Naujumo paieškos: literatūros žurnalo „Keturi vėjai“ prozos apžvalga

Keturiuose žurnalo „Keturi vėjai“ numeriuose – keturi prozos tekstai

Nors per visus keturis žurnalo numerius tokių tekstų tėra keturi, visgi trūksta kritiškesnio ir detalesnio publikuotos prozos įvertinimo. Pirmame numeryje pasirodė du tekstai: P. Tarulio „Nuovakarių skiauterys“ ir S. Šemerio „Mirties mirtis“. Antrame–ketvirtame numeryje P. Tarulis taip pat publikavo savo apysakos „Trejos devynerios“ fragmentus, o trečiame numeryje pirmą ir vienintelį kartą apsakymą „Bertašiaus dienos“ publikavo Augustas Gricius. Nors keturvėjininkų grupuotė daugiausia publikavo avangardinę poeziją, „Keturių vėjų pranaše“ rašyta, kad žurnalo steigėjai siekia burti „vieną didelę Naujojo Meno kūrėjų armiją“, tad akivaizdu, jog siekta reformuoti ne tik lietuvių poeziją, bet ir meną apskritai, todėl ir prozą. Prasminga įvertinti, kiek pavyko šie naujojo pasakojimo ieškojimai, ar prozos kūriniai atitiko iškeltus postulatus ir lūkesčius.

Siekiant įvertinti prozos tekstus, svarbu įsigilinti, kokią literatūrą siekė kurti keturvėjininkai. Pirmojo žurnalo numerio manifeste „Žengte marš“ literatūros revoliucionieriai skelbia „kovą tautiniam romantizmui, simbolizmui ir estetizmui, įgrisusiems poetiniams kanonams, miesčioniškam skoniui“ [6]. Tekste nemažai dėmesio skirta demonstratyviai neigti egzistuojant kūrėjo įkvėpimą, keturvėjininkai – „žodžio darbininkai“, siekiantys iš naujo pažinti žodį ir vėliau iš jo kurti „naujas brangenybes“. Tiesa, keturvėjininkai rėmėsi į rusų futuristus ir vokiečių ekspresionistus, tačiau taip ir aiškiai neišsakė, kuriai krypčiai iš tikrųjų priklauso, painiojo ekspresionizmo bei futurizmo terminus ir „neieškojo pavadinimo kuriamai lietuviškai avangardizmo krypčiai“ [7]. Šis neaiškumas glumina, tačiau kartu ir paaiškina, kodėl keturvėjininkų tekstai išties skirtingi. Visgi žurnale publikuotos tezės leidžia tikėtis, kad naujoji proza turėtų atsisakyti simbolių, romantinio vaizdavimo, siekiama atrasti naujas žodžio galimybes, tad tekstai turėtų nestokoti naujadarų, kuriamas drąsaus, dinamiško, netgi radikalaus pasaulio vaizdas, tekstas konstruojamas naujai, atsisakant įprasto nuoseklaus pasakojimo. Nors daug dėmesio skiriama naujajai raiškai, tačiau neapleidžiamas siekis atrasti naujų temų ir požiūrio taškų.

Petro Tarulio proza: kritinis žvilgsnis į rašymo šablonus

P. Tarulio tekstai – išties įdomus atvejis ne tiek dėl įgyvendintos keturvėjininkų programos, o dėl tekstų „Nuovakarių skiauterys“ ir „Trejos devynerios“ radikalaus skirtingumo. Pirmajame numeryje pasirodžiusi literatūrinė publicistika „Nuovakarių skiauterys“ literatūrologo Leono Gudaičio aprašoma kaip ryškiausias pavyzdys keturvėjininkus staigiai užgriuvusių pasaulinio meno naujovių: tai, ką literatai išmoko ir suprato, skubėjo parodyti skaitytojams [8]. Išties šis kūrinys vienas iš nedaugelio prozos tekstų, atitinkančių daugumą keturvėjininkų postulatų, atrodo, kad pasakotojas žvalgosi po Kauną ir fiksuoja derinį, gimstantį iš realybės ir vaizduotės, tačiau sunku suprasti, ką norėta tuo pasakyti. Pirmieji du teksto fragmentai papildo manifestą, tarsi įveda skaitytoją į tolimesnes, sunkiau paskaitomas dalis: fragmente „Pradžiai“ nepamirštama paminėti skaitytojų „siaurų burnų“ ir autoriaus pastangų įsprausti į jas „savo margus žodžius“; vėlesniame fragmente „Žodžiai“ skelbiamas žodžių laisvumas, chaotiškumas ir atsiskyrimas nuo varžančios prasmės, kuri „kaip perekšlė višta kiaušinius savo karštu kūnu stengiasi juos aptūpti“. Kaip ir kitų keturvėjininkų tekstuose, taip ir P. Tarulio tekste nepasieita be kritikos įsitvirtinusiems literatūros kūrėjams, vadinamosioms „tautinės poezijos gulbėms“ su sausais sparnais.

