(Ne)įšaknyti

Kartais apima keistas jausmas, kad gyvenu pusiau žmogaus, pusiau augalo gyvenimą. Taip būna tik kaitriausiomis vasaros dienomis kaime – vakarais, ilsintis, kai dangų užlieja sutemos ir slėnis snaudžia lengvuose miglos patalėliuose. Tada imu jausti tyrą ir gilų dabarties alsavimą. Jokių skaičių, rodyklių, tik esatis, alsuojanti ramybe.

Guliu aukštielninka ant vėsios žolės, kuri trumpam nuveja visus sezono rūpesčius: didelius, vidutinius ir mažus. Į šalis išskleistos rankos man reiškia laisvę, o viena į kitą besitrinančios (tarsi koks Niutono lopšys) kojos – nuolankumą. Ir tai lygu malonumui, kurio dabar nekeisčiau į jokį kitą. Akys įsmeigtos į jau potamsį dangų – skliaute pamaži blunka auksinės spalvos dryžiai. Ir taip atsiveria visa pojūčių įvairovė. Sugeriu į save nepamatuojamą galybę reiškinių: jaučiamų, matomų, girdimų ir netgi užslėptų. Vakaro vėsuma verčia maloniai dilgčioti pirštų galus, lengvas vėjelis glosto odą savo nematomomis rankomis, lapai ir lapeliai, regis, šlama istoriją, kurią nuvokti gali tik gamtos tyloje.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Sonata II (Pavasario sonata). Allegro. 1907. Popierius, tempera. 72x8, 62x8 cm. Šaltinis: https://ciurlionis.eu/content/sonata-2-allegro

Šitaip aš visai nejučia nugrimztu į sapną, o galbūt kitą realybę, kuri, manding, primena Čiurlionio ciklo Pavasario sonata pirmąjį paveikslą. Aplinkui regiu blyškiai gelsvą spalvą, jaučiu malonų ramų, o protarpiais gūsingą orą, kuris verčia mane linguoti tai į vieną, tai į kitą pusę. Stengiuosi nepasiduoti jo jėgai, kol mano šaknys dar tvirtai įsikibusios į žemę. Atrodo, kad vėjas mėgina įstumti mane ana ten, į nepažintą erdvę, kur gyvena kiti medžiai (mano buvimas čia taip pat reiškia kažkokį išankstinį išorinės ir vidinės tvarkos, taisyklių bei to, kas nematoma, žinojimą). Nuo viršutinės uolos kapsi tirpstančio sniego lašai, suvilgantys mano ir taip drėgną lapiją. Šalimais šlaitu ritasi plona vandens srovelė. Mano nuostabai, ši staiga ima ir... sustoja?

Taip atrodė pirmosios mano akimirkos šiame itin keistame sapne-visatoje. Kas bus toliau, parodys tik pasąmonė.

***

Dabar jau žinau – paraleliniame augalų pasaulyje bendraujama pasitelkiant telepatinius gebėjimus. Esama ypatingų sutvėrimų – augalų, vandens telkinių, turinčių autokinetinių gebėjimų, galinčių pakreipti savo likimą bet kuria norima linkme, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Mes, „paprastieji“ sutvėrimai, juos labai vertiname – pirma, kaip draugus, antra, kaip išminčius. Stengiamės jaustis lygūs vieni kitiems, nes kitaip sugriūtų visas mūsų pasaulis.

Pasąmoningai „gyvendama“ šiuose sapnuose, susipažinau su ne viena būtybe, tačiau stipriausią įspūdį paliko ta, kurią sutikau pirmąją. Ta plona vandens srovelė, liulėjusi šalia manęs. Kartą, užtaikiusi progą, paklausiau jos, kodėl nusprendė atsisakyti savo neįprastų galių ir paaukoti save kitoms stichijoms. Ji man atsakė: „Matai, aš esu lengva kaip tas atlasinis kaspinėlis, turintis vieną vienintelę paskirtį – puošti. Taip ir aš puošiu, gražinu, dovanoju save išsausėjusioms kalvoms, slėniams, prisiliesdama prie jų savo efemeriškumu. Taigi, greitai manęs nebeliks! Tirpsiu, saulės lydoma, įsigersiu į žemę ir visai išnyksiu – bet amžinai gyvensiu kitų atmintyje ir savo geruose darbuose. Tai svarbiausia. Taip, mes, „ypatingieji“, galime patys suvaldyti savo likimą, bet tai atima iš mūsų beveik viską – likimas tampa tik dar vienu žodžiu, kuris beveik nieko nereiškia. Vis dėlto, kai kam gal atrodytų nuostabu gyventi kaip panorėjus. Ilgainiui supranti, kad tai nesuteikia laimės, o juo labiau išminties. Tikroji išmintis slypi žinojime, kad kai ko galbūt jau negali pakeisti, bet gali būti atrama kitiems. Argi ne tam mums duotas gyvenimas? Būtis tęsiasi, keliaudama iš vienos materijos į kitą. O jei mes išliksime amžini, kas tada?“

Pabudusi iš sapno, aš dar ilgai apie jį galvojau.