Mitologijos ir kasdienybės sandūra romane „Vasara, pasaulio pabaiga“

Pastaraisiais metais lietuvių literatūroje vis dažniau pasirodo fantastikos elementų turinčių kūrinių, kuriuose bandoma derinti šiuolaikinę realybę su mitologija ar folkloru. Tarp tokių bandymų galima paminėti ir debiutinį Gabijos Plukės romaną „Vasara, pasaulio pabaiga“ („Aukso žuvys“, 2025). Ši knyga pristatoma kaip miesto fantastikos kūrinys, kuriame kasdienė šiuolaikinio žmogaus aplinka susipina su lietuvių mitologijos pasauliu. Romane pasirodantys dievai, apokalipsės nuojauta ir kasdienybės detalės kuria pasakojimą, primenantį magiškojo realizmo ar folkloro motyvais paremtą fantastiką, kurioje antgamtiniai reiškiniai įsiterpia į įprastą realybę. Tokia jungtis kelia klausimą, kaip šiame romane veikia mitologija – ar ji tampa gyva pasakojimo dalimi, ar lieka tik stilistine nuoroda į folklorinę tradiciją?

Romano siužetas seka pagrindinę veikėją Giltę, kuri jau kūrinio pradžioje prisimena esanti mirties deivė Giltinė ir yra priversta sugrįžti prie savo pareigų. Šis sugrįžimas susijęs su platesne grėsme dievų pasauliui. Dievų nykimo motyvas tampa centrine įtampa. Pasaulyje, kuriame dievai turėtų būti amžini, išryškėja jų trapumas, o kartu ima irti ir pati realybės tvarka. Ši situacija įgauna apokalipsės pavidalą. Apokaliptinė fantazija dažnai reflektuoja svarbius pokyčius visuomenėje, o apokaliptinė literatūra leidžia įsivaizduoti alternatyvius scenarijus kaip vieni ar kiti sprendimai paveiks sociumą. Štai ir literatūros tyrinėtoja Riven Barton teigia, kad „[s]enieji dievai turi mirti ir paruošti / apvaisinti (angl. fertilize) žemę, kad suteiktų jėgų atsirasti naujam mitui. <...> Vienai istorinei perspektyvai fiktyviai mirus, iškyla galimybė atsirasti kitai. <...> XXI a. problemos neapsiriboja topografija, valstybių sienomis ar net atskiromis ekosistemomis, bet yra giliai integruotos į visą visuomeninį gyvenimą“.[1] Planuojamas pasaulio „archyvavimas“ kuria neišvengiamos pabaigos nuojautą ir kartu veikia kaip siužeto variklis, skatinantis veikėjus veikti, aiškintis ir bandyti sustabdyti artėjančią katastrofą. Vis dėlto apokalipsė gali būti suvokiama ne tik tiesiogiai, bet ir simboliškai. Giltės sugrįžimas į dieviškąją tapatybę, kaltės refleksija ir būtinybė prisiimti atsakomybę leidžia pasaulio pabaigą interpretuoti kaip jaunystės ir lengvumo pabaigą. Taip romane susipina išorinis bandymas išgelbėti pasaulį ir vidinis virsmas, žymintis perėjimą į brandą.

Gabija Plukė savo romane vaizduoja vienplanius, neišplėtotus veikėjus. Šiuolaikinėms distopijoms, kuriose vaizduojamas prieš- arba postapokaliptinis pasaulis, dažnai būdinga, kad pagrindinė veikėja yra artemidiškos prigimties, t. y. nuožmi, drąsi ir sumani paauglė, kuriai tenka gelbėtojos vaidmuo.[2] Štai Giltinės personažas turi distopijoms būdingų bruožų: ji – jauna, ryžtinga, drąsi, nepaklūstanti sistemai. Vienas iš veikėjų, Direktorius, užtikrinai teigė, kad „[a]rchyvavimas, apokalipsė, Pasaulio pabaiga, vadinkit kaip norit, bet tai įvyks, ir aš nieko negaliu padaryti. Niekas nieko negali padaryti“ (39 p.). Visgi Giltė su savo draugais pasipriešino šiam ribotam požiūriui ir rado būdą.