Pagrindinė priemonė, kuria naudojasi P. Tarulis siekdamas pagyvinti tekstą, yra personifikacija, kas visai nešokiruoja. Raidės – „visokių papročių ir palinkimų“, klausiamieji ženklai – „snukį susukę“, Kauno Rotušės aikštė – „aikštėja“, uolos – „piestu pasistoję“, samojedas – dainuoja. Tai veikiantis būdas, padedantis pažvelgti į tam tikrus daiktus ir vietas iš kito požiūrio taško, tačiau kai kurios personifikacijos negilios, susidaro įspūdis, kad tai tik autoriaus agresyvus noras išmušti iš vėžių skaitytoją. Kur kas įdomesni ir produktyvesni bandymai pasaulio įdomumą perteikti spalvomis ir kurti neregėtus kontrastus. P. Tarulis ne tik deformuoja erdvę išplėsdamas Viešąją aikštę, iš kurios dairosi į Kauną ir į pasaulį, iki begalybės, bet ir realybę verčia spalvų dėmėmis, „akyse mirga: ... melsvai balta, drąsiai ruda, džiugiai žaliai, lipšniai geltona...“. Kauno peizažas plečiasi, išpildydamas dar vieną manifesto tezę ir įtraukdamas į save tai, kas visai nelietuviška: „orangutangai, iljannos, papuasai“. Kaip tiksliai L. Gudaitis įvardijo [9], P. Tarulis kuria „iš nieko“ ir priešinasi prasmei, kurią nuo pat pradžių praminė višta perekšle. Nebandoma paaiškinti, ką iš pirmo žvilgsnio Kaune veikia Araksas, orangutangai, baltoji meška ir ką lietuviško ir globalaus pasaulio susijungimas duoda teksto idėjai.

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.

Akivaizdu, kad P. Tarulis, rašydamas „Nuovakarių skiauterys“, ieškojo išskirtinės teksto ir sakinio struktūros. Šie bandymai atrodo verti dėmesio, nes ne tik tekstas sudarytas iš kelių dalių, bet bandyta ir sakinį konstruoti kitaip. Negalėtumėme P. Tarulio teksto įvardinti kaip minimalistinio ar maksimalistinio: „Nuovakarių skiauterys“ pasižymi marga, dramatiška leksika, tačiau žodžiais nesišvaistoma: kai galima, jie yra praleidžiami. P. Tarulis, rašydamas „viena likus – d – nuobodi, bet radus džiugias drauges ir: – dangui!“, ne tik modeliuoja naująjį sakinį, bet ir priešinasi lietuvių literatūroje įprastiems ištęstiems aprašymams. Panašiai veikia ir pasakojimo skaidymas punktais, nurodant, ką „mikroskopas įžiūri“, stengiamasi ne aprašyti, o tarsi mašinai pastebėti tam tikras detales, kurios, paradoksalu, prikuriamos paties matančiojo vaizduotės. P. Tarulis skaitytojui suteikia galimybę pačiam sujungti atskiras dalis ir sukurti savo istoriją iš pateiktų fragmentų. Visgi neįtikinantis ir tingus atrodo į eilėraštį panašėjantis „Žodžių žvėrynas“ fragmentas, kuriame bandyta parodyti žodžių laisvę ir prasmės nepaisymą: „Kuorai korsetai karuseliai / Karbiuratoriai demokratai...“. Eilėmis sudėliotas tekstas leidžia spėti, kad taip norėta prozą priartinti prie poezijos, kas buvo vienas iš keturvėjininkų siekių, tačiau tekstas neatrodo kaip turintis išliekamąją vertę, daugiau siekiantis šokiruoti tarpukario skaitytoją ir parodyti, kad ir tokie tekstai gali atsidurti spaudoje. Neatsitiktinai prie šio fragmento yra įrašas „Piliečiai, vėpsokit!“.

