(Ne)likime vieni, kai yra knygų

Visi suaugusieji žino, kad paauglystė susideda iš klaidų ir nuolatinio mokymosi iš jų, tik to dar nežino patys paaugliai. Todėl svarbu, kad šalia paauglystę išgyvenančių žmonių būtų kokios nors pagalbos, pvz., paauglių literatūros knygų, padedančių suprasti, kas su mumis darosi. Prie tokių knygų priskirčiau knygą „(ne)kaltas“ („ASOPA“, 2024). Jos autorė Aistė Šopa yra parašiusi du romanus suaugusiesiems, o „(ne)kaltas“ yra skirta paaugliams. Rašydama šią knygą autorė į pagalbą pasikvietė sūnų Leonardą, kuris papildė knygos turinį savo piešiniais bei jaunimo žargonu. Autorė parašė įdomią ir reikalingą paaugliams knygą, bet joje yra ir (ne)kaltų kabliukų...

Knygos siužetas iškart įtraukia – pagrindinis veikėjas Lukas ir jo draugas Mantas nerūpestingai sviedžia savo telefonus į jūrą. Iš pradžių šis jų poelgis atrodo kaip eilinis maištas, juk paaugliai dažnai mėto telefonus, kai jiems kyla noras maištauti. Tačiau knygoje šis poelgis yra ne tik maištas, bet ir lemtingų knygos įvykių pranašystė. Autorė išlaiko įtampą, skaitytoją supažindina su Luku ir jo aplinka. Pasirodo, Lukas nėra iš paklusniųjų – jis mėgsta išsišokti, maištauti ir „garinti“ mokykloje su savo draugais „ereliais“. Kai juos „garinančius“ pagauna pavaduotoja, Lukas net neišsigąsta: „Mama jau kartą pagavo, namie kilo barnis, bet ne toks, kad būtų man kuo nors pakenkęs. Toliau darau, ką noriu.“ (p. 10) Taip autorė atskleidžia, kaip mąsto pagrindinis veikėjas, taip pat daugelis šiuolaikinių paauglių. Bet kaip ir visose knygose apie mėgstantį maištauti veikėją, ateina laikas tą veikėją pamokyti. O kas dėl to kaltas? Lukas nuo pat pradžių kaltino tik save ir jautėsi atsakingas. Bet Lukui su jį staiga užklupusia kalte reikėjo išmokti gyventi toliau, ją priimti ir susitaikyti, kad nieko pakeisti neįmanoma.

Įvairiausiuose filmuose ir knygose galime matyti, kaip skirtingai veikėjai bando įveikti kaltės jausmą. Lukas su jį graužiančia kalte bandė tvarkytis vartodamas narkotikus, leidusius jam užsimiršti ir atitrūkti. Bet knygoje yra vaizduojami itin rūpestingi ir mylintys Luko tėvai, kurie net nepastebėjo, kad jų sūnus yra priklausomas nuo narkotikų. Todėl nei Luko priklausomybė, nei tėvų paveikslai neįtikino. Įtaigiausiai tėvai buvo pavaizduoti šermenų ir laidotuvių scenose, kurios buvo itin tikroviškos. Lankydamasi Kauno knygų mugėje galėjau pabendrauti su knygos autoriais ir sužinojau, kad knygoje aprašomos tikros laidotuvių, kuriose lankėsi ir autorė, ir jos sūnus, detalės. Atsivertę knygą taip pat pastebėsite, kad knyga yra skiriama Leonardo draugui, pasitraukusiam iš gyvenimo. Žinodami visa tai galime suprasti, kiek daug savęs autoriai įdeda į knygas, kaip geba tikslingai panaudoti net pačias skaudžiausias savo patirtis.

Knygos pabaigoje svarbiausiu dalyku, kuris padėjo Lukui susitvarkyti su kalte ir ją pripažinti, tampa religija. Šis siužeto posūkis mane labiausiai nustebino visoje knygoje ir, deja, ne iš gerosios pusės. Visų pirma, religija knygoje atsirado gan spontaniškai – Luko sportiškoji sesė Ūla išvažiuoja į krikščionišką stovyklą, siūlo ir Lukui važiuoti kartu, bet šis atsisako. Po stovyklos Ūla grįžta lyg kitas žmogus. Vėliau Ūla priverčia Luką kartu nueiti į bažnyčios jaunimo susitikimą, taip Lukas pamažu atranda Dievą. Taip paprastai buvęs neklaužada pasikeičia. Galbūt galima tai vadinti per trumpą laiko tarpą įvykusia branda, bet šioje knygoje visa tai neįtikina.

Tačiau viskas tampa suprantama, kai pasidomi, jog knygos autorė priklauso savo miesto bažnyčios bendruomenei, o skaitant juntama, kad autorę religija įkvepia. Bet knygoje vaizduojamam Luko brandos keliui religija įtaigumo neprideda. Knygos pagrindinė mintis taip pat mane suglumino – kiekvienam žmogui svarbiausia yra neprarasti vilties. Bet nejaugi pritrūkus vilties tereikia atsigręžti į Dievą? Manau, autorė galėjo labiau išplėtoti ne tik tikėjimo temą, bet ir paties Luko pastangas ir darbą su savimi, prisiimant atsakomybę už savo veiksmus.

„Nagi, kodėl tas jaunimas šiais laikais toks šiurkštus?“ – stebisi viskuo nepatenkintos močiutės. Manau, kad paskaičiusios šią knygą jos rastų atsakymą. Knygoje autorei puikiai pavyko pavaizduoti, kas iš tikrųjų vyksta tarp šiuolaikinių paauglių, kaip jie bendrauja, nerūpestingai elgiasi, mėgsta pasityčioti, visai kaip Lukas iš savo bendraklasio: „[...] gal pasišaipyčiau, kaip šaipausi iš prieš mus sėdinčio spuogiaus Nerijaus. „Per savo spuogus tu nors ką matai?“ – klausiu jo.“ (p. 7) O ir mokytoją išvadinti sūtrauka ir dar purškiamais dažais parašyti šį žodį ant mokyklos sienos Lukui yra malonumas. Autorė taip pat pasitelkia šiuolaikinio jaunimo žargoną, taip siekdama įvesti skaitytoją į paauglišką atmosferą. Žodžiai „įpirks“ (p. 20), „garinti“ (p. 9), „spotas“, „žopa“ (p. 25) ir daugelis kitų žodžių knygoje kuria savitą kūrinio atmosferą. Todėl manau, kad suaugusieji, kurie paskaitys šią knygą, galės bent truputį suprasti, kaip jaunimas šiais laikais gyvena, kai tėvai nemato ir negirdi.

Knygoje rašoma apie daugybę paaugliams svarbių temų: netektį ir gedėjimą, priklausomybes, sudėtingus tarpusavio santykius, atsakomybę, atleidimo svarbą ir pan. Todėl kiekvienas jaunas žmogus, perskaitęs šią knygą, gali rasti joje kažką sau. Knyga gali padėti ieškant ir bandant suprasti save šioje „šlykščioje“ paauglystėje. Tad skaitykime paauglių literatūrą ir (ne)liksime vieni.

Visos teisės saugomos. © 2022–2026 „Humanitarų meka“