Mokytojų atostogos

Vilties paieškos nebūtinai yra viso gyvenimo uždavinys, net jei, beje, įtaigus ir savo darbais gerbtinas psichoterapeutas Viktoras Franklis tam nepritartų [1]. Tikriausiai neverta ilgai ginčytis, kad visgi egzistuoja tam tikra riba, kurią peržengus galimybės surasti viltį prilygsta stebuklui. Tačiau kol tikime stebuklais, verta jų paieškoti. Tam tikrų impulsų paieškoms gali suteikti provokatyvus danų režisieriaus Thomo Vinterbergo filmas „Dar po vieną“, Lietuvoje lengvai prieinamas LRT portale [2].

Filme sėkmingai vaizduojama, kas nutinka, kai mokytojas, kaip žmogus, tampa nematomu. Paradoksalu, tačiau nuolatinis kalbėjimas apie mokytojo darbo prestižą ir mokytojo misiją mokytojus įveda į šizofrenišką būseną. Viena vertus, viešai deklaruojama, kad mokytojo darbas yra pamatas, ant kurio statoma valstybės ateitis. Tačiau čia pat ne mokytojas, ar lygiomis dalimis – ir mokytojas, o mokinys tampa visa ko tikslu ir prasme. Kai švietimo akies fokusas apsiriboja tokia perspektyva, mokytojas tampa ne kuo daugiau, kaip paslaugos teikėju. Mokytojas nužmoginamas iki funkcijos, iki supratimo, kad geras tik tas, kuris atitinka švietimo dokumentų nuostatas. Pats mokytojas, kaip žmogus, nebėra tiek svarbus. Kol atlieka savo funkciją, tol turi teisę dirbti, kitu atveju bus priverstas pasitraukti. O tą sėkmingai patikrins kasmet pamokas iki detalių susmulkintomis formomis stebinti mokyklos administracija, kuri gali sau leisti pasakyti, kad pamokoje trūko „interaktyvumo“ ar „metodų įvairovės“.

Tokia perspektyva atskleidžiama ir minėtame filme. Pagrindiniai herojai – keturiasdešimtmetį perkopę istorijos, psichologijos, muzikos ir kūno kultūros mokytojai, kurie praeityje turėję ambicijų buvo priversti jų atsisakyti. Čia išryškėja pagrindinė mokytojo darbo drama – mokytojas, dirbantis tokį darbą, paaukoja save mokiniams, o kurie bando išlaikyti savosios autonomijos likučius gali būti matomi kaip nepakankamai atsidavę savo darbui. Atkreipkime dėmesį, kad mokytojai, neskaičiuojantys savo darbo valandų, besitempiantys į namus krūvas sąsiuvinių ir aukojantys savo laisvalaikį, pastatomi kaip sektinas pavyzdys. Tokiais atvejais iškyla tik vienas klausimas – kokia viso to kaina? Filmo žiūrovas tikriausiai sutiks, kad paaukotos profesinės ambicijos, trūkinėjantys šeimos santykiai, saviizoliacija ir būvis, vedantis į depresiją, rodo, kad kaina per didelė.

Filmas „Dar po vieną“. H. Ohsten nuotrauka iš LRT portalo.

Grįžtant prie mokytojo, kaip funkcijos, neturėtume stebėtis, kaip greitai jis gali būti pasmerkiamas dėl suprastėjusių mokinių rezultatų ar viešojoje erdvėje taip lengvai sklindančių ir dėl to perdėtai skandalizuojamų istorijų. Filme tokių pavyzdžių taip pat pasitaiko – mokytojui primetamų priekaištų dėl mokinių mokymosi rezultatų ar visuotinio abejingumo mokytojui, kuris akivaizdžiai yra įkritęs į depresiją. Taip ir viešojoje erdvėje, užtenka prisiminti paskutiniuosius plačiai nuskambėjusius atvejus, kad įsitikintume, kaip greitai skandalai gimsta paviešinant trumpus garso ar vaizdo fragmentus, kuriuose savitvardą praradęs mokytojas pakelia balsą ar tiesiog dėl įvairių aplinkybių tampa patyčių objektu. Atkreipkime dėmesį, kad net ir pastaruoju atveju atsakomybė dažnai krinta ne ant neteisingai pasielgusių moksleivių, bet ant mokytojų, kurie dėl amžiaus ar interesų prasilenkimo nesugeba „sudominti“ ar, dar ironiškiau skamba, „pralinksminti“ mokinių. Mokyklai tapus pasilinksminimo vieta, neretas Mokytojas prisiima klouno liūdnu veidu vaidmenį su visomis iš to besirandančiomis pasekmėmis. Neteisinant pavienių atvejų, kai klasės mikroklimatas toli gražu nėra pavyzdinis, kyla rimtas susirūpinimas, kaip greitai galime pasmerkti žmones neįsigilindami į konkrečias situacijas, neanalizuodami, kas vyko iki to trumpo fragmento, kuris įsisukęs į sensacijų ieškančios žiniasklaidos mašiną gali pasiekti didžiosios dalies šalies gyventojų ausis.

Filme nematomais besijaučiantys mokytojai savo būtį ėmėsi gelbėti atlikdami eksperimentą. Sąmoningai norisi per daug neplėtoti šios linijos, nes klausimas itin subtilus. Vis dėlto, eksperimentas rėmėsi teorija, kad žmogaus kraujyje natūraliomis sąlygomis būna 0,5 promilės alkoholio deficitas ir kad produktyvus bei pasitenkinimą keliantis gyvenimas įmanomas tik tuo atveju, jei jis panaikinamas. Režisierius nuolatinio išgėrinėjimo problemą pateikia be vienareikšmio vertinimo, parodo, kad alkoholis gali pražudyti arba išlaisvinti. Šioje vietoje tikriausiai ir būtų didžiausia režisieriaus provokacija, tačiau kitas aspektas leidžia jį nagrinėti ir be priklausomybes gydančių specialistų įsikišimo. Mokytojai dėl minėtų aplinkybių ne visada turi galimybių išlieti savo emocijas, kurios susikaupia ir gali prasprogti. Ne veltui mokytojo specialybė yra priskiriama prie didžiausią perdegimo riziką turinčiųjų sąrašo – primesta mokytojo klouno liūdnu veidu laikysena riboja emocijų raišką ir veda prie depersonalizacijos. Jei mokytojas tampa funkcija, emocijų raiška tik trukdo ją išpildyti, tad ironizuojant galime tik laukti, kada mokytojus pakeis be perdegimo rizikos veikiantis dirbtinis intelektas.

Norėtųsi nepasiduoti nevilčiai kalbant apie iššūkius, su kuriais susiduria šiandienos mokytojas. Tikėtina, kad daug kas išsispręstų randantis daugiau bendražmogiško jautrumo ir supratimo. O šiuos savo asmenybės komponentus kiekvienas esame laisvi ugdyti ir tobulinti. Kuo geriausių Jūsų atostogų, mieli mokytojai.

Išnašos:

[1] Savo knygoje „Žmogus ieško prasmės“ psichoterapeutas, išvystęs logoterapijos metodą, teigia, kad žmogus prasmę, tuo pačiu ir viltį, gali surasti net ir pačiose dramatiškiausiose situacijose. Pats išgyvenęs nacių koncentracijos stovyklą tuo galėjo įsitikinti. Taip pat galėjo įsitikinti, kad ne visiems pavyksta tą viltį išlaikyti ar surasti.

[2] Žiūrėti: https://epika.lrt.lt/vaidybiniai-filmai,268/dar-po-viena,680528