P. Tarulio publikuoti apysakos „Trejos devynerios“ fragmentai itin skiriasi nuo pirmojo teksto; nesistengiama ieškoti naujų formų, susikoncentruojama į keturvėjininkams būdingą parodiją. Antrame–ketvirtame numeriuose publikuoti teksto fragmentai šiek tiek skiriasi, kaip tiksliai L. Gudaitis pastebėjo [10], su kiekviena ištrauka P. Tarulio entuziazmas seko ir, atrodo, parodijuoti rašytojui tiesiog atsibodo. Visi fragmentai rodo, kad, kaip ir dalis kitų keturvėjininkų kūrybinių bandymų, šie tekstai varomi pašaipos įsitvirtinusiems rašytojams, šiuo atveju – Vincui Mickevičiui-Krėvei ir jo dramai „Skirgaila“. „Trejos devynerios“ – kur kas lengviau skaitomas tekstas nei „Nuovakarių skiauterys“, nes turi aiškų siužetą ir tikslą. P. Tarulis parodijuoja romantizuotą vyrų karių / kunigaikščių vaizdavimą, sąmoningai pasirinkdamas vaizduoti paprastą lietuvį, kuris demonstratyviai romantizuotas tampa autoritetingu, stipriu vyru, o vėliau ir žyniu. Šiuo atveju P. Tarulis bando demaskuoti V. Mickevičiaus-Krėvės rašymo technikas ir akcentuoti, kad kunigaikščio vaizdavimas neatleidžia autoriaus nuo įtaigaus veikėjo kūrybos: „Bepiga tiems, kurie rašo apie kunigaikščius. Jų veikalus kunigaikščiai savo asmenim jau išaukština“. Tekste nepraleista progos atkreipti dėmesį į „krėviškus trafaretus“ ir parodyti tautinio romantizmo nuobodumą: „Senovės lietuviškas miškas / Senovės Lietuvos šernas / Senovės lietuvis. <...> Viskas labai lietuviška. Pirmos rūšies produktai!“

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad P. Tarulio apysaka savitikslė, be imituojamos manieros ir pagiežos varomo siužeto kartotės ji teikia tik komiškumo efektą, naujos, keturvėjininkams būdingos raiškos neaptikta. Visgi šis kūrinys išskirtinis, nes parodijos kūryba nuolat komentuojama, kreipiamasi tiesiogiai į skaitytoją. Smagu, kad kūrybos refleksija neapsiriboja tik strėlių laidymu į V. Mickevičių-Krėvę, bet kritiškai žvelgiama į apskritai įsigalėjusius rašymo šablonus. Atkreipiamas primygtinas dažno rašytojo noras vieną veikėją išaukštinti ir imtis bet kokių priemonių, kad jis išliktų gyvas iki kūrinio pabaigos, kad ir į kokias situacijas patektų protagonistas: „Tik gaila, kad mano rankos žymiai supančiotos mano pirmykščiu, dėl Šerniaus gyvybės išlaikymo, pareiškimu. Aš dabar nebeturiu tiek progų neramumu pavirpint skaitytojo širdį.“ Taip pat P. Tarulis savotiškai kritikuoja rašytojus, kurie, užuot pasistengę sukurti įtikinamą ir meistrišką pasakojimą, nuolat naudojasi skaitytojo jautrumu: „O jei aš nebūčiau atidengęs savo paslapties... Sakykit, skaitytojau, argi neatsirastų jūsų širdyje mano simpatingam, vikriam, geram ir visokių malonių vertam Šeiniui užuojautos.“ Tokių intarpų gausu, tad nors „Trejos devynerios“ neišsiskiria novatoriškumu ir originalumu, šį kūrinį galima skaityti ne tik kaip grožinę literatūrą, bet ir kaip literatūros kritiką.

Salio Šemerio proza: kalbos ekonomija ir mirties pasaulis

Įdomu, kad pirmajame numeryje publikuotas S. Šemerio tekstas „Mirties mirtis“ priskirtas prie prozos skilties, tačiau primena dramą. Kaip teigia L. Gudaitis, „Mirties mirtis“ – „bene vienintelė lietuvių literatūroje ekspresionistinė drama“[11], parašyta proziniu tekstu. Iš tiesų veikėjų dialogą pasirinkta sudėti į vieną eilutę, taip pat egzistuoja scenos, išskiriamos paryškintomis antraštėmis. Jau pavadinimas sufleruoja, kad pagrindinė kūrinio tema – keturvėjininkams būdingas antimilitarizmas, pasaulį naikinanti mirtis miršta pati nuo savęs.