Pagrindinei personažei, kaip ir yra tipiška šiuolaikinių distopijų protagonistėms, atitenka ir kankinės, pasaulio gelbėtojos vaidmuo, ji dėl visuotinės gerovės turi pasiaukoti. Giltė kaip veikėja pirmiausia atrodo vedama ryžto ir rūpesčio ne tik savo draugais, bet ir apskritai žmonija, ji jaučia atsakomybę už tai, kas vyksta. Šį jos paveikslą sustiprina sąžinės motyvas. Nors apokalipsės pradžia nebuvo tiesiogiai jos kaltė, akivaizdu, kad ji jaučiasi prisidėjusi ir dėl to siekia viską ištaisyti. Toks altruistiškas veikėjos modelis yra gana įtikinamas, nes jos veiksmai kyla iš vidinio poreikio „atpirkti“ situaciją.

Vis dėlto psichologinis Giltės paveikslas nėra iki galo išplėtotas. Tai lemia tiek tam tikri neatitikimai, tiek pats pasakojimo išsiskaidymas. Ryškiausias pavyzdys yra jos amžius: vienur ji atrodo beveik ilgaamžė (mini 1975 m. traukinio katastrofą, prisimena aplinką prieš infrastruktūros pokyčius), o kitur yra visai neseniai buvusi paauglė, išgyvenanti šuns netektį. Iš konteksto galima manyti, kad dabar ji yra dvidešimt kelerių metų, tačiau šie laiko sluoksniai tarpusavyje nesusiriša, todėl veikėjos patirtis praranda vientisumą. Prie to prisideda ir veikėjų gausa. Dėmesys nuolat nukrypsta nuo Giltės, todėl sunku įsigilinti į jos vidinį pasaulį. Žinoma, gelbėti pasaulį, šiuo atveju – sustabdyti pasaulio „archyvavimą“, jai padeda artimiausi draugai. Tačiau romane gausu ir šalutinių veikėjų: Direktorius, Milda, Kovas, Perkūnas, Medeina, Laima ir kiti. Šiame kontekste išsiskiria ir Velinas, kuris vaizduojamas kaip šiuolaikinio „startuolio guru“ tipažas, atsipalaidavęs, savimi pasitikintis, kalbantis motyvacinėmis klišėmis ir tikintis nuolatiniu savęs „optimizavimu“. Tai atsiskleidžia jo kalboje:

– Primeti, gal taip ir išgelbėsi pasaulį? Belekaip kietai. Be to, čia mane visi vadina Vytautu. Arba tiesiog Vy.

Vytautas papurtė galvą.

– Tai Velnias jau nebeskamba, o Velinas – per daug oficialu? – susiraukė Giltė.

Vytautas papurtė galvą

– Neprideda verslui žavesio nei Velnias, nei Velinas. (105 p.)

Taip pat jo požiūryje į veiklą:

– Visam laikui?.. Turi omeny, visam visam laikui? – Giltė pasibaisėjo. – Sandoris su velniu pasmerkia tavo sielą dirbti... startuolyje?

– Vieninteliame požemio startuolyje, – Vytautas surėmė rankas pirštų galiukais. – Klausi, kokiem velniam Velniui startuolis? Galiu į klausimą atsakyt klausimu: o kodėl ne? Tikiu, kad gyvenimas yra pilnas neišsemiamo potencialo ir resursų. Kiekvienas iš mūsų turi pasirinkti, ka su tuo daryt: skendėt depresijoj, likt visišku vidutinioku ar investuot savo laiką ir nuveikt ką įdomaus ir naudingo. <...>

– Mano darbas nuo pat pasaulio sukūrimo buvo saugoti žemėje paslėptus turtus. Taip ir dariau, kol vieną dieną savęs paklausiau: Vy, kodėl turtus saugai, kai gali juos investuot? Tą dieną prasidėjo tikrasis mano gyvenimas. Turiu apie tai online kursą, galėsiu numest linką. (106 p.)

