Lietuvių kalbos ir pilietiškumo ugdymas užsienyje: stažuotė Graikijos lituanistinėje mokykloje „Giliukai“

Ką pedagogui reiškia stažuotė kitoje mokykloje, ypač užsienyje? Tai – galimybė praplėsti požiūrį, pažinti kitokią ugdymo kultūrą, atrasti naujų metodų ir priemonių. Lietuvių kalbos mokytojui tai ypač vertinga patirtis – pamatyti, kaip gimtoji kalba ugdoma lituanistinėje mokykloje, kur vaikai kalba keliomis kalbomis, o lietuvių kalbai reikia suteikti ne tik žinias, bet ir emocinę prasmę. Tokia patirtis leidžia ne tik lyginti mokymo metodus, bet ir įsikvėpti, pasidalinti gerąja praktika, o svarbiausia – iš naujo pajusti mokytojo darbo prasmę ir suvokti, kokia svarbi lietuvių kalba visur, nesvarbu, kokioje pasaulio vietoje ji skamba.

Po karšta Graikijos saule kultūros lopšyje Atėnuose įsikūrusi nedidelė, bet tvirta lietuvių bendruomenė, kuri kasdien įrodo, kad gimtoji kalba ir tradicijos gali gyvuoti bet kur, jei tik yra noras jas puoselėti. Lietuvių kalbos mokymas užsienyje – tai daugiau nei pamokos. Tai pastangos išsaugoti tapatybę, sukurti lietuvišką erdvę toli nuo Lietuvos. Stažuotė lituanistinėje mokykloje „Giliukai“ Graikijoje tapo galimybe iš arti pažinti šį procesą ir įgyti patirties, kaip motyvuoti vaikus kalbėti gimtąja kalba daugiakalbėje aplinkoje.

Stažuotės metu buvo tobulinamos lietuvių kalbos ugdymo ir pilietiškumo kompetencijos, gilinamasi į tai, kaip skatinti vaikų domėjimasi gimtąja kalba ir Lietuvos kultūra, kaip kurti prasmingas, šiuolaikiškas pamokas įvairaus amžiaus ir kalbos mokėjimo lygio mokiniams.

Mokykloje „Giliukai“ mokosi įvairaus amžiaus vaikai – nuo pačių mažiausių iki paauglių. Jie gali lankyti tiek grupines, tiek individualias pamokas, kurios vyksta kontaktiniu ir nuotoliniu būdu. Taip išlieka galimybė pritaikyti mokymosi tempą ir turinį prie savo poreikių. Kontaktinės pamokos, nors vyksta rečiau, visuomet tampa ypatingu įvykiu – čia susitinka ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai. Kartu planuojamos lietuviškos šventės, kalendoriniai renginiai, dalijamasi idėjomis bei patirtimi. Tokie susitikimai dar labiau sustiprina bendruomeniškumą ir norą kalbėti bei gyventi lietuviškai, nepaisant to, kad aplinka – daugiakalbė. Ypatinga kontaktinių pamokų pradžia – jos visada pradedamos Lietuvos himnu, – tai graži, simbolinė tradicija, kuri primena, kad net ir gyvenant toli nuo Lietuvos galima išlaikyti ryšį su savo šalimi.

Mokyklos veikla yra nepaprastai kūrybiška – pamokos integruotos su meninėmis, kultūrinėmis ir patyriminėmis veiklomis. Mokiniai dalyvauja renginiuose „Vakaras su knyga“, „Pažink šaknis“ (kuriame nuotoliu dalyvauja žymūs Lietuvos žmonės), vyksta eksperimentų ir kino vakarai, o kalbos pamokose derinami žaidimai, pasakojimai, kūrybinės užduotys. Taip lietuvių kalba tampa gyva, įdomi ir artima, ją stengiamasi pažinti per skirtingas disciplinas.

Vis dėlto, gyvenant daugiakalbėje aplinkoje, kyla ir iššūkių. Vaikai dažnai patiria motyvacijos smukimą, kai aplink visi kalba kitomis kalbomis – graikų, anglų, prancūzų ar kitomis. Neretas klausia: „Kur aš naudosiu lietuvių kalbą, jei net namuose ja nekalbame?“ Todėl svarbu ne vien taisyti, bet ir mokyti per realias, gyvenimiškas situacijas, iliustruojant kalbos vartojimą pavyzdžiais, kuriuos vaikai atpažįsta iš savo aplinkos. Stebint pamokas pastebėta giminės maišymo, prielinksnių, dvibalsių vartojimo klaidų, kurios susijusios su graikų kalbos gramatika.

Svarbu ir pedagoginis jautrumas – netaisyti visų klaidų iš karto, o koncentruotis į pasikartojančias, kad nesumažėtų vaiko motyvacija. Pagrindinis tikslas – skatinti kalbėti lietuviškai, diskutuoti, plėsti žodyną, susieti lietuvių kalbą su tomis, kurias jie jau moka, parodyti panašumus ir skirtumus. Tuomet kalbos mokymasis tampa ne našta, o atradimu.

Įkvepia ir tai, kad ne viena mokytoja „Giliukų“ bendruomenėje prisijungė prie mokyklos iš asmeninio noro, kad jos vaikas kalbėtų lietuviškai. Šis nuoširdus noras išsaugoti kalbą perduoda mokiniams šilumą, autentiškumą ir meilę gimtinei.

Šiomis dienomis vis dažniau mokiniams reikia priminti, kodėl svarbu išsaugoti savo kalbą, kodėl reikia ja kalbėti, gerbti savo šaknis, didžiuotis savo lietuviška tapatybe. Į Lietuvos mokyklas vis dažniau sugrįžta vaikai, ilgą laiką gyvenę užsienyje – jie taip pat susiduria su kalbos iššūkiais, neretai yra dvikalbiai ar trikalbiai. Tenka ne tik motyvuoti juos mokytis lietuvių kalbos, bet ir ieškoti tinkamiausių būdų, kaip mokyti tuos, kurių gimtoji kalba nėra lietuvių, bet jie atvyksta gyventi į Lietuvą. Tokia stažuotė tampa neįkainojama patirtimi, parodžiusia, kad lituanistinė mokykla – tai tiltas tarp Lietuvos ir pasaulio, jungiantis kalbą, tradicijas ir žmones. Tai vieta, kur lietuvių kalba skamba ne iš pareigos, o iš širdies.