„Literatūros savaitės“ klubas rekomenduoja. Ką skaityti vasarą?

D. Kalinauskaitė „Baltieji prieš juoduosius“

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bei daugelio kitų prestižinių literatūrinių apdovanojimų laureatės prozininkės D. Kalinauskaitės pirmojo romano „Baltieji prieš juoduosius“ pradžia išties intriguojanti. Pasakotoja iš nežinomo adresato gauną žinią apie palikimą, tačiau giminystės su turto palikėju įrodymai glūdi jos demencija sergančios motinos atmintyje. Romane viena po kitos svysčioja skirtingų giminaičių istorijos, šiandiena susipina su praeitimi. Iš pirmo žvilgsnio kūrinys gali priminti memuarus arba giminės istorijas, šeimos sagas, tačiau romane itin vaizdingai iškyla Lietuvos praeities įvykiai. Diskusijoje mestelėta mintis, kad ši giminės istorija netgi gali simbolizuoti lietuvių tautos mitą.

D. Kalinauskaitė skaitytojams pažįstama dėl trijų novelių rinkinių: „Išėjusi šviesa“ (1987), „Niekada nežinai“ (2008), „Skersvėjų namai“ (2015), tad viešojoje erdvėje kilo svarstymų, kad galbūt ir šis pirmasis autorės romanas galėjo virsti dar vienu novelių rinkiniu. „Literatūros savaitės“ klubo susitikime ši mintis buvo vieningai paneigta. Filosofė J. Jonutytė kalbėjo, kad romano tekstas yra absoliučiai vientisas, rišlus ir labai gražiai tarpusavyje susaistytas aplink vieną vyksmą – miršta motina, ir tai yra ne įvykis, o psichologiškai ir fiziškai atsiliepiantis procesas. Romane motina yra tarsi mazgas, rišantis su fizine praeitimi, aprėpiančia kone du šimtmečius.

Benjaminas Labatutas „Kai liaujamės suprasti pasaulį“

Čilės rašytojas B. Labatutas yra išleidęs tik tris knygas, tačiau jau spėjo pelnyti tarptautinį pripažinimą. Autoriaus romanas „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ pateko į prestižinio apdovanojimo „The International Booker Prize“ ir amerikietiškojo „National Book Award for Translated Literature“ trumpuosius sąrašus.

Knygoje pasakojamos penkios istorijos, kurias galima vadinti biografinėmis esė apie žinomų mokslininkų gyvenimą. B. Labatutas (ne)grožiniame kūrinyje į paviršių iškelia ir nagrinėja trapią ribą tarp genialumo ir beprotystės, išryškina mokslo, kuris gali ir kurti, ir naikinti, dviprasmiškumą. Kūrinyje itin reikšmingas ekoetikos motyvas – sąžiningas mokslininkas, suprantantis galimas neigiamas savo išradimo pasekmes, sustoja ir netgi žengia žingsnį atgal sunaikindamas tai, ką sukūrė, nes svarbiausia – žmonija ir pasaulis. Anot rašytojo L. Katkaus, iš esmės kūrinyje plėtojami pasakojimai primena Frankenšteino istoriją, juose svarstoma, ar nuolat tobulinami išradimai gali virsti pabaisa, kuri atsuks nugarą savo kūrėjui?

Filosofė J. Jonutytė teigė, kad B. Labatuto knygoje išryškėja šiuolaikinei filosofijai būdingi klausimai: kas iš tiesų egzistuoja ir kiek egzistencijos pajėgia suvokti mūsų sąmonė? Kodėl tikime, kad mūsų sąmonė rodo tikrovę, ir kodėl galvojame, kad tikrovė apima tik tiek, kiek pajėgiame suprasti? Literatūrologė A. Cesiulė svarstė, kiek šiame B. Labatuto kūrinyje yra mokslo ir kiek literatūros? Kur prasideda ir baigiasi fikcija? Ar galima tikėti viskuo, kas parašyta knygoje?

Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“

Ši istorikų V. Klumbio ir T. Vaisetos monografija, pažymėta „S“ raide, sulaukė gana didelio susidomėjimo visuomenėje ir už tai buvo įvertinta, – tapo Metų knyga publicistikos ir dokumentikos kategorijoje. „Literatūros savaitės“ klubo susitikime A. Cesiulė prisiminė Knygų mugę ir joje matytą gana retą vaizdą: kai vyko šios monografijos pristatymas, žmonės netilpo į sausakimšą salę. Būtent tema – seksualumo kultūra sovietmečio Lietuvoje, o ir romanas su „S“ raide, matyt, buvo tie dėmesio verti aspektai.

Monografijos autoriai, remdamiesi atsiminimais, dienoraščiais, net 28-iais interviu ir to meto spauda, bei archyvų medžiaga, tiria seksualumo kultūrą sovietmečiu per tris pjūvius: viešai publikuotus vaizdus („Vaizdas“), seksualinės tematikos ir lytinio švietimo tekstus („Žodis“) ir visuomenės elgseną („Veiksmas“). Knygoje paliesta begalė temų: moterų ir vyrų skirtumai, požiūris į skirtingas lytis ir jų seksualizavimas, seksualinė propaganda ir švietimas (arba jo nebuvimas), homoseksualumas, intymi higiena, neištikimybė, šeimos santykiai ir t. t. Monografijoje praskleistas karo nusikaltimų šydas – moterų ir vaikų prievartavimai, taip pat istorikai nemažai dėmesio skiria itin nuožmiam ir žmogų į visuomenės paraštes nustumiančiam autoritaritarizmui „iš apačios“.

Nors „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ yra mokslinė monografija, tekstas nesunkiai įkandamas ir ne akademinėje veikloje besisukantiems skaitytojams. Visgi diskusijos metu liko keli neatsakyti klausimai: kaip autoriai dalijosi rašymo procesu? Kurio istoriko – V. Klumbio ar T. Vaisetos – rašymo stilius juntamas stipriau skaitant monografiją?

Rašytojas Laurynas Katkus, literatūros apžvalgininkė Agnė Cesiulė ir filosofė Jurga Jonutytė. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

„Literatūros savaitės“ klubas, tikėtina, sugrįš rudenį, o kol kas kviečia skaityti tris, temomis ir gvildenamomis problemomis viena nuo kitos besiskiriančias, knygas.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus ir Knygos.lt nuotraukos.