Nauji Jūno mokslo metai

Matyt, nereikia ilgų įtikinėjimų, kad ne vienerius metus edukologų linksniuota įtraukiojo ugdymo koncepcija yra kur kas jautresnis klausimas, o ji nuo šių mokslo metų kaip niekad aktuali. Kodėl? Kalbant paprastai, nuo šiol formaliai nebelieka kliūčių vaikams su specialiaisiais ugdymo poreikiais mokytis bendrojo ugdymo mokyklose.

Jau dabar yra aišku, kad šalies bendrojo ugdymo mokyklos turės keistis, nes jose laikui bėgant mokysis vis daugiau įvairių poreikių turinčių vaikų. Ir čia yra būtinas visų mūsų jautrumas. Ir tai toli gražu ne gailestis, o atidumas ir bandymas suprasti vaiko poreikius. Kaip galėtume pasitikrinti savąjį jautrumą? Kviesčiau prisiminti norvegų rašytojo Jens Bjørneboe romaną „Jūnas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999).

Tarp dviejų pasaulinių karų gimusio autoriaus gyvenimas ne mažiau dramatiškas nei romano siužetas, ir, žinodamas kai kurias autoriaus biografijos detales, skaitytojas atpažins jas romane. 1955 metais pirmą kartą Norvegijoje pasirodęs „Jūnas“ išsiskiria aštriu žvilgsniu į tradicinę švietimo sistemą, kuri, pasak autoriaus, naikina bet kokį mokyklos žmogaus unikalumą. Reikia atkreipti dėmesį, kad kūrinyje tarp tokių matomi tiek mokiniai, tiek jų mokytojai.

Jens Bjørneboe romanas „Jūnas“. / Autoriaus nuotrauka.

Visgi centrinė figūra romane yra pradinukas Jūnas, kuris per pirmuosius mokslo metus neišmoksta skaityti. Kurį laiką mokytoja to nepastebi, nes Jūnas, iš anksto pažodžiui įsimindamas tekstą, sugeba įtikinti mokytoją, kad skaityti moka. Štai čia ir išsilieja aštriausia autoriaus kritika. Toliau plėtodamas kūrinio siužetą, autorius pasakoja, kas atsitinka su mokiniais, kurie tam tikrame ugdymo etape nepasiekia numatytų tikslų.

Kad kažkas ne taip, pirmiausia greitai supranta Jūno bendraklasiai. Pamatę, kad berniukas nedemonstruoja to paties kaip ir jie, ima iš jo šaipytis. Mokytoja į tokį Jūno bendraklasių elgesį reaguoti neskuba ir renkasi kitą kelią. Paskatinta vyresnio kolegos, Jūno mokytoja siekia savo auklėtinį išsiųsti į specialiąją mokyklą. O Jūnas jau žino, kad tokia mokykla egzistuoja. Jis kiekvieną rytą mato, kaip bendra vaikų srovė kelyje į mokyklą išsiskiria į dvi dalis ir viena jų nueina visai į kitą pastatą. Jūnas pastebėjo, kad tie mokiniai atrodo kitaip, o iš vieno vyresnio moksleivio sužinojęs, kad tie vaikai nemoka skaityti, pradeda nujausti mokytojos ketinimus.

Berniuko vaizduotėje specialioji mokykla atrodo kaip kažkas atgrasaus. Štai ir pats Jūnas, sužinojęs, kad geras kiemo draugas eina į specialiąją mokyklą, ima jo vengti. Ne mažiau dramatiškai reaguoja ir Jūno tėvai, sužinoję, kad sūnui gali tekti persikelti į ją. Romane specialioji mokykla yra izoliuota nuo išorinio pasaulio. Dėl to geriau pasistengti nematyti nei jos, nei ten besimokančių moksleivių. Paprastai kalbant, patekimas į specialiąją mokyklą beveik lygus išstūmimui iš šio pasaulio.

Galima sakyti, kad ir pats autorius palaiko tokį specialiosios mokyklos įvaizdį, nes neranda kokio nors būdo skaitytoją nukelti į tą mokyklą apsižvalgyti. Specialioji mokykla taip ir lieka paslaptinga ir gąsdinanti.

Nesinorėtų ilgiau pasilikti ties šiuo siužeto momentu ir bandyti gilintis, ar tikrai sprendimas perkelti Jūną į specialiąją mokyklą yra teisingas. Tuo labiau skaitytojas tikriausiai romano autoriui pritars, kad ne. Čia įdomesnis kitas kampas – o kaip mes apskritai matome specialiąsias mokyklas?

Kiekvienas gali šiek tiek atsitraukti nuo trumpais bruožais apibūdinto siužeto, pagalvoti apie šiandieną, susimąstyti ir pats į(si)vertinti, kaip dabar yra matomi žmonės, kuriems prireikia daugiau pagalbos. Ar nėra taip, kad specialioji mokykla ir žmonės, kurie turi specialiųjų poreikių, išlieka tokie pat gąsdinantys, kaip ir tame romane? Nereikėtų skubėti atsakyti.

Akivaizdu, kad specialieji poreikiai gali skirtis ir kartais būti visai nepastebimi, o kitais atvejais reikalauti kasdienės ne vieno specialisto pagalbos. Deja, kai kuriems vaikams reikalinga pagalba, kurios bendrojo ugdymo įstaigos dar negali suteikti, taigi, yra pasirenkamos specialiosios mokyklos. Žinant, koks krūvis joms tenka iš aplinkos, tėvų sprendimas netampa lengvesnis.

Kalbėdami apie įtraukųjį ugdymą įžengiame į itin jautrią sritį, kur vienodai lengvų sprendimų vis dar nėra. Be jokios abejonės, įtraukiuoju ugdymu yra mažinama stigma, mokyklose pamažu galime pradėti matyti, kaip iš tikrųjų visi kartu atrodome, t. y. su savomis skirtybėmis, iššūkiais ir stiprybėmis. Gal tokiu būdu Lietuvos švietimo sistema galėtų atsakyti ir į J. Bjørneboe kritiką? Labai norėtųsi, bet klausimas išlieka atviras ir kol nebus atsakytas, geriau specialioji mokykla nebūtų už mūsų pasaulio ribų.