Mano šiltoji žiema

Ankstyvas žudančiai tingus rytas. Šiandien, kaip ir kasdien, šliaužiu mokyklon atlikinėti pedagogikos praktikos. Sėdėti valandomis parimus ant palangės (nes mokiniai neužleidžia suolo) ir stebėti mokytojos darbą. Jetau, kaip aš velniškai pavargau... Išniręs iš savo lėtų minčių suprantu, kad pražiopsojau pirmos pamokos pradžią. Jau kelios dienos iš eilės nepavyksta laiku atsikelti. Gal neiti ir netrukdyti? Geriau pasėdėsiu kavinėje, palauksiu antros pamokos.

Eidamas Laisvės alėja, sparčiu žingsniu praeinu „Aušros“ gimnaziją, tarsi bijodamas, kad ji mane pastebės, pačiups už pakarpos ir privers eiti į klasę. Išsuku iš centrinio tako ir iš liepų, alėjos gale, išnyra milžiniškas gelsvo, saulėtekio nudažyto rūko debesis, nuo praeivių akių savyje slepiantis Soborą su jo didžiuoju kupolu ir kupolėliais. Atrodo, alėja tęsiasi be galo ir, jei tik panorėtum, galėtum bėgti tol, kol užims kvapą. Nors tokiu oru labiau norėtųsi susisukti į pledą ir su puodeliu arbatos rankose per langą stebėti praeinančius žmones. Susigundau šia mintimi ir nueinu į šalia Muzikinio teatro sodelio esantį „Caffeine‘ą“, užsisakau aviečių arbatos ir pasirenku staliuką prie lango.

Vis dėlto, koks žvarbus rytas. Tarsi jau būtų žiema. Šiųmetė tikriausiai nebus tokia ledinė kaip 2024-ųjų. Bet net ir toji nebuvo tokia pirma. Prisimenu dar vieną labai panašiai šaltą žiemą. Neprisimenu nei metų, nei mėnesio, bet prisimenu, kad buvau pradinėje mokykloje. Turėjo būti šalčiau nei –20 °C, nes tądien nereikėjo eit į pamokas. Bet mano mama vis tiek mane išspyrė, teko pėdint. Per pūgą! Mintimis nuklystu savo senuoju išmintu maršrutu. Žingsniuodamas nuo E. Ožeškienės gatvės stotelės, išsuku iš Laisvės alėjos, slenku pro Šv. Gertrūdos bažnyčią ir ties Kauno 1-ąja muzikos mokykla (mano mieloji „muzikalkė“) pasuku kairėn į Smalininkų gatvę.

Prisimenu, kaip ankstų rytą, kurio, nepažiūrėjęs į laikrodį, neatskirtum nuo nakties, eidamas siauručiu šaligatviu prieblandoje Smalininkų gatvės gale, snaigėms raižant orą, aplenkiu šviestuvo stulpą. Akimirkai panyru į jo nostalgiškai auksinę šviesą (kaip aš nekenčiu šiandieninių LED šviestuvų! Jų šviesa tokia bjauri ir negyva!). Pasuku kairėn ir atsiduriu Nemuno gatvės tiesiojoje. Tarp aukštos plikos sienos kairėje ir laibų ilgšių, akylai mane stebinčių šviestuvų dešinėje, braunuosi per akinančią báltumą, įnirtingai kovodamas su skustuvinėm snaigėm ir lediniais vėjo gūsiais, link didžiųjų Senamiesčio progimnazijos vartų.

Po akimirkos įeinu į klasę, o ten tik viena mokytoja, sėdinti prie kompiuterio. Daugiau nieko nėra. Ji turbūt nustebo, kad tokiu oru atėjau į mokyklą. „Taigi nevyksta pamokos, – pasakė. – Galėjai neit. Bet jeigu jau atėjai, geriau pasėdėk klasėje, neik atgal per pūgą.“ Davė porą užduotėlių, užplikė man arbatos ir pavaišino pieniškais džiūvėsėliais. Užduotis greitai atlikau ir likusį laiką su mokytoja tiesiog šnekučiavomės. Nepamenu, kiek laiko ten sėdėjau, bet, tikriausiai, porą valandų. Po to išėjau namo. Nepasakyčiau, kad turiu daug tokių prisiminimų. Prisiminimų, kurie būtų tokie žiemiški ir jaukūs, kai galėjai dėl nieko nesukt galvos. Prisiminimų, kuriuose nardant kartais net suima tokia gniuždančiai skausminga nostalgija, kai galvoji, ko nepadarytum, kad galėtum grįžti į tuos nerūpestingus laikus. Šiandien, ko gero, nepavyktų rasti tiek laiko su kuo nors paplepėti prie puodelio arbatos. Žiemos taip pat seniai jau nebe tokios.

Pažiūriu į telefoną. Vaje! Iki antros pamokos liko tik 8 minutės! Paskubomis išgeriu pravėsusią arbatą, užsimetu paltuką, pasiimu daiktus ir išskubu. Seku paskui priešais mane bėgantį šešėlį. Greičiau ateitų ta žiema. Greičiau atostogos. Susisuksiu į pledą ir gurkšnosiu arbatą su pieniškais džiūvėsėliais.