Kaip ir P. Tarulio „Nuovakarių skiauteryje“, taip ir čia nemažai (gal net gausiau) personifikacijų. Mirtis, Maras ir Sifilis tarsi įkūnija didžiųjų valstybių vadovus, sudarančius karinę „trilypę sąjungą“ ir besitikinčius, kad jų planas nepalikti nė vieno gyvo žmogaus pavyks: „MARAS Ar tik tu pati nesitaikai viešpatėt carų, karalių, kunigaikščių, prezidentų, prezidentukų vietoje? Aš kažką matau tavo akyse. MIRTIS Iš tikro, už mano nuopelnus lyg nepriderėtų man viso pasaulio vainikas?“ Reikia pasakyti, kad įvairių ligų ir mirties personifikacijos kur kas įtaigesnės nei P. Tarulio. S. Šemerys, pasitelkdamas naujadarus ir vaizduotę, sukuria komišką, bet ir kraupų mirties siaubiamą pasaulį, analogiškam žmonių pasauliui: čia taip pat kuriama mirties armija, į kurią įtraukiamos ir didžiosios ligos, ir bacilos, vyksta trilypės sąjungos susirinkimai ir puotos. Džiugiai nustebina pastarųjų vaizdūs ir humoristiniai aprašymai: „Kelnerių lekajų skeletai kreicorius įšriubavę į galvas nutraukia kamščius subutelėjusiems žmonėms ir pro atkimštus kaklus pila garuojantį kraują svečiams į makaules.“ Kitaip nei P. Taruliui, S. Šemerio tikslas nėra žaisti žodžiais ar griežtai nuneigti prasmę, slypinčią už teksto, tad ir raiška, atrodo, esti patrauklesnė ir turinti daugiau motyvacijos.

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.

Deja, iš visų prozininkų keturvėjininkų, besiskelbusių žodžių darbininkais, kitaip pažvelgti į žodį, įtikinamai sukurti ir pavartoti naujadarą, rašyti kasdieniška, „paprasto žmogaus kalba“ gebėjo tik S. Šemerys. Galbūt personifikuoto, ne žmonių veikiamo pasaulio kūryba rašytojui palengvino naujumo paieškas, tačiau tai nenumenkina įvairių veiksmažodžių ir kitų naujadarų įtaigumo: „ėpidėmijos pulkuoja“, „troškintojai kuopinasi“, „nuodintojai batalionėja“, miestai „nebegeležinkeliuojasi“, „cholera armėjinga“, o dujos „juodėja stambiais kunkuliais“. Lyginant P. Tarulio „Nuovakarių skiauterys“ ir S. Šemerio „Mirties mirtis“ tekstus atrodo, kad P. Tarulis buvo pretenzingesnis: kad ir kaip neigė prasmę, visgi bandė sukurti tekstą, už kurio slypi sunkiai iššifruojama esmė (kaip keturvėjininkų neapkęsti simbolistai).

Antrajame numeryje išspausdintame tekste, kuriame rašyta apie keturvėjininkų kuriamos meno krypties principus, P. Tarulio akcentuojamas meno „patogumas, paprastumas, gyvenimo sąlygom tikslus pritaikymas, vengimas nebūtinai reikalingų pagražinimų“ labiau apibūdina S. Šemerio kūrybą nei jo paties. S. Šemerys ne tik taiko kalbos ekonomijos principą („Stalas: retortos, kolbos, filtrai, kranai. Lentynose: pūslės, cilinderiai, kūbai su nuodais, dujomis, gazais.“), bet ir rodo, kad didžiųjų nelaimių atstovės Mirtis, Maras ir Sifilis kalba buitiškai: „MIRTIS A?! Ką aš matau. Pons Marai. Labas, labas! MARAS Kas čia taip lavoniškai pripurkšta, kad net čiaudet norisi.“ Nors teoriškai P. Tarulio tekstas atitiko keturvėjininkų tikslus, keltus literatūrai, atrodo, kad kūrybinius bandymus paversti kūriniu geriau sugebėjo S. Šemerys.

Augusto Griciaus proza: ironiškas apatiško individo vaizdavimas

Trečiajame numeryje publikuotas Augusto Griciaus gana tradicinis, humanistinių vertybių kupinas apsakymas „Bertašiaus dienos“, rodos, labiausiai nutolo nuo keturvėjininkų programos ir, kaip B. Dauguvietis tvirtino [12], „be kai kurių gražių ir drąsių metaforų ši apysaka galėtų būti patalpinta kiekvienoj chrestomatijoj“. Iš pirmo žvilgsnio trumpas pasakojimas apie sunkiai prakaitą liejantį medkirtį Bertašių, nepastebintį nei to, kad žmona turi meilužį, nei jos pagimdytų vaikų, gyvenančių kartu, primena Jono Biliūno noveles, jose glūdinčią humanistinę dvasią.