Tokios citatos gana taikliai parodijuoja šiuolaikinę verslumo ir saviugdos retoriką, nors pats veikėjas, kaip ir kiti, išlieka labiau tipažas nei pilnai išplėtotas psichologinis charakteris. Mildos personažas taip pat kuriamas kaip šiuolaikinio gyvenimo tipažas. Ji siejama su pramogų kultūra, estetika, vakarėliais. Tai matyti ir iš teksto: „Kiek girdėjau, pastaruoju metu ji labai pasinešė ant realybės šou ir teminių vakarėlių. Kai matėmės paskutinį kartą, planavo, kaip švęs Pasaulio pabaigą.“ (77 p.) Tokia detalė kuria ironišką kontrastą. Pasaulio pabaiga čia tampa dar viena proga vakarėliui. Vis dėlto veikėjas lieka labiau atpažįstamas socialinis tipas nei individualus charakteris. Panašiai konstruojamas ir Herkaus paveikslas. Nors jis yra susijęs su pačia apokalipse, jo vaizdavimas priartėja prie karikatūros. Jis veda seminarus, kurių retorika primena motyvacinius kursus ar net pseudodvasinius judėjimus: „Jei aš išgyvenau tuomet, kai turėjau mirti, gali ir tu! Pasąmonės galios seminarai ir užsiėmimai su Herkumi Seičiuku.“ (94 p.) Jo veikla labiau primena kultą su jį garbinančiais sekėjais nei realią grėsmę keliančią figūrą. Dėl to silpnėja ir pats antagonisto svoris. Nors tokie veikėjų paveikslai kuria humorą ir tekstą daro lengvai skaitomą, jų gausa ir paviršutiniškumas ima veikti prieš patį pasakojimą. Veikėjai lieka labiau atpažįstami tipažai nei individualios asmenybės, todėl skaitytojui tampa sunku su jais užmegzti stipresnį emocinį ryšį, o ilgainiui ima blėsti ir susidomėjimas jų likimu.

Romane svarbi ir pasirinkta kalbos bei kalbėjimo maniera, kuri pasižymi buitiškumu, šiuolaikiškumu ir žargono elementais. Toks stilistinis sprendimas kuria įtaigų ir lengvai skaitomą pasakojimą, atitinkantį numanomą jauną tikslinę auditoriją. Neformali, kasdieniška kalba leidžia skaitytojui greičiau įsitraukti į tekstą ir lengvai sekti dinamišką, veiksmo kupiną siužetą, kuris šiame romane tampa pagrindine ašimi. Buitinės kalbos vartojimas palaiko pasakojimo tempą ir neapsunkina teksto, todėl išlaikomas sklandumas. Be to, žargonas ir šiuolaikinės kalbos formos sudaro sąlygas folklorinės kilmės personažus, t. y. baltų dievus, perkelti į dabartinį kontekstą ir paversti juos atpažįstamais tipažais. Tokiu būdu kalba ne tik atlieka pasakojimo funkciją, bet ir prisideda prie mitologijos aktualizavimo bei humoro kūrimo.

Taigi, romanas išsiskiria savo idėjiniu sumanymu ir gana originaliu bandymu sujungti šiuolaikinę realybę su lietuvių mitologija, o pasakojimo centre aiškiai iškeliama siužetinė dinamika. Būtent veiksmas šiame romane tampa pagrindine varomąja jėga. Apokalipsės motyvas ir Giltės vidinis virsmas kuria intriguojančią pasakojimo kryptį, tačiau ši stipri siužetinė orientacija nėra lydima lygiaverčio psichologinio ar teminio gylio. Veikėjų gausa ir jų neišplėtojimas apsunkina gilesnį emocinį įsitraukimą, todėl skaitytojui tampa sudėtinga užmegzti stipresnį ryšį su tekstu. Nors šiuolaikiška, buitiška kalba ir greitas tempas daro kūrinį lengvai skaitomą ir patrauklų, kartu tai sustiprina įspūdį, kad romanas pirmiausia remiasi siužeto intensyvumu, o ne turinio gyliu. Dėl to kūrinys išlieka įdomus ir išsiskiriantis, tačiau jo potencialas ne iki galo realizuojamas gilesnio poveikio prasme.

Išnašos:

[1] Barton, R. 2016, „Dystopia and the Promethean nightmare“ in The age of dystopia: one genre, our fears and our future, sud. L. MacKay Demerjian. Newcastle-upon-Tyne, England: Cambridge. Scholars Publishing, p. 5–18. Vertimas naudotas iš Gintarės Navakauskaitės magistro baigiamojo darbo „Distopinė grožinė proza po 2000-ųjų: ateities vizijos, grėsmės ir baimės M. Atwood, D. Vanago, J. Saramago, G. Beresnevičiaus, J. Melniko ir A. Bazterricos romanuose“, 2023, Kaunas: Vytautoi Didžiojo universitetas.

[2] R. Barton distopijas skirsto į moderniąją (1800–1950), postmoderniąją (1965–1995) ir šiuolaikinę (nuo 2000-ųjų) (daugiau žr. R. Barton bibliografinę nuorodą).

Visos teisės saugomos. © 2022–2026 „Humanitarų meka“