„Literatūros savaitės“ klubas rekomenduoja: ką skaityti vasarą?
Skaitytojus ir literatūros profesionalus diskutuoti suburiantis „Literatūros savaitės“ klubas 9-uoju susitikimu užbaigė dar vieną sezoną. Saulėtą birželio trečiadienį klube jau bene tradiciškai gvildentas klausimas: „Ką skaityti vasarą?“. Rašytojas Laurynas Katkus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus kultūrinės veiklos organizatorė, literatūros apžvalgininkė Agnė Cesiulė, kultūros žurnalistė Kotryna Lingienė ir, žinoma, visi renginio dalyviai aptarė tris knygas: bulgarų rašytojo Georgi Gospodinov romaną „Liūdesio fizika“, Lietuvos rašytojos Gabijos Grušaitės romaną „Grybo sapnas“ ir prancūzų rašytojos Annie Ernaux knygą „Metai“. Taigi, trumpai apie kiekvieną iš jų.
Gintarė Navakauskaitė
6/14/2024
Georgi Gospodinov „Liūdesio fizika“ (2022, išleido „Rara“, vertė Laima Masytė)
Bene žymiausias šiuolaikinis bulgarų rašytojas G. Gospodinovas romane „Liūdesio fizika“ pasakojimą konstruoja iš „mažų“ unikalių istorijų, kuriose juntama postmoderni ironija, žaisminga savirefleksija, einanti koja kojon su intelektualiniu polėkiu. Pagrindinį knygos veikėją G. G. kamuoja liguista empatija: jis visiškai spontaniškai įsikūnyja į kitų žmonių, gyvūnų ar net augalų patirtis, prisiminimus ir išjaučia juos lyg savus. Šiuos momentus G. G. fiksuoja, o kartu – lipdo fragmentišką pasakojimą, atspindintį pasaulio istoriją, kurios centre – melancholija ir Minotauras. Būtent stiprus, kartais netgi chaotiškas kūrinio fragmentiškumas, anot A. Cesiulės, verčia svarstyti apie žanrą: ar „Liūdesio fizika“ išties yra romanas, ar kūrinys artimesnis eseistikai?
„Tai romanas, kurio veikėjas gali būti kiekvienas iš mūsų“, – taip knygą apibūdino K. Lingienė, turėdama omenyje pasakojime atvaizduojamą vėlyvąjį socializmą, kurį daugelis lietuvių ir apskritai posovietinių šalių piliečių gana ryškiai tebepamena. Romane pagrindinio veikėjo kelionė nuo vaikystės iki brandos gana išsamiai atspindi to laikmečio Bulgarijos realijas. Tad galima manyti, kad autorius rašė ne tik bulgarams, – šiuo kūriniu jis siekė supažindinti pasaulio skaitytojus su savo gimtąja šalimi.
G. Gospodinovas už šį romaną pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą: 2013 m. Nacionalinę geriausio metų romano premiją, 2016 m. – Šveicarijos Jano Michalskio literatūrinį apdovanojimą. Jau paskelbta, kad leidykla „Rara“ šiemet lietuvių kalba išleis šio autoriaus romaną „Laiko prieglobstis“ (angl. Time Shelter), kuris pelnė tarptautinę „Booker“ premiją.
Romano „Liūdesio fizika“ fragmentai 2022 m. buvo publikuoti literatūros žurnale „Metai“: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=17378
Gabija Grušaitė „Grybo sapnas“ (2023, išleido „Lapas“)
Rašytojos G. Grušaitės naujausias, po septynerių metų pertraukos pasirodęs romanas „Grybo sapnas“ skaitytoją nukelia į ateitį – 2025 ir 2051 metus. Po ekologinių katastrofų visuomenė stengiasi sugrįžti į normalų gyvenimą, tačiau privalo laikytis griežtų taisyklių, nustatytų siekiant kaip įmanoma labiau tausoti aplinką. Tačiau globalinius sunkumus į šoną nustumia pagrindinių veikėjų – Upės, Inos ir norvego Karlo – vidinės krizės. Nors iš pažiūros jų gyvenimai sėkmingi, veikėjai tarsi įkalinti savo proto kalėjimuose: jų netenkina susikurta karjera, buitis ir būtis, santykiai su kitais ir apskritai su aplinka, kurioje jie gyvena, o dėl to veikėjai daugiausia kaltina savo tėvus. L. Katkus pastebėjo, kad romano kalba yra itin lakoniška ir taupi, tikėtina, kad autorė žodyną siaurino sąmoningai, – norėdama perteikti krizinę veikėjų savijautą.
Žinoma, romane itin svarbus grybų motyvas: veikėjai vienaip ar kitaip su jais susiję, tačiau vienas personažas – niujorkietis mokslininkas Dastinas Karteris – ypatingai: jis iškelia teoriją, kad žmogus yra simbiotinė būtybė tarp grybo ir žinduolio. Karteris įsitikinęs, kad mes visi iš prigimties esame iracionalūs ir gyvename savo grybo sapne. Lietuvių literatūroje romanas „Grybo sapnas“ yra vienas pirmųjų tekstų, kurio siužetą apibrėžia autorės sukurta mokslinė teorija.
Annie Ernaux „Metai“ (2024, išleido „Baltos lankos“, vertė Greta Štikelytė)
Nobelio premijos laureatės, prancūzų rašytojos Annie Ernaux romane „Metai“, kuris vadinamas autorės opus magnum, kalbama apie 1941–2006 metų Prancūzijos istoriją. Šalies visuomenės raida aptariama per kasdienybės fragmentus: knygų, laikraščių ar dainų citatas, nuotraukas ar televizijos laidas, kalbą, kultūrinius įpročius, praeities ir dabarties įspūdžius. Taip A. Ernaux įamžina bėgantį laiką, o kartu – iš „mes“ perspektyvos rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją.
„Metuose“ susilieja asmeniškumas ir univeralumas: knygoje gausu pačios autorės biografijos faktų, tačiau kartu aptariamos karo Alžyre, Sartro, de Beauvoir, Edit Piaf istorijos, taip pat branduolinio karo grėsmė, bedarbystė, imigracija, vartotojiškumo suklestėjimas, naujosios technologijos ir dar daugiau. Visa tai lakoniška kalba užfiksuota vos daugiau nei 200 puslapių knygoje. „Literatūros savaitės“ klube diskutuota, kad visgi įmanoma taupiai vartojant žodžius papasakoti 65-erių metų istoriją, kuri primena ir tuos istorinius įvykius, kurie pasakojime apskritai nepaminėti.
Prestižinė Nobelio literatūros premija autorei skirta už visą jos kūrybą, konkrečiau – „už drąsą ir sterilų aštrumą, kurį pasitelkdama ji atskleidžia asmenines atminties ištakas, atsitolinimą ir kolektyvinius suvaržymus“. Kūrinys „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.
***
„Literatūros savaitės“ klubas sugrįš rudeniop, o kol kas rekomenduoja vasarą praleisti skaitant tris temomis ir gvildenamomis problemomis viena nuo kitos besiskiriančias knygas.
„Humanitarų meka“ skaitytojus kviečia dalintis įžvalgomis ar recenzijomis apie šiuos romanus. Tai galite padaryti siųsdami laišką el. paštu humanitarumeka@gmail.com
„Literatūros savaitės“ klubo nariai: Laurynas Katkus, Agnė Cesiulė, Kotryna Lingienė. / Gabijos Barišauskaitės nuotrauka.
Knygų viršelių nuotraukos – Vaga.lt ir teksto autorės.