Vis tiktai nemažai dėmesio A. Gricius skyrė parodyti Bertašiaus išnaudojimą ir žmonos įžūlumą: „Tiesa, Bertašius juto šeimynos didėjimą, tačiau visiškai kitokiu būdu, negu tai paprastai esti. Kada gimė trečias kūdikis, jis nežinojo ir nematė. Žmona netrukus jam pasakė, kad norint valgyti ištisą savaitę, reikia daugiau dirbti.“ Nuolankumo ir it šuns paklusnumo iš Bertašiaus tikisi ir kaimynas, kuris kiekvieną pavasarį reikalauja iš Bertašiaus išbarstyti jo sodo takelius. Žinoma, A. Gricius yra modernesnis už J. Biliūną, neteisybę jis perteikia ne tiesioginiu moralu, o pasitelkdamas ironiją, o tai – keturvėjiška: „Galimas dalykas, kurį nors pavasarį sužinojęs, kad Bertašiaus dingo, mirė – gerokai supyktų: kaip jis drįso tatai padaryti iš anksto nepranešęs, savo darbo nepadirbęs.“

Tenka sutikti, kad šis A. Griciaus kūrinys nepasižymi nei kitokia sintakse, nerasta naujadarų, tekstas vientisas, pasakojantis tarsi pažįstamą, kažkur girdėtą istoriją, tačiau tai – ne visiškai realizmo proza. Prof. L. Gudaitis teigė, kad A. Gricius šiame apsakyme rašo grubiai, bet jautriai [13]: įsigilinus į tekstą matyti, kad rašytojas ne tiek bando pavaizduoti išnaudojamą žmogų, kiek parodyti apatišką individą, nepastebintį, kas vyksta ne tik pasaulyje, bet ir šeimoje, tapusį svetimu ne tik kitiems, bet ir praleidžiantį savo gyvenimą it kito. Tekstas alsuoja nuovargiu, rutina ir pasyvumu: net susidūręs su vaikais akis į akį tėvas nesiekia kontakto, o atsiriboja ir išeina miegoti į pašiūrę. A. Griciaus „Bertašiaus dienos“ – puikus sunkiai dirbančio ir kaimo (kas buvo svarbiausia keturvėjininkų ideologijai), ir miesto žmogaus atspindys. A. Gricius neieškojo naujos raiškos, tačiau šiek tiek praplėtė „Keturių vėjų“ prozos temų spektrą.

Viktorijos Šaulytės nuotrauka.

Apibendrinant

Apžvelgus P. Tarulio, S. Šemerio ir A. Griciaus „Keturių vėjų“ žurnale publikuotą prozą, atrodo, kad prisijaukinti naujumą geriau pavyko avangardistams poetams. Matyt, pirmame numeryje publikuoti novatoriškesni P. Tarulio ir S. Šemerio tekstai buvo kone pirmieji radikalesni kūrybiniai bandymai, kurių tąsos vėlesniuose numeriuose nerasta. Žvelgiant į tekstus chronologiškai, akivaizdu, kad su laiku keturvėjininkai vis mažiau reikalavo iš prozos tekstų naujumo, vis daugėjo klausimų, kokia literatūra iš tikrųjų atitiko keltus Naujojo meno kriterijus. Nuo pat pirmojo manifesto prisiimtas žodžių darbininkų vaidmuo galbūt buvo tik jaunųjų literatų poza: nors S. Šemerio atvejis rodo, kad buvo gebančių kurti ir įtaigiai vartoti naujadarus, niekur nematytą tekstą, kuris, atrodo, rašytas ne vien tam, kad atitiktų išsikeltus postulatus, P. Taruliui ir A. Griciui sunkiau sekėsi kurti įtaigią naująją literatūrą ir atsikratyti to, kas jau buvo įgyvendinta ankstesnių rašytojų.

Šaltiniai:

[1] Leonas Gudaitis, Permainų vėjai, Vaga, Vilnius, 1986, p. 12.

[2] Ten pat, p. 192.

[3] Ten pat, p. 85.

[4] Vytautas Kubilius, XX amžiaus lietuvių lyrika. Stilių raida ikitarybiniu laikotarpiu, Vaga, Vilnius, 1982, p. 224.

[5] Giedrius Viliūnas, „Keturvėjininkų poetinės programos sandara“, 2002.

[6] Leonas Gudaitis, Permainų vėjai, Vaga, Vilnius, 1986, p. 74.

[7] Ten pat. p. 23

[8] Ten pat. p. 79

[9] Ten pat, p. 81.

[10] Ten pat, p. 177.

[11] Ten pat, p. 76.

[12] Ten pat, p. 177.

[13] Ten pat, p. 177.