Moteriškosios būties kontūrai

Rašytojos Birutės Jonuškaitės – poetės, prozininkės, vertėjos – kūryba gausi ir įvairiapusė. Skaitytojams Jonuškaitė turbūt geriausiai žinoma kaip prozininkė, išleidusi apsakymų, romanų, eseistikos, apysakų vaikams, pelniusi ne vieną apdovanojimą ir literatūrinę premiją. „Esamoji“ yra antrasis autorės poezijos rinkinys, pasirodęs praėjus 20 metų po pirmojo – debiutinė poezijos knyga „Vaikas pražilusiom akim“ išleista 2004 metais. Autorė „Esamosios“ sutiktuvių renginyje teigė, kad „ši knyga kapsėjo kokius trisdešimt metų, jeigu ne daugiau“[1]. Rinkinys gana išsamiai aptartas bent keliuose tekstuose (pavyzdžiui, Antano Sheshi apžvalgoje „Šiaurės Atėnuose“ 2024-12-06; Eglės Ambrožaitės žurnale „Metai“ (2025, Nr. 3) publikuotoje recenzijoje „Moters esamybės ir tapatybės“). Taigi, šiame tekste norėčiau aptarti kai kuriuos rinkinio aspektus, ypač akcentuodama tuos, kurie liko nepastebėti ankstesnių vertintojų.

Kas toji esamoji? Tai moteris, o tiksliau, skirtingų moterų balsai, jų būties bruožai. Bendra visus eilėraščius vienijanti tema yra moters tapatybės, atsiskleidžiančios per jos vidines būsenas, pajautimus, santykį su pasauliu, kitais. Jonuškaitė fiksuoja moterų gyvenimo akimirkas, situacijas, kurios tampa įkvėpimo šaltiniu vienam ar kitam eilėraščiui. Autorė yra prisipažinusi, kad jai „įdomu ir patinka stebėti savo seses, bičiules ir nepažįstamąsias“[2]. Kiekvieno eilėraščio priešistorė skirtinga, o juose vaizduojama moteris visokia: drąsi, maištaujanti, paslaptinga, kenčianti, ciniška, pavargusi, gedinti... Rinkinys sudarytas iš skyrelių, kurių kiekvienas skirtas vis kitai raidei. Visi eilėraščiai pagal pavadinimo pirmąją raidę sudėlioti abėcėlės tvarka. Taigi, kiekvienas moters tipas virsta eilėraščiu, o knyga, kaip taikliai anotacijoje įvardija poetė Aušra Kaziliūnaitė, yra savotiška moterų paveikslų enciklopedija arba poetinis elementorius.

Įdomu tai, kad daugelis į šią rinktinę patekusių eilėraščių iš pat pradžių buvo be pavadinimų. Autorė tik vėliau žaidė su pavadinimais ir ieškojo tinkamų, kai kuriuose netgi justi ironijos gaidelė: „Čirškėlė“ <…> savo tiesą apžergusi snapą pasigalandusi“ (p. 25). Pavadinimai tokie taiklūs ir natūralūs, jog atrodo, kad pirmiausia iš jų ir gimė eilėraščių tekstai. Taip pat svarbu paminėti, kad knyga išsiskiria unikaliu dizaino sprendimu. Versdama puslapius žavėjausi grafikės Daivos Kairevičiūtės iliustracijomis, kurios, pasirodo, nebuvo sukurtos specialiai šiai knygai. Knygos dizainerė sugretino parašytus eilėraščius su anksčiau sukurtais menininkės piešiniais. Paveiksluose vaizduojami dinamiški moterų siluetai. Juose, kaip ir eilėse, natūraliai veriasi moteriškasis pradas. Figūros gaivališkos ir mįslingos, įpinami gamtiniai motyvai (augalai, kriauklės, paukščiai, dangaus kūnai). Prisipažinsiu, kad buvo smalsu ieškoti sąsajų tarp atskirų tekstų bei piešinių ir pasižiūrėti, kaip jie papildo vieni kitus, susiliedami į harmoningą, estetišką kūrinį.

