsnio savitumas ir šmaikštumas.

Skaitant knygas akis dažnai kliūva už pirmo ir paskutinio teksto. Rinkinys pradedamas karalaitės ir karalienės kova, o užbaigiamas eilėraščiu, kuriame kalbančioji žvelgia į krentančius balkonus eilėraštyje „balkonai krenta lengvai, be garso, kaip pelenas“: „[A]š visuose tuose tūkstančiuose / krentančių balkonų, / Aš! / aš krentu iš proto, Viešpatie.“ (p. 85) Tad rinkinys reziumuojamas kreipiniu dangop, klausimu, ar įmanoma išjausti kito žmogaus patirtį nepatyrus to paties. Kiekvienas turime savo balkoną ir „yra tame siaube lašas / nuodo ir lašas / saldumo“ (p. 85), nes tik kito balkonas gali kristi be garso, kaip pelenas.

Skaitant eilėraščių rinkinį kiek trikdo nenuoseklus skyrių suskirstymas turinyje: yra du III skyriai, du V skyriai, o po V iškart eina VIII. Nepaisant to, orientuotis be vargo galima pagal puslapių numeraciją, kuri, laimei, neklaidina.

Liekamieji reiškiniai eilėraščių rinkinyje suvokiami išties plačiai. Tai tarsi refleksija visos puokštės patirčių, kurių spektras apima tai, kas lieka po skaudžių įvykių: po karo, po okupacijos, po traumos, bet ir džiaugsmingų, žaismingų: kas lieka po atostogų (kad ir Rodo saloje), po žvilgsnio į gamtą, po pokalbio. Tik apmąstęs, atsitraukęs, žengęs žingsnį į šalį, žmogus gali įžvelgti, kas iš viso to (iš)liko. Žagrakalytės poezija su kūnu, pilnakraujė. Poezija apie žmones (labai dažnai tie žmonės yra moterys) žvelgiant į juos plačiu ir nebanaliu žvilgsniu. Poezija tarsi klyksninis ženklas lietuviškame poezijos danguje. Kad pamatytum dangų, reikia pakelti galvą. „Pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ skaitome evangelijoje pagal Luką 21, 28. „Liekamieji reiškiniai“ taip pat gali padėti išsivaduoti iš mąstymo ir matymo klišių, pakviesti pasidžiaugti suvaldyta laisve.

Išnašos:

[1] Andrulytė, M. 2017, „Štai taip viršijamas poezijos greitis“, Literatūra ir menas (3615), nr. 19.

[2] Žagrakalytė, A., 2024, „Baltmarškinis, – lengviau vaidentis, rudeniu pasilopęs“, Metai, nr. 11.