B. Jonuškaitės knygos „Esamoji“ viršelis. Knygos.lt nuotr.

Savo forma ir struktūra rinkinio eilėraščiai yra labai įvairūs. Vieni jų itin lakoniški, minimalistiniai. Kitiems būdingas ryškus naratyvumas, fiksuojant gyvenimo įvykius, nutikimus ir tarp jų įterpiant netikėtų įžvalgų: „vaikus su gimtadieniais sveikinu iškepusi tortą / su anūkais apmezgusi juos nuo galvos iki kojų / važiuoju slidinėti į kalnus einu į čiuožyklą / vasarą lekiam maudytis uogauti grybauti / galiu gerklę perkąsti dėl kiekvienos jų ašaros / valgius gaminu pagal seną mamos receptų knygą / (mama mirė mėnesiui likus iki mano vestuvių).“ (p. 138) Poetė nevengia paieškoti neįprastų išraiškos formų, išnaudoti grafinį vaizdą, vizualųjį rašymo aspektą. Rinkinyje yra nemažai figūrinių eilėraščių, kai eilės ne nuosekliai išdėstomos į aiškiai, tvarkingai apibrėžtas klasikines strofas, o karpomos į pavienius žodžius („Apsisprendusioji“, „Dvejojanti“). Būdinga sakinio deformacija, nuo krašto atitolintos, pakopomis išdėstytos eilutės, pavyzdžiui, eilėraščiuose „Altruistė“, „Paleistuvė“. Pritariu recenzentei Ambrožaitei, kad eilėraščių rinktinės „poetinė kalba veikia įtampos lauke, kai žodžiai bei vaizdiniai įkrauna, dirgina, sukrečia ir provokuoja“, o vizualusis rašymo būdas, žodžių išryškinimas padeda sustiprinti šį „žaibo kirčio“ efektą[3].

Nesunku pastebėti, kad autorę jaudina žmogaus būties paslaptis, svarbi tikėjimo į Dievą tema. Daugelyje rinktinės tekstų atsiskleidžia religiniai įvaizdžiai, eilėraščiuose gausu biblinių motyvų ir intertekstų: „ji suklupusi laukia / gal pavyks prisiliesti / bent pirštų galeliais / apsiausto dulkėto // Jis nepažvelgia žino / bris iš paskos ji / kraujo upe į Golgotą / bus vera icon nešėja.“ (p. 13) Lyrinė subjektė tiesiogiai ar tarp eilučių taria Dievo vardą, trokšta Jo atsako: „Viešpats tyli / kai skaičiuoju / žvilgsnius / ir žingsnius ir žodžius“ (p. 142), kartais abejoja savo tikėjimo uolumu ir nuoširdumu: „Du dalykai svarbiausi gyvenime: / malda ir meilė. / Nei tos, nei anos neišmokau.“ (p. 45) Kai kuriuos tekstus galime skaityti kaip sielos gyvenimo dienoraštį. Eilėraščiai, parašyti dzūkų ir aukštaičių tarmėmis, skamba kaip malda ar išpažintis, kurioje atsiskleidžia ne tik metafizinis lygmuo, bet ir buitinio gyvenimo horizontalė: „iš visų sylų mano / dėkavoju už tep daug / malonių iš Tavį apturėtų / niekuom labai nesiskundzu / ale vis ciek norėtau / kad man pamačytum / tų mano Judošėlį / iš karčemos iškrapščycie.“ (p. 31)

Jonuškaitės eilėraščių lyrinė subjektė dažnai vaizduojama kaip universali moters figūra, atspindinti pirminius instinktus, pasireiškianti kaip Kūrėja ar Pirmykštė Moteris. Archetipines Ievos apraiškas anotacijoje akcentuoja knygos redaktorius Aidas Marčėnas. Eilėraščiuose „Gimdančioji“ ir „Mama“ įkūnijami archetipiniai moteriškumo bruožai: moteris kaip gyvybės šaltinis, globėja ir vertybių perdavėja, aukojimosi ir ištvermės simbolis, pavyzdžiui, „ir dygsta karta iš kartos / į save panaši vis kitokia / laiku atkelia vartelius / virkštelės prismaugtam vaikaičiui / grįžta ir budi be poilsio / kelrode stovi prie kryžkelių / žaltvyksle pro ašaras veda / ten kur pati nėra buvusi“ (p. 83). Klasikinėje ir romantinėje literatūroje Ievos archetipu paremti daugelio veikėjų, ypač gundytojų ir „fatališkų moterų“, personažai. Vertinant iš feministinės kritikos perspektyvos, šiame Jonuškaitės rinkinyje taip pat matomas šis stereotipinis arba tradicinis moteriškumas, kai moteris vaizduojama vyro akimis. Tradicinis moters vaizdavimas paprastai siejamas su dviem priešingais poliais: ji arba nekalta madona, arba nusidėjėlė, paleistuvė. Pastaroji dažniausiai siejama su vyriško geismo objektu. Eilėraštyje „Einamiausioji“ ypač išryškėja moters kaip objekto reprezentacija: „gundanti iškirptė / virpančios mentės / pro skeltuką / odos švytėjimas / petnešėlė nuslysta / <…> / kaklaraiščiai / balti rankogaliai / auksu švytinčios sąsagos / kuriose ir mes atsispindime.“ (p. 34–35) Lyčių stereotipai neatliepia šiuolaikinio skaitytojo poreikio, todėl tokį vaizdavimą galima įvardyti kaip silpnąją kūrybos pusę.

Poetė „Esamojoje“ kuria santykį su skaitytoju per atvirą dialogą, kreipdamasi į moterį, kurią vaizduoja: „Išeini kaip išspirta kalė, / tartum neuždarius vartų. / Juk ne nuodėmės gulėjai patale, / o vis tiek jautiesi prasikaltus.“ (p. 27) Skaitytojas taip pat įtraukiamas per vaizdingą, metaforišką kalbą. Eilėraštyje „Gulbė“ lyrinės subjektės kreipimasis į adresatą (galbūt numanomą mylimąjį) antruoju asmeniu leidžia tapatintis su jos ilgesiu, troškimu, o asmeninę patirtį išgyventi kaip bendrą: „Suvynioki mane / į pajūrio smėlį / tavo rankų švelnumą / kaip akmenėlį / pasiklosiu po skruostu.“ (p. 54) Taip sukuriama gyva jausminė patirtis, kurioje galime atrasti ir savo atspindžius.

Reziumuodama galiu pasakyti, kad Jonuškaitę atradau ne tik kaip puikią prozininkę, bet nuo šiol ir poetę. Tematiškai ir struktūriškai rinktinė „Esamoji“ pakankamai vientisa ir išbaigta, poezija išsiskiria stipriais įvaizdžiais, istoriniais, religiniais kontekstais, unikalia poetine raiška. Joje pristatomas platus ir spalvingas moters būsenų ir išgyvenimų spektras. Kuriant moterų paveikslus poetei ne visada pavyksta „išslysti“ iš visuomenės standartų, atsiplėšti nuo stereotipų. Nepaisydama šio trūkumo, galiu apibendrinti, kad „Esamoji“ išsiskiria lietuviškos poezijos kontekste dėl moteriškos žiūros ir patirties daugiabalsiškumo. Originalus meninis apipavidalinimas grafikos darbais leidžia skaitant patirti dvigubą estetinį malonumą. Vis iš naujo atsiverčiu šią rinktinę, o kai kurie eilėraščiai giliau įstrigo mano atminty. Galbūt todėl, kad Jonuškaitė atspindi ir mano pačios gyvenimo patirtį: „mažytė mergaitė / miela mergina / mylėt pasirengusi / mylima moteris / motina tapusi / malonės pilnoji / monumentali tvirtovė <…> močiutės / maldų šaltinis / mirtis nemirtinga.“ Regiu save gyvenimo upės tėkmėje – buvusiąją, esamąją ir būsimąją.

Šaltiniai:

[1] „Esamoji“. Birutė Jonuškaitė. Sutiktuvių renginys. Rašytojų klubas, 2024-12-17. Filmavo Jonas Jakimavičius. Internete: <https://www.youtube.com/watch?v=0QBH0hsj-oY>.

[2] Ten pat.

[3] Ambrožaitė E. „Moters esamybės ir tapatybės“, Metai, 2025, Nr